Tai specialūs kino seansai skirti tėveliams su mažais vaikais. Šių seansų metu tėveliai gali pernelyg nesijaudinti ar mažieji trukdys aplinkiniams žiūrovams, kadangi visi lankytojai atvyks kartu su mažaisiais šeimos nariais. Kiekvieną savaitę, antradieniais rodysime vieną iš naujausių filmų, tylesniu garsu ir salėje pritemdytomis šviesomis. Kūdikių rytai tai puiki proga praleisti daugiau laiko su savo draugais, užmegzti naujas pažintis ar pažaisti mažiesiems.
Papildoma informacija:
Kūdikių ryto seansams taikoma standartinė bilieto kainodara.
Specialaus seanso metu bus pritemdytos šviesos, tylesnis garsas bei rasite žaislų vaikams.
Perkant bilietą iškart rezervuojama vieta ir Jūsų mažyliui.
„Apollo Kinas“ Vilniaus Akropolyje seansai vyksta kiekvieną antradienį 10:30 val.
„Apollo Kinas“ Panevėžyje seansai vyksta kiekvieną antradienį 11:30 val.
GEGUŽĖS 30 dieną žiūrovai matys filmą „mažasis alanas“
Per vasaros atostogas mažasis Alanas (11m.) jaučiasi be galo vienišas ir yra įkalbamas tapti žmogumi antena savo senam NSO apsėstam kaimynui, manančiam, kad iš kosmoso atkeliauja didžiulis ateivių laivynas. Tačiau tai, ką jie randa, yra toli gražu ne galima ateivių invazija – tai tik smalsi ateivių mergaitė Britnė, besidominti mūsų planeta ir mokykloje rengianti projektą apie žmonių rasę. Sugriuvus netvirtai antenos konstrukcijai, Britnė išgelbsti mažąjį Alaną ir praranda savo erdvėlaivį.
Dabar Mažasis Allanas turi padėti jai grįžti namo, o ji susižavi šiuo mažyčiu žmonių rūšies pavyzdžiu: kodėl šis berniukas vis kartoja, kad jam viskas gerai, nors jo tėvai ką tik išsiskyrė, o jis akivaizdžiai nėra laimingas? Ar taip elgiasi visi mažieji žmogeliukai?
Vilniuje jau pamėgtas kinas iš automobilio grįžta.Balandžio 20–13 dienomis,Vilniuje, Liepkalnio slidinėjimo trasų parkavimo aikštelė , taps didžiausiu kino teatru po atviru dangumi.
Kino mylėtojų laukia net aštuoni,nauji ir puikiai kritikų įvertinti filmai. Iš jų net trys ” Oskarų” ceremonijojeapdovanoti filmai – “Viskas iškart visur ir vienu metu”,“Banginis” ir “Asas Maverikas”. Siaubo filmų mėgėjai galės pamatyti kraupiausią 2022 metų filmą Šypsena “,bei naujausią „Išvarymas dalį. Silpnų nervų žiūrovus kankins įtempto siužeto filmai „Krytis“ ir „Pabėgimo kambarys: čempionų turnyras, o šeimas pakviesime į naujausią “Šreko” kūrėjų darbą „Nuostabusis Mauricijus“.
Visi filmai įgarsinti lietuviškai, o garsas transliuojamas FM bangomis. Norint suteikti nepamirštamą reginį kino filmai rodomi ant ypač didelės 12×8 m. aliuminio ekrano konstrukcijos.
Renginio organizatoriai “Kino zona”, šiemet dalyvius stebins ir papildomos atrakcijas ir prizais, žiūrovais galės sudalyvauti populiaraus komedijos žanro “Roast” pramogoje, kurios metu galės tapti komiko improvizacijų objektu, tad geros emocijos ir puikūs paleistas vakaras garantuotas.
Norint užtikrinti gerą matomumą, vietų skaičius ribotas, tad organizatoriai pataria bilietą automobiliui jau dabar. Daugiau informacijos apiefilmus galite rasti www.kino-zona.lt.
