Ilgai galvojau, kaip pavadinti šią apžvalgą ir gal šiek tiek sutirštinau spalvas, nes turbūt 99% tėvų mušis kumščiu į krūtinę, kad jiems jų vaikai svarbūs ir patys svarbiausi. Bet ar tikrai? Ar tikrai tu turi tą ryšį su vaiku? Nesuki galvos, kaip greičiau išeiti į darbą, išgrūsti vaikus seneliams, į stovyklas, nebumbi, kad jie greičiau užaugtų? Ir jei kažkur, širdies gilumoje, prisipažinsime, kad reikia didžiulių, labai kryptingų ir nuolatinių pastangų tam ryšiui su vaikais megzti, auginti, puoselėti, tada knyga „Kaip svarbu būti šalia“ (;eidykla VAGA) tikrai gali tapti vedliu.
Dr. Daniel J.Siegel, dr. Tina Payne Bryson tėvyste besidomintiems jau pažįstami iš turbūt vienos populiariausios knygos Lietuvoje apie vaikų auginimą „Auklėjimas be dramų“ arba mažiau žinomos “Smegenys tariančios TAIP”. Pirmoje paminėtoje aptariami vaikų elgesio modeliai, jų, vadinamos, dramos ir tėvai sužino, kaip į jas reaguoti (gal net labiau pasakyčiau – kaip nereaguoti), antroje pasakojama, kaip ugdyti vaiko smalsumą ir lavinti vaikus dažniau į viską pažvelgti pozityviai, nei negatyviai, kaip skatina aplinka. Šįkart autoriai lenda giliau ir kalba apie tėvų palaikymą, kuris, pasak jų formuoja vaiko asmenybę ir daro įtaką smegenų struktūrai.
Knygoje pristatomas modelis SMAGU (iš tiesų, labai gerai adaptuotas terminas, nors angliškai jis vadinamas „The Four S’s“):
Saugus vaikas
Matomas vakas
Apkabintas,
Guodžiamas vaikas
Užtikrintas vaikas
Autoriai itin pabrėžia, kaip svarbu būti šalia su vaiku: fiziškai, dvasiškai, matyti jį ne tik vizualiai, bet ir moraliai, palaikyti ne tik giriant, bet ir skatinant. Knygoje daug pavyzdžių iš praktikos – kaip tėvai dažnai elgiasi, o kaip būtų galima pasielgti. Kada mes skubėdami, susikoncentravę tik į save ir mums atrodančius šeimos poreikius pamirštame vaiko jausmus.
Knyga skatina saugų prieraišumą ir dar kartą primena, kaip kurti pasitikėjimu grįstą ryšį, kuris svarbus ir kūdikystėje, ir paauglystėje. Pabrėžčiau tai, kad nors šios knygos žinutė tėvams yra labai paprasta „būti šalia“, ji nagrinėjama itin įvairiapusiškai ir tame buvime šalia, pasirodo, slypi net mūsų, tėvų, vaikystėje patirti išgyvenimai, kurie dabar lemia mūsų elgesį su vaikais.
Tai tikrai ne tokia knyga, kurią gali skaityti norėdamas atsipalaiduoti ar tiesiog patvirtinti tai, ką rodos žinai. Kaip ir pradėjau šią apžvalgą – jei tau tikrai rūpi užmegzti artimą ryšį su vaikais, „Kaip svarbu būti šalia“ skaitosi labai lėtai, įdėmiai analizuojant savo elgesį, pagalvojant ką galėtum daryti kitaip. Aš net konspektavau mintis, kaip aš galėčiau koreaguoti tam tikrus dalykus, dar ir dar labiau į viską pažvelgiant iš vaiko perspektyvos, o ne iš savo poreikio.
Dar ir dar kartą sau primenu apie etiketes, kurias mes nieko blogo nenorėdami klijuojame savo vaikams. Net ir mes mažiausią dukrą dažnai vadiname „Mūsų princesė“, pabrėždami faktą, kad ji mėgsta puoštis, blizgučius, baletą ir išskirtinį dėmesį. Tad aišku, kad ji pateisindama mūsų lūkesčius taip ir elgiasi! Dabar save pagaunu vyresnėlę švelniai vadinat „mūsų paauglytė“ ir stabdau save, nes tai irgi yra etiketė.
Taip pat prieš reaguodama į bet kokią aštresnę situaciją stengiuosi atsitraukti ir pasinaudoti knygoje rekomenduojamu „Mąstymo matymo“ metodu, kuris skatina pažvelgti giliai į savo paties ir į kito asmens minčių procesą. Kodėl aš taip supykau, kai vaikai numetė ir sudaužė cukrinę? Tai juk tik pigus cukrus su pigia cukrine. Pasąmonėje pamenu, kad mano mama taip reaguodavo – gaudavau barti, kad esu neatsakinga, švaistau, gadinu. Bet juk visiems nutinka, ką nors sudaužyti! O ar mano vaikas tikrai tai padarė specialiai? Gal jis tiesiog buvo nepakankamai atsargus, bet pasimokė ir bus atsargesnis kitą kartą? Dar ir dar kartą įkvepiu kilus eilinei dramai dėl būtent tų vienintelių pirštinių, kurios tinka į darželį, kai eilėje laukia dar penkios. Bet gal tikrai vaikui tos pirštinės primena saugumą, močiutę, kuri jas dovanojo ir yra pačios patogiausios?
„Kaip svarbu būti šalia“ nėra trumpas patarimų vadovas tėvams, kurie nori, kad vaikai būtų ramūs ir gražiai elgtųsi. Tai knyga, kuri pažvelgia į auklėjimo procesą giliau ir bado pirštu į, rodos, tokias smukmenas, bet perskaitęs supranti, kad iš jų sudarytas visas ilgas ir iš mažų mažų dėlionės detalių sujungtas ryšys su vaiku. Suvalkiečiai (na, bent jau marijampoliečiai) turi tokį įdomų žodį apibūdinantį procesą, kai reikia kažką surinkti, sudėti, sujungti – SUTVERTI. Taip ir ryšį su vaiku mums reikia sutverti iš daugybės daugybės mažų gyvenimo momentų. Viena klaida – ryšio nesunaikins, bet pasikartojančios – atvers skyles, todėl tverti reikia labai kruopščiai ir pamažu. Džiugu tai, kad tvarų ryšį sugriauti yra labai sunku!
Knygą „Kaip svarbu būti šalia“ rasite knygynuose arba internete https://vaga.lt/knygos/negrozine-literatura/vaiku-auklejimas/kaip-svarbu-buti-salia
