Gerbiami skaitytojai ir žiūrovai, įsitaisykite patogiai – užtruksime ne vieną savaitę stebėdami kvapą gniaužiantį Leonavičių iššūkį „Atradimai Alytuje“. Garantuojame, jame netruks komedijos, dramos ir net siaubo elementų – stengsimės aplenkti fantastikos sritį, bet pateiksime nemažai dokumentikos. Šiandien pasirašėme paskutiniuosius dokumentus ir prieš beveik metus kilusi svajonė tapo tikrovė.
Pirmoji serija – Susipažinkime!
Nepagražintą šeimos istoriją papasakosiu aš, tinklaraščio „Šeimos gidas“ autorė Goda. Esu žurnalistė, tad pasakoti tekstu ar vaizdu – mano darbas, todėl negaliu susilaikyti turėdama tooookią istoriją panosėje, ja nepasidalinti.
Karantinas dar ir dar kartą įrodė, kad šiuolaikiniai žurnalistai – tai prie kompiuterių įkaitai, kurie dažniausiai pašnekovų nebegaudo nei gatvėse, nekalbina tamsiuose užkaboriuose, bet jungiasi nuotolinių konferencijų programėles, atsakymų sulaukia elektroniniu paštu ar garso žinutėmis. Straipsnių ranka neberašome, pas tekstų surinkėją nešti neberikia, tad ir dirbti galima iš bet kur. Galiu gyventi nors ir mėnulyje, jei jame bus geras šviesolaidinis internetas.
Šeimos vyras šiose istorijose šmėžuos labiau, kaip darbų rangovas, problemų sprendėjas ir pageidavimų koncerto atlikėjas. Ne ne, jis nedainuos, jis tiesiog bandys įgyvendinti keturių damų prašymus. Darbuojasi savo IT įmonėje, vysto internetinį projektą visipsichologai.lt tad kaip ir jo kuruojami psichologai, gali gyventi bet kur ir paslaugas teikti bet kam (chachacha).
Sudėtingiausia šeimos dalis – beveik trylikos Smiltė, devynerių Eleonora ir šešerių Olivija, kurios ir paskatino persikraustymą (nors to nepripažįsta).
Smiltė pagaliau įgyvendins svajonę gyventi savo kambaryje be dviejų mažesnių sesių ir netoli žirgyno (automobiliu 10 min.)
Eleonora taps kačių užkalbėtoja, nes pagaliau galės niurkyti savo murklį ir mokytis oro akrobatikos.
Olivija baigia darželį, tad pirmą klasę pradės jau kaip alytiškė – puikus startas naujiems pokyčiams.
Jei atvirai, labiausiai persikraustymu turėtų džiaugtis didysis (karališkas) pudelis Grehemas – iš sostinės senamiesčio buto bus komandiruotas į namą šalia parko/miško. Ne gyvenimas, o rojus!
Antroji serija – Kodėl Alytus?
Alytuje su vyru dar prieš metus nebuvome apsilankę – na taip, pravažiavome kraštu keliaudami į Lenkijos pusę, bet tik tiek. Daugybę metų nešiojausi svajonę kraustytis į Birštoną, bet nekilnojamo turto kainos ten tapo neįkandamos, pasirinkimas labai mažas, o ir miestelis nedidelis.
Pirmą kartą apsilankius Alytuje kilo įspūdis, kad čia gali yra viskas, kas yra ir sostinėje (būreliai, super mokyklos, baseinai, pramogos), bet jausmas toks, lyg būtum kurorte. Juk ne veltui vietiniai Senamiesčio rajoną, kuris driekiasi Nemuno kilpoje prie Dailidės ežerų vadina Kurortu. Būtent ten ir apsistosime – centras ranka pasiekiamas, o per langus girdėsime čiulbant paukštelius.
Pirmą kartą vaikščiodami Alytumi su vyru apkalbėjome, kad laikas su vaikais bėga beprotiškai greitai – visi pritars, kad mirkt ir jau tavo leliukui prasideda paauglystė. Supratome, kad liko labai nedaug metų pasidžiaugti tomis akimirkomis kartu, labiau jas išjausti, mažiau skubėti, daugiau mėgautis, tad pabėgimo iš didmiesčio planas tam labai tiko. Suprantu, kad dirbsime tiek pat, reikalų irgi bus tiek pat, bet to mums į kaulus įsigeriančio skubėjimo, šurmuliuko ir įtampos bus mažiau.
Ar taip bus? Stebėkite mūsų šeimos serialą čia ir FB facebook.com/seimosgidas ar IG instagram.com/goda_seimosgidas ir sužinosite!
O štai pirmasis atradimas – vaizdas nuo Baltosios rožės pėsčiųjų tilto Alytuje. Gniaužia kvapą, ar ne?
