Šį rudenį manęs trečią kartą laukia pirma klasė. Jau ir mažiausioji pagrandukė Olivija „sės“ 12 metų į suolą, bet sulig kiekvienu kartu aš vis mažiau suku galvą, ar ji pažįsta visas raides, iki kelių gali garsiai suskaičiuoti ir kokius skaitmenis geba parašyti. Suprantu, kad iš tiesų, svarbiausios kompetencijos yra ne šios išvardintos, bet visai kitos, tad dalinuosi savo prioritetais.

Kūrybingumas

Dažnai kartoju, kad kūrybiškumas man yra nr. 1 savybė, kurią noriu puoselėti tiek dukrose, tiek savyje. Man rodos, kad kūrybiškam žmogui viskas daug paprasčiau – į kiekvieną gyvenimo iššūkį gali žvelgti ne tiesmukai „ką daryti?“, o įvairiapusiškai „kaip įdomiau tai išspręsti?“.

Iš tiesų, labai džiaugiuosi, kad likimas suvedė mus su Valdorfo pedagogika, kuri ne tik kad „neužmušė‟ Olivijos kūrybiškumo nurodymais „visi lipdome gėlytes iš mėlynos ir žalios spalvos“, bet jį dar labiau užaugino. Spėju, kad ji dabar turbūt ir dykumoje rastų priemonių savo darbeliams, po vandeniu išgirstų skambančią melodiją, spręsdama matematikos uždavinius sukurtų istoriją.

Kūrybiškumą galima lavinti įvairiausiomis priemonėmis – tai ne tik darbelių ar eksperimentų darymas namuose, bet vaiko akiračio plėtimas teatre, kelionėse, parodose ar knygose ir dar daugybėje kitų dalykų.

Dėmesingumas

Dar vienas sėkmės banginių yra gebėjimas susikaupti – dėmesingumas. Garantuoju, kad atidžiam, galinčiam išklausyti mokytojos skirtą užduotį ir gebančiam ją atlikti iki galo, viskas sekasi daug lengviau.

Kaip jau minėjau, mūsų namuose kūrybingumo netrūksta, o su dėmesio suvaldymu turime bėdų. Kartais juokauju, kad kažkokį lengvą dėmesio sutrikimą turiu ir aš, nes man sunku susikaupti ilgiau nei 15-kai minučių. Todėl dabar su Olivija abi mokomės nusiraminti ir susikoncentruoti į tai, ką darome čia ir dabar.

Mūsų šios vasaros atradimas – leidinys„Dėmesingumas. Kaip išmokti susikaupti“ ir pratybų uždaviniai „Dėmesingumo link. Veiklos knyga“ iš serijos „Smagioji edukacija“ (leidykla „Šviesa“). Jose vaikų psichologė ir psichoterapeutė Chiara Piroddi sukūrė žaidimus ir pratimus, kurie padeda išmokti sulaikyti dėmesį. Pagrindinė knygelė nėra grožinė istorija, o daugybės praktinių mankštų, lavinančių būtent dėmesingumą rinkinys – kiekviename puslapyje po naują idėją, kaip nusiraminti, kaip įgalinti vaizduotę ar suteikti sau saugumo jausmą.

Prie kiekvieno pratimo aprašoma, kokiu gyvenimo momentu jis labiausiai padės. Pavyzdžiui, norint susikaupti, kartais verta įkišti ranką tiesiog sau į kišenę, kur visad užčiuopsi kokį nors daiktą. „Atsistok, užsimerk ir įkvėpk. Ištiesk dešinę ranką ir įkišk ją į dešinę kišenę. Ką tavo ranka užčiuopia? KVĖPUOK. Neskubėdamas nupasakok, ką jauti.“

Labai patiko užduotis šeimai, kuri stiprina savigarbą. Tereikia ryte per pusryčius visiems kartu pasiėmus po kelis popieriaus lapelius parašyti (ar nupiešti) kažką, skirtą kiekvienam šeimos nariui ir išdalinti tuos lapelius, kad jie galėtų įsidėti į kišenę. Dieną, kai pritrūks jėgų, jie (ir tu) perskaitysite šį lapelį.

Veiklos knyga pirmiausia mane sužavėjo savo estetika. Ji, kaip ir pratimų knyga, švelnių, pastelinių spalvų, o joje pavaizduotų vaikų veidai puikiai atspindi įvairias emocijas. Olivija labiausiai susižavėjo daugybe lipdukų, o aš jai skaičiau tekstus prie užduotėlių. Pavyzdžiui, man labai patikęs prie labirinto: „Kas ateis pirmas? Atskleisime tau paslaptį. VISIŠKAI NESVARBU. Tikrasis laimėtojas yra tas žmogus, kuris džiaugėsi visa kelione.“

Savarankiškumas

Šiuolaikiniai tėvai dažnai kaltinami buvimu „tėvais malūnsparniais“ (angl. helicopter parents), kurie rūpinasi kiekvienu vaiko žingsniu. Ar pavalgei? Ar pasiėmei sąsiuvinį, parkerį, sportbačius? Ar nepamirši padaryti to ir ano? Manau, kad gebėjimas būti savarankišku vaikui suteikia daugiau pasitikėjimo savimi ir tam tikrą „stuburą“ – jis žino, kad pats yra atsakingas už tą sąsiuvinį, sportbačius, o jei nepavalgys, liks alkanas.

Neseniai kalbėjau su intuityvaus valgymo specialiste – pasirodo, tėvai tiek dažnai vaikams kemša maistą, siūlo dar kąsnelį, kol vaikai pamiršta alkio jausmą. Tiesiog nežino, ką tai reiškia, nes jie niekad nesijaučia alkani – tuoj mama pasiūlys obuoliuką, močiutė suteps sumuštinuką.

Manau, kad panašiai yra ir su savarankiškumu. Jei visada rūpinsimės viskuo už vaikus, jie tiesiog nemokės pajusti pasekmių. O kas būna, kai pamiršti reikalingą sąsiuvinį? O kaip eiti į kūno kultūros pamoką be sportbačių?

Savarankiškumas man nereiškia, kad vaikai turi individualiai pasirūpinti savo poreikiais – ne, nereikia jų palikti likimo valiai. Savarankiški vaikai patys nusprendžia, suvalgys vieną ar du kotletus, suole sėdės su Emilija ar Simu, namų darbus padarys mokykloje ar prieš miegą.

Kokios dar, jūsų nuomone, kompetencijos svarbios būsimiems pirmokams?