FILMŲ REPERTUARAS
BALANDŽIO 20 d. KETVIRTADIENIS
20:45 val. “Oskarų” ceremonijoje triumfavęs, geriausias 2022 metų filmas “Viskas iškart ir visur” (angl.: Everything Everywhere all at Once)
23:15 val. vienas geriausių 2021 metų siaubo filmų „Išvarymas: Velnias privertė mane tai padaryti“ (angl.: The Conjuring: The Deivil made me do this)
BALANDŽIO 21 d. PENKTADIENIS
20:45 val. 2023 metų, “Šreko” kūrėjų darbas, animacinis filmą visai šeimai „Mauricijus puikusis“ (angl. Amazing Maurice)
23:15 val. dėmėsį kaustančio filmo „Pabėgimo kambarys 2: Išėjimo nėra“ antroji dalis. (angl.: Escape room 2: Tournament of Champions)
BALANDŽIO 22 d. ŠEŠTADIENIS
20:45 val. 2022 metų “Oskarų” ceremonijoje triumfavęs filmas „Banginis“ (angl. Whale)
23:15 val. kraupiausias 2022 siaubo filmas „Šypsena“ (angl. Smile)
BALANDŽIO 23 d. SEKMADIENIS
20:45 val. geriausias 2022 metų veiksmo filmas „Asas Maverikas” (angl.: Top Gun: Maverick)
23:15 val. val. ypač įtempto siužeto filmas „Svaiginantis aukštis“ (angl.: The Fall).
Skalvijos kino teatras kviečia į filmo visai šeimai „Ąžuolo širdis“ peržiūrą ir po seanso vyksiančią trumpą ornitologo Gedimino Petkaus paskaitą balandžio 16 d. 12 val. „Skalvijos“ kino centre.
Dokumentinio filmo pagrindiniam herojui ąžuolui „tik“ 210 metų, tačiau jis jau pakankamai suaugęs, kad taptų namais ar bent jau laikinu prieglobsčiu daugybei miško gyventojų – nuo voverių iki pelių, nuo šernų iki erelių, nuo skruzdėlių iki gyvačių. Apie ąžuolą susiformavusi ekosistema yra viena didžiausių ir sudėtingiausių socialinių struktūrų pasaulyje. Kaimynystės džiaugsmai ir rūpesčiai, koegzistavimas ir kompromisai, solidarumas, išgyvenimas ir prieglobstis – visa tai ir daug daugiau nuostabiai nufilmuotoje odėje gamtai ir joje verdančiam gyvenimui.
Lietuvos ornitologų draugijos ornitologas ir „Pažinkime paukščius drauge” edukacijų kūrėjas. Per daugiau nei 10 metų G. Petkus aplankė daugiau nei 500 ugdymo įstaigų Lietuvoje, aktyviai dalyvauja ugdymo procesuose: kuria metodikas, edukacines priemones, dalyvauja gamtamokslinio ugdymo konferencijose.
Atvažiuok į kiną iš automobilio Vilniuje, į neįprasčiausią drive-in kino seansą savo gyvenime. Rugsėjo 23 dieną (penktadienį) 20:30 val. drive-in kine Vilniuje rodys animacinį filmą visai šeimai „Liepsnojanti širdis“.
Ir mažiems ir dideliems įspūdį paliksianti nuoširdi ir tikras gyvenimo tiesas ir vertybes priminsianti kino juosta „Liepsnojanti širdis“. Keliaudami su filmo personažais, galbūt, prisiminsite savo vaikystės svajones.
Pradžia 20 val.
Filmai rodomi Liepkalnio slidinėjimo trasų automobilių parkavimo aikštelėje ant ypač didelio 12×7 m dydžio aliuminio konstrukcijos ekrano.
Garsas transliuojamas FM radijo bangomis.
Visi filmai įgarsinti lietuviškai.
Automobilius pradedame įleisti likus 30 min iki seanso pradžios.
Aukštesnius automobilius prašome parkuotis tolimesnėse eilėse, taip sudarant sąlygas visiems kokybiškai stebėti filmą.
Ne taip dažnai pasitaiko proga iš arčiau pamatyti, kaip gimsta animacinės istorijos ir atgyja jų personažai. Net du savaitgalius (balandžio 20 d. 13 val. ir 28 d. 12.10 val.) šeimas su vaikais į susitikimą „Skalvijoje“ kviečia animacijos režisierius Gediminas Šiaulys. Jo kūrybinėje studijoje „Petpunk“ gimė gausiai apdovanoti ir žiūrovus sujaudinę animaciniai filmai „Kaukai“, „Šviesa“, kuriuos po pristatymo galima bus pamatyti animacijos rinktinėje „Magiški virsmai“.
