Lietingą žiemos savaitgalį su Šarūne palikome didžiuosius vaikus dūkti namuose, pasikvietėme į draugiją 1 metų draugę Smiltę su mama ir išėjome į spektaklį, skirtą patiems mažiausiems…. Nes na kiek galima derintis prie 5-mečių, mažyliai taip pat nusipelnė turiningai praleisti laiką tik su mama.
-Šššš… Ar girdi?
-Švilpia!
-Kas švilpia?
-Vėjai!? VĖJAI!
-O apie ką jie švilpia?
-Ooo… Apie ką tik jie nešvilpia… Tu tik įsiklausyk.
Poeto Mariaus Marcinkevičiaus eilėraščiai virto nuostabiomis ir spalvingomis dainomis, kurios atliekamos pasitelkiant įvairius muzikinius instrumentus.
Daugiau apie spektaklį paklausinėjau režisierės Eglės Kižaitės:
Grįžę po spektaklio pasičiupome Mariaus Marcinkevičiaus eilėraščių knygelę ir mums parūpo, kaip ir kodėl iš visų eilėraščių pasirinkote būtent eilėraščius apie žuvis?
Marius į knygą sudėjo tikrai nemažai eilėraščių ir jie visi žavūs, įdomūs ir verti tapti dainomis, tačiau galvodami apie koncertą vaikams turime atsižvelgti ir į laiką ir į turinį. Todėl akivaizdu, kad reikia atsirinkti. Taip pat yra eilėraščių, kuriuos paversti dainomis labai sudėtinga. Norėjosi kažkokios temos koncertui, o knygoje tikrai daug eilėraščių apie žuvis, o jie labai mus “užkabino” tai ir pasiėmėm, kūrėm ir puikiai gavosi. Buvo ir daugiau dainų – pavyzdžiui apie šamą, bet atsisakėme jos koncerte būtent dėl laiko. Atsirenkant eilėraščius vis bandžiau įsivaizduoti kokia atmosfera, koks skambesys bus, kokiu eiliškumu dėliosis dainos, kokie bus perėjimai – sedėjom, fantazavom, atsirinkom, o tada jau Pijus su Martyna pradėjo kurti.
Kuris iš eilėraščių yra jums pats pačiausias? Kurį eilėraštį pavadintumėte spektaklio “vizitine kortele”?
Asmeniškai man, kaip Eglei, pasikeitus mano statusui ir tapus mama gražiausia daina yra pati paskutinė, pagal Mariaus eilėraštį:
O maža širdelė
Tuk tuk
….
Pas mamytę glėbin
Bėgt bėgt
Ir taip gražų kaip mamos apkabina savo mažuosius per šią dainą, taip jauku. Koncerto premjera būtent ir buvo per Mamos dieną tai labai tiko tai progai.
Kaip nusprendžiate, kokiai audotorijai spektaklis bus skirtas? Prie aprašymo nurodyta, kad vaikams nuo 3 metų, šįkart buvome su 1 m ir 2 m žiūrovėmis, kurioms spektaklis labai tiko ir patiko. Ar tikrai betarpiškas aktorių bendravimas su vaikais ir scenos nebuvimas visad padeda, netrukdo? Mažieji žiūrovai dūksta šalia tėvų ir nedrąsiai, atsiliepdami į aktorių siūlomą žaidimą,tačiau kai siaučia sau aplink 5-mečiai žaisdami gaudynių – kažkaip ir pamiršti, kad vyksta spektaklis 🙂
Kurti vaikams reikia drąsos. Ir būtent dėl to, kad niekada nežinai, ko tikėtis. Gali sugalvoti kas vyks spektaklyje, koncerte, bet kartais mažieji visiškai apverčia viską aukštyn kojom. Man atrodo, kad vaikams reikia tokių betarpiškų spektaklių, kur jie gali dalyvauti, įsitraukti, tačiau mūsų spektakliuose labai svarbūs ir tėvai. Jie turėtų nepamiršti, kad atvedė vaikus ne į darželį, kur jų atžalas prižiūrės, bet į renginį jie atėjo pabūti kartu. Todėl labai svarbus tėvų vaidmuo – kaip jie pristato vaikui – kas čia vyksta, kaip elgtis, kaip nuteikė. Mažieji juk kopijuoja savo tėvų elgesį, todėl labai daug priklauso nuo tėvų elgesio spektaklio metu. Amžiaus grupei parinkti turiu tam tikras taisykles ir ribas. Žinoma, kad yra vaikų, kurie ir 2 metų būdami puikiai išbūna pradinukams skirtuose spektakliuose, tačiau mes kaip kūrėjai pasirenkame ir nustatome amžių pagal tam tikrą standartą, psichologų, pedagogų patarimus. Amžiaus grupės nustatymas mums patiems padeda labiau įsivaizduoti, ko tikėtis iš vaikų ir kurti pagal to amžiaus vaikų poreikius ir galimybes.
2 m. Šarūnė prašė paklausti, kodėl dainininkai spektaklio metu mušėsi, ar jiems nelabai skaudėjo?
Tai ne muštynės, o toks žaidimas. Čia taip kaip labai geri draugai pešasi, arba brolis su sese – visai ne piktai, todėl ir neskauda 🙂
Taigi, jei namuose auginate mažąjį žiūrovą, kviečiu pasižvalgyti po teatro repertuarą ir artimiausią savaitgalį smagiai bei turiningai praleisti valandėlę teatre „Pradžia” http://www.teatrasvaikams.lt/spektakliai/.
