Ši frazė pas mus yra legendinė. Kas įdomiausia, kad Olivija lanko Valdorfo pedagogikos grupę ir ten NIEKADA nebuvo galima nieko neštis. NIEKAS ir nesineša, bet kažkoks vaikų instinktas pasirodyti kitiems kokiu nors blizgučiu, turbūt yra įgimtas ir normalus. Neslėpkime, net suaugusieji jei ne atvirai, tai paslapčia nužiūri ir vertina pas ką kas nors geriau. Butas, automobilis, telefonas, geriau klausantys vaikai, meilesnis vyras… Na, bet šįkart į gyvenimiškus pamąstymus nesivelsiu, o pasidalinsiu labai smagia knyga, kuri galbūt padės išvengti amžino prašymo leisti neštis į darželį.
„Tukas mokosi dalintis“ autorė Danguolė Kundrotienė vaikams jau pažįstama iš „Pasaibos“ knygų serijos. Rašytoja viename interviu prisipažino, kad karantinas padėjo įgyvendinti anksčiau kirbėjusį norą parašyti paveikslėlių knygą vaikams, o trimetis sūnus Vytautas pametėjo idėja.
Knygos siužetas paprastas ir, kas svarbiausia, iki skausmo pažįstamas ir tėvams, ir vaikams. Skaičiau ir šypsojausi, kaip Danguolė taikliai pataikė perteikti visas emocijas. Kiškutis Tukas gimtadienio proga gauna daug dovanų ir, visi darželinio amžiaus vaikus auginę tėvai žino atsakymą – kitą rytą paprašo leisti vieną jų nusinešti į darželį. Kiškučio mama daug minkštaširdingesnė nei aš ir jam leidžia tai padaryti su sąlyga, kad jis pasidalins su draugais. Na, o toliau kas buvo nepasakosiu, nors, manau, daugelis irgi galite atspėti.
O dabar paanalizuokime knygą giliau. Man labai patiko, kad D.Kandrotienė negrūmoja pirštu ir neverčia kiškučio jaustis blogai, nekaltina jo, neaiškina „ar aš tau nesakiau“, kai atsineštas daiktas dingsta. Jokio puolimo, pasyvios agresijos, o tik nuoširdus rūpestis. Noriu gatvėje papurtyti kiekvieną mamą, kuri vietoje to, kad guostų savo užsigavusi, pavyzdžiui, parkritusį vaiką jam kvaksi „sakiau, nebėk, pargriūsi, o tu manęs neklausei, va dabar ir pakentėk…“ Ar tikrai manote, kad tuo momentu vaikui reikia būtent jūsų moralizavimo? Jam skauda! Atjauskite, paguoskite, vėliau, nusiraminus, galėsite aptarti smulkmenas. Tuko auklėtoja laikosi pozityvaus auklėjimo principų ir vietoje to, kad kiškutį bartų, suburia visą darželį pradingusio daikto paieškoms.
Antra, asmeniškai mane labai sušildė smagus autorės sumanymas – Tuko darželyje daug skirtingų grupių: kiškučių, pelėdžiukų, meškučių, lapiukų, boružiukų kurios yra ne pavadinimai, kaip įprasta tradiciniuose vaikų darželiuose, o iš tiesų jose ir ugdomi tik meškučiai, tik lapiukai, tik pelėdžiukai. Dabar eidama į Olivijos „Bitučių“ grupę visad šypteliu – ne vaikai ten dūzgia, o tikros bitutės.
Žinoma, knyga nebūtų tokia graži be Dainiaus Šukio iliustracijų, kurios vaikams labai suprantamos, aiškios, mielos, juokingos, šiltos, įkvepiančios… Tokios, kokios visuomet pradžiugina mažuosius skaitytojus. Knygos kuliminacijos net dvi – pirmoji parodo, kas nutiko visiems pradingusio daikto beieškojusiems darželinukams, o antroji atskleidžia, tai kur tas daiktelis buvo. Tad garantuoju, pabaiga jus privers nusišypsoti, o mažuosius – saldžiai užmerkti akeles.
Naujają leidyklos „Debesų ganyklos“ knygutę siūlau skaityti su darželinukais – nuo trejų iki septynerių, kol jie iškeliaus į mokyklą, o jei norisi ir toliau, nes, kaip minėjau, tos dalybos ir vertinimai – amžina tema.
Kaip visuomet, knygą rasite knygynuose arba galite įsigyti internetu: https://www.patogupirkti.lt/knyga/tukas-mokosi-dalintis.html
