Nors auginu tris vaikus ir jau yra nemažai „teatrinės“ patirties, tik šį savaitgalį su dar nė pusantrų metų neturinčia dukra išdrįsau apsilankyti spektaklyje patiems mažiausiems – „lėliukams“ nuo 0 iki 3 m. Šokio teatras „Dansema“ Kauno miesto kameriniame teatre pristatė spektaklį „Mozaika“.

Prisipažinsiu, kiek nejauku buvo teatro laukiamajame išvydus būrį vežimėlių ir minią mažųjų, kurie tikrai nebuvo panašūs į ramius žiūrovus. Nerimavau ir dėl savosios Gintės, kurios kaip tyčia, dienos miegelis buvo labai trumpas.

Prieš spektaklį visi buvo paprašyti nusiauti batus ir atsisėsti kuo arčiau scenos. Taip pat buvo paprašyta neleisti mažiesiems žiūrovams spektaklio metu bėgti į sceną ir ten žaisti su dekoracijomis. Visą tai bus galima padaryti po spektaklio.

Ir štai, pasigirdo muzika ir scenos viduryje atgijo spalvotos figūros. Ir, oje, visa minia „lėliukų“ (spėjau suskaičiuoti – apie 40, tarp jų keli vyresni broliai ar sesės) tiesiog sustingo! Pasidarė tylu tylu (na nepaisant to, kad visgi vienas mažasis žiūrovas nuošaliau net pasikūkčiodamas verkė tėčiui ant rankų ir taip pusę spektaklio) ir visų akys didelės didelės. Trims aktoriams su ryškiais kostiumais ir spalvingomis figūromis tikrai pavyko prikaustyti dėmesį. Na, kokioms 10 minučių! Paskui jau mažieji žiūrovai ėmė domėtis, kas čia yra aplink, kaip kaimynas atrodo, ką daro kiti. Aktoriams keičiant ritmiką, statant ir graiunat bokštus, paprašius palinguoti ar paridenti pufą, vis pavykdavo susigrąžinti žiūrovų daugumos dėmesį. Mačiau kelis vaikučius, kurie spektaklio metu turbūt ir nesujudėjo iš tos nuostabos.

Spektaklio sumanytojai tikrai žino, kas svarbu tokio amžiaus žiūrovams – ryškios spalvos, judesių kaita, muzika. Spektaklis truko apie 35 min.

Mano mažoji, sakyčiau, puikiai atlaikė, akys buvo didelės, su muzika palinguota, kaimynai apžiūrėti, daiktai suinventorizuoti.

p.s. Gal dienos miegelio trūko man, o ne Gintei, nes šiek tiek erzino šalia sėdintis tėtis, kuris visą spektaklį savo mažylę maitino sausainiukais, tyrelėm, užkandukais, taip atitraukdamas šalia sėdinčių vaikų dėmesį nuo tai, kas vyko scenoje. Ir mamos, kurios visgi leido savo mažiesiems ropoti/eiti ant scenos, spektaklio metu žaist su spektaklio rekvizitais ir taip blaškyti, ir žiūrovus, ir aktorius. Juolab, po spektaklio visi galėjo palakstyti po sceną, pažaisti su dekoracijomis, netgi būti pakalbinti aktorių.