Į ją atrinkti dar 6 filmai, vienijami burtų, magijos, pasakų ir legendų temų: „Miškas“ (Ignas Meilūnas), „Karalienės liūnas“ (Antanas Skučas), „Virsmas“ (Nathanas Jurevičius), „Margučių rytas“ (Jūratė Leikaitė), „Brolis Bebe“ ( Rasa Joni), „Pono Nakties laisvadienis“ (I. Meilūnas).
G. Šiaulys pasakoja, kaip randasi jo animaciniai filmai ir kas jam, kaip kūrėjui, yra svarbiausia. Didžiausias įvertinimas – tėvų nuostaba, kad vaikai ramiai išsėdėjo visą filmą ar spektaklį (G. Šiaulys ir vienas iš animacijos spektaklio „Tėčio pasaka“ kūrėjų).
Ko tikėtis šeimoms su vaikais prieš filmų programą „Magiški virsmai“?
Parodysiu animacijos virtuvę, kūrybos procesą. Iš esmės norėčiau atskleisti animacijos principus, kaip statinis vaizdas virsta gyvybe. Planuoju atsinešti maketų iš savo animacijos studijos, parodyti testinę lėlę, su kuria kuriama lėlinė animacija.
Kodėl jūs pasirinkote kurti animaciją?
Kadangi esu dizaineris ir iliustratorius, nuo pat pradžių jutau norą pajudinti statinį vaizdą O vėliau, kai jau gali pajudinti, atsiranda noras sukurti pasaulius, kuriuose viskas gali įvykti. Animacija – tai kūryba nuo nulio. Jei lygintume su filmu, tai animacijoje nėra nieko duota – nei aplinkos, nei aktorių. Jokios duotybės. Tu esi nuliniam vaidmenyje – viskas vyksta dabar. Kaip sugalvosi, taip ir bus. Tokia ta animacijos magija ir gyvybė, kurios iš pradžių nėra, bet ji atsiranda su tavo pagalba.
Kaip prasideda jūsų filmų kelias į pasaulį? Pirmiausia gimsta vizija, atmosfera, personažai?
Matyt, iš pradžių būna vizija. Taip buvo su „Kaukais“: išvydau gulinčio parblokšto kiškio viziją, mirštančio kiškio, iš kurio išeina kaukučiai. Toks paveikslas atsirado galvoje ir pradėjo manyje gyventi. Tada radosi atmosfera, scenarijus, kaip sniego rutulys visa didėjo ir įsirito į kažkokią formą. Ir su „Šviesa“ taip buvo – gimė vaizdiniai, iš kurių pradėjau konstruoti istoriją.
Ar kurti vaikams yra kitaip?
Savo filmus traktuoju plačiau – jie skirti visai šeimai. Nėra taip, kad kurčiau vaikams. Svarbiausia – rišlaus nuskaitymo istorija, kad vaikas žiūrėdamas išlaikytų dėmesį. Ir nepasimesti meniniuose „nušokimuose“: sekti naratyvą, išlaikyti personažų tikroviškumą, jų santykį. Šiais laikais, kai vyrauja informacijos perteklius, tikrai svarbu išlaikyti vaiko dėmesį, sustiprinti intensyvumą per lėtas scenas.
Tas pats ir su spektakliu. Po filmo ar spektaklio didžiausias įvertinimas man būna tėvų nuostaba, kad vaikas išsėdėjo visą laiką. Tai tada, laikau, tikrai pavyko.
Kaip prieinate prie jautrių temų? Pavyzdžiui, „Kaukuose“ – tai kiškio žūties tema. Kas svarbu?
Labiausiai, matyt, per poetinę kalbą, perkeltinius momentus. Mūsų kultūroje susiformavo kiek gąsdinanti mirties sąvoka. Manau, per fantaziją, simbolizmą yra lengviau papasakoti istoriją, išvengiant žiaurumo, kraujo, nors iš tiesų filme yra kadras… Dažnai pagalvoju apie tą kadrą, apie tai, kad peržengiau ribą. Kai atsiranda mirties tema, to balanso išlaikymas yra labai svarbus. Poetinis pasakojimas įdomus ir patrauklus tuo, kad jame yra ne vienas sluoksnis – vaikai ne visada nuskaitys ir supras, o suaugusysis supras ir galės pagalvoti apie platesnę ištarmę.
„Šviesa“ – animacinis filmas, pasakojantis lietuvių kalbos, rašto istoriją. Kaip jį kūrėte? Kokią užduotį sau kaip autoriui kėlėte?
Tokios užduoties kaip ir nebuvo – filmas labiau atmosferinis, simbolinis. Tai pasakojimas apskritai apie mūsų kalbos kelią. Nenorėjau didaktinio ir aiškaus filmo, vardijančio faktus, istorijas, kurias ir taip paprasta susirasti. Mano užduotis – sukurti atmosferą, žinomus lietuviškus simbolius pamatyti naujoviškai, kurti naują Lietuvos vizualinę kultūrą. Mūsų kultūroje ryškus medinio Rūpintojėlio vaizdas, man rūpėjo atrasti naujesnę estetiką.
Jūsų animacijoje labai svarbi muzika. Kaip ją parenkate?
„Kaukų“ atveju buvo labai sunku su muzika. Aš lyg ir turėjau viziją, bet niekas niekaip negalėjo man įtikti. Muzikai skiriu daug dėmesio, keliu jai aukštus reikalavimus, nes manau, kad ji sudaro 50 procentų filmo sėkmės. Labai ilgai ieškojau „Kaukams“ muzikos ir niekaip negalėjau atrasti to, ko ieškau. Ji atsirado, pavadinkim, atsitiktinumo dėka, kai išgirdau ir supratau, kad tai yra tai, ko reikia. Lopšinė, kurią dainuoja Eglė Sirvydytė. Norėjau būtent jos balso, jo kuriamo jausmo. Gal tai buvo pasąmoninis troškimas, kažkoks intuityvus jausmas.
„Šviesos“ atveju atvirkščiai – vizija atsirado nuo dainos, „Solo ansamblio“ dainos „Literatai“ pagal Kęstučio Navako eiles. Ta daina pasirodė tokia lietuviškai teisinga, kad mintyse iškart gimė lietuviško simbolizmo naratyvas. Ta daina labai stipriai mane veikė, pajutau stiprų ryšį su su kolektyvine lietuvišką pasąmone. Tris metus vaikščiojau su ja ir nuolat kartojau, kad kažkas turi iš to gimti.
Ar rūpi jums edukacinė dalis? Svarbu ugdyti vertybes, moralines nuostatas?
Šiaip svarbu. Jei tai būtų tiesiog meninis filmas be noro atsakyti į klausimą… Gal nelabai tinka žodis edukacinė, bet filmas yra kaip pagalbinė priemonė tėvams kalbėtis su vaikais, jis palengvina vidinį dialogą. Galbūt lengviau priimti mirties temą, pasiekti, kad įvyktų kažkoks pokytis. Norisi rezonanso, kad žmogus naujai pažiūrėtų į tą patį dalyką ar bent susimąstytų.
Kas jums kaip animacijos režisieriui yra didžiausias komplimentas?
Kai po premjeros išeina žiūrovai ir matai ašaras jų akyse. Tai stipriausias dalykas. Supranti, kad jiems tai nebuvo tiesiog paveiksliukų rinkinys, o įvyko rezonansas, pavyko perduoti emociją. Kai komentuoja pažįstami žmonės, jie vengia kritikuoti, tai jų komplimentus kartais sunku priimti nuoširdžiai, bet kai matai ašaras, nereikia nieko komentuoti.
Ką mėgstate žiūrėti su dukra? Ar turite mėgstamiausius animacinius filmus, jų kūrėjus? Gal kartu ir kuriate?
Iš pradžių labai vengėm rodyti holivudinę animaciją, nes supratom, kad ir taip jos gaus paaugusi. Nuo to neįmanoma pabėgti. Rodėm daug japono Hayao Miyazaki, sovietinių filmukų, įvairios senoviškos animacijos, o jau vėliau ji pradėjo dalyvauti ir kūrybos procese. Augo matydama, kaip auga filmukai ir net įgarsino vieną iš personažų „Kaukuose“. Dar sukūrėme tokį animacinį filmuką „Abėcėlė“. Nebuvo lietuviškos animuotos abėcėlės, todėl norėjosi ją sukurti. Ten ji irgi dainuoja, ir Maksas iš „Biplan“.
