Pavadinimas primena kalambūrą, bet iš tiesų, realybė tokia. Ne tik karantinas, bet ir tendencijos rodo, kad vaikų mokytojais vis labiau tampame ir mes, tėvai. Bet ar esame tam pasiruošę?
Rugsėjis turbūt yra pats sunkiausias mėnuo visiems tėvams. Jam šiek tiek nusileidžia gruodis, kai reikia aplankyti visus šventinius koncertus ir pasirūpinti dovanėlėmis septyniolikai pedagogų, ir mokslo metų pabaiga, kurią šiemet „išgelbėjo” karantinas. Bet nors rugsėjis sudėtingas, varginantis ir kupinas įtampos, jis man patinka – jis kvepia ne tik naujais sąsiuviniais, bet ir naujomis pradžiomis, iššūkiais, lūkesčiais. Rugsėjį vaikai prisiekinėja, kad va šį būrelį, mama, tai jau tikrai tikrai lankysiu, nemesiu, mylėsiu. Rugsėjį vaikai dar pasiruošia kuprinę iš vakaro. Rugsėjį absoliučiai viskas, kas randasi maisto dėžutėje, yra neapsakomai skanu. Užmiršta rutina, įkvepiančios naujovės ir viltingas žvilgsnis į rytojų – na, jau šiemet, viskas bus geriau.
Viena iš šių metų mūsų naujų pradžių – vidurinėlės pakeista mokykla. Neišsiplečiant – karantinas dar labiau sustiprino buvusios trūkumus. Ir tai vertinu kaip privalumą, nes kitu, atveju visus ketverius metus mergina būtų ne tik nieko neišmokusi, bet praradusi bet kokią motyvaciją mokytis, žingeidumą ir azartą žinioms. Viena iš priežasčių, kodėl pas tobulą mokytoją (ėjome tik pas rekomenduotą pačią nuostabiausią ir pan.) gavosi netobulas rezultatas – jos vienpusiškas žinių pateikimas. Gaila, bet Lietuvoje jau taip yra, kad daugybė vyresnio amžiaus pedagogų „prašoko“ informacinių technologijų pamokas ir užmiršta pasiūlyti vaikams informacijos paieškoti internete ar spręsti užduotis EDUKA platformoje. Taip pat, jie mieliau renkasi uždavinius „Marytė turėjo du obuolius ir davė vieną Petriukui“, nei pagalvoja, kokias šiuolaikiškų mokymo priemones (kad ir spausdintines, kurių dabar apstu!) galima pasitelkti.
Kasdien kartojama, kad niekas nežino, kokių kompetencijų reikės šiuolaikiniams vaikams. Neseniai vyrui juokavau, kad mano senelis, kuriam dabar 94-eri, įgijo tik pradinį išsilavinimą ir žiūrint iš dabartinės perspektyvos, jei dar jis ir mokėtų naudotis google, viso to pilnai užtektų. Vaikai dažnai mokomi, kaip aš vadinu „plokščiai“ – vienpusiškai, pagal vieną sistemą, vienoje platformoje. Jie turi mokėti nardyti! Jiems reikia gylio! Jiems nereikia pateikti informacijos – jie turi ją mokėti susirasti ir adaptuoti sau. Ir nekalbu tik apie internetą ar paieškos sistemas! Dažnam šiuolaikiniam vaikui trūksta paprasčiausio žingeidumo – noro sužinoti daugiau, nei pasakė mokytoja. Padaryti užduotį tokią ir tokią – check. Paskaityti tą ir aną – check. Atsinešti kažką – check. O jei aš daryčiau daugiau? Žinočiau daugiau? Pasidomėčiau giliau?
Dažnai pamirštame, kad kiekvienas vaikas yra individualus – turi savo intelektą ir jam informacija skirtingai „virškinama“. Kalbinio intelekto vaikas geriausiai informaciją gaus perskaitęs ją, o štai erdvinio intelekto vaikui geriau pamatyti paveikslėlius, per vizualumą perteiktą informaciją. Švietimo sistemos nepakeisime, bet mūsų, tėvų, užduotis papildyti ir palengvinti mokymosi procesą atrandant būdą, kuris jūsų vaikui lengviausiai padeda įsiminti informaciją.
Todėl liūdna tiesa – mes, tėvai, taip pat esame atsakingi už vaiko mokymąsi ir turime išmokti jį mokyti mokytis. Todėl esu tikra motina tigrė ir namuose dirbame ne tik, ką liepė mokytojai, bet stengiamės pagilinti žinias. Labiau pasakyčiau, stengiuosi duoti to gylio, kurio dėl laiko trūkumo nesugeba suteikti mokykloje. Šių mokslo metų pradžiai įsigijome užduočių knygų iš leidyklos „Šviesa“. Vidurinėlei Eleonorai – „Kūrybinio rašymo dirbtuvės“, kurioje mokoma ne gramatikos, bet giliau žvelgiama į kūrinį, jo dalis, skirtingus kūrinių tipus. Ji labai mėgsta skaityti ir, manau, kad skaitymas taptų gilesnis, reikia mėgautis paties teksto sandara, sakiniais, o ne tik sužinoti, kas įvyko. Šeštokei Smiltei padedame pasigilinti į finansinį raštingumą, nes to niekas nemoko ir tai yra neapsakomai svarbu! Aš net dabar neįveikiu šeimos biudžeto, todėl labai noriu, kad bent mano vaikas nebūtų toks finansiškai beraštis, kaip aš. Priešmokyklinukę Oliviją sudominti yra pakankamai sunku, raides dėlioja, skiemenis jungia, bet jai viskas yra neapsakomai nuobodu. Valdorfo pedagogikos grupėje besimokanti penkiametė tiesiog yra laisvės ir lauko vaikas 😀 Kad jau su raidėm nesiseka, tikiuosi padės „Matematika. Smagios užduotys“.
Nereikia persistengti ir kankinti tuos vaikus kasdien, bet bent pusvalandis per savaitę kažko netikėto, neįprasto mokykloje tikrai dukroms patinka, ir, jei dar kartu sėdi, sprendi, tai tampa ir puikiu laiko praleidimu! Kaip prie vaikų mokymosi prisidedate jūs?
