Autorius ir dailininkas Kęstutis Kasparavičius man yra vienas iš lietuvių literatūros „dievukų“. Mes su dukromis ne po vieną kartą skaitėme jaukią ir šiltą „Sapnų katytė“, fantastiškai jo iliustruotą „Žiogo ir Skaičiuotojo nuotykiai“ (rašytoja Loreta Kavolė). Todėl su nekantrumu namo nešiau naująją šio autoriaus knygą „Kaimynė už kampo“.
Istorija žavi savo paprastumu, lengva ironija ir neįkyriu pamokymu. Mažas triušelis, grindis siurbiantis siurbliu „Anakonda“, o ant sienos pasikabinęs jūros pabaisą, beprotiškai bijo gyvačių. Tiesa, viena bėda – jis nežino, kaip jos atrodo.
Gal taip ir būtų gyvenęs, bet atsikrausto nauja kaimynė ir labai draugiškas Rausvanosis trokšta su ja kuo greičiau susipažinti. Visą dieną jis vejasi naują pažįstamą per miestą, pamato, kaip kaimynės apsilankymai apverčia viską aukštyn kojomis, bet pasimatyti nespėja tik atsitiktinai sužino, kad ji – gyvatė. Kuo baigiasi ši žinia? Žinoma, kad draugyste.
Labai šilta ir jauki istorija, lengvai paaiškinanti tiek vaikams, tiek suaugusiems, kad dažniausiai bijome to, ko nepažįstame ir nežinome. Todėl nereikia drebinti kinkų, o pažinti.
Kai autorius pats iliustruoja savo knygą (ar iliustratorius pats ją parašo, kaip geriau sakyti?) visuma labai darni. Esu skaičiusi, kad K.Kasparavičius labai mėgsta piešti iš natūros – tuomet ir klostės krenta gražiau, ir detalės tikroviškesnės. Todėl versdama puslapį po puslapio negalėjau atitraukti akių nuo vieno keisto namo. Chm. Toks deja vu aplankė ir namas neiškrito iš galvos, kol nepatikrinau vieno kiemo… Yra panašumų? Gerai apsidairykite eidami Trakų gatve, Vilniuje.
Spėju, kad tai ne vienintelis į knygos puslapius perteiktas architektūrinis objektas. Galbūt reikėtų parašyti šios knygos pridėtinę vertę: “Orientacinis žaidimas tėvams – atrask nupieštus pastatus“. Mane sugundytų.