Gruodžio 22 d., šeštadienį, 12 val. kino centre „Garsas” laukia daniškas animacinis filmukas „Magiška dėžutė” (įgarsinta lietuviškai)
Aštuonmetis Julius gyvena našlaičių namuose ir nekantriai laukia Kalėdų, o ypač Kalėdų senelio. Tačiau berniukas pradeda abejoti, ar Kalėdų senelis tikras, kai vyresni jo draugai prasitaria, kad jis neegzistuoja. Neprarasti tikėjimo padeda kalėdinių žaisliukų dėžutė, kuri staiga perkelia pagrindinį herojų į stebuklingą pasaulį. Dėžutėje laikyti Juliaus žaislai: marcipaninis paršiukas, šiaudinis elnias ir angeliukas atgyja bei padrąsina surasti Kalėdų senelį ir įrodyti draugams tiesą, kad Kalėdų senelis egzistuoja.
Prieš kino seansą žiūrovai pasigamins kino juostos apyrankę
Ką veikti per atostogas? Dūkti su draugais lauke, o pavargus nuo žiemos linksmybių – užsukti į „Karlsono kiną“, kur jūsų laukia 5 nuotaikingi filmai įvairaus amžiaus vaikams, o svarbiausia, kad jų herojai tokie panašūs į jus.
eriau pažinti save ir kitą vaikams gali padėti neišgalvotos istorijos apie bendraamžius – tuo įsitikinę 15-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) rengėjai, kurie jau trečius metus kviečia jaunuosius žiūrovus į specialiąją dokumentikos programą vaikams. Šią programą bus galima išvysti du paskutinius rugsėjo šeštadienius (23 d. ir 29 d.) „Skalvijos“ kino centre.
„Sudarydami dokumentinių filmų programą vaikams stengiamės, kad filmai būtų įdomūs abiem kartoms – ir tėvams, ir vaikams. Nors programoje ne pačios linksmiausios istorijos, tačiau filmai labai viltingi ir šviesūs. Vaikams jie padės geriau pažinti save ir artimą, o suaugusiuosius paskatins labiau palaikyti mažuosius ir padėti jiems įveikti iššūkius, – teigia edukacinių programų koordinatorė Vėjūnė Dūdėnienė.
Šiais metais VDFF programą vaikams pavadinimu „Išklausyk“ sudaro trys trumpametražiai pasakojimai, kuriuose nagrinėjamos vaikams ir jaunimui aktualios temos.
Vaiko, paauglio pasaulis kartais gali tapti kupinas problemų, kurias ne visada lengva atskleisti tėvams ar draugams. Kaip bebūtų keista, drąsiau ir laisviau savo sunkumais ir išgyvenimais pasidalinti tampa su nepažįstamaisiais. Apie tai pasakoja pirmasis programos filmas „Išklausyk“ (rež. Astrid Bussink, 2017) – šviesus pagalbos vaikams telefono linijos skambučių koliažas. Vieni skambina, nes jaučiasi vieniši, kiti graužiasi dėl tėvų skyrybų ar bando suprasti savo seksualinę orientaciją. Tarp skausmo, pykčio bei liūdesio pasigirsta ir pokštai ar mielos istorijos apie naminius gyvūnus.
„Tai universalus pasakojimas apie meilę ir baimę, vienatvę ir, žinoma, picą“, – yra sakiusi filmo režisierė A. Bussink, kuriai šis filmas pelnė vieno didžiausių dokumentinių filmų festivalio Amsterdame (IDFA) žiuri prizą už geriausią dokumentinį filmą.
Programos žiūrovai taip pat susipažins su dešimtmečio Leno („Leno ir jūrų angelas“, rež. Shamira Raphaëla, 2017) ir keturiolikmetės Džamilos („Jei mane paliksi“, rež. Eef Hilgers, 2018) istorijomis.
Pirmojo pasakojimo herojus Leno – nenustygsta vietoje ir nuolat gauna pylos už tai, kad erzina aplinkinius. Berniukas pykstasi su tėčiu, kumščiuojasi su broliu, užsisklendžia sulaukęs kritikos, tačiau impulsyvus ir piktas mušeika kartais būna labai jautrus. Ypač kai trūksta mamos, kuri su šeima negyvena. „Leno ir jūrų angelas“ – tai pasakojimas apie berniuką, kuris bando elgtis tinkamai, tačiau nežino kaip tapti „geru berniuku“.
O štai kito filmo „Jei mane paliksi“ herojė Džamila yra priversta gyventi globos centre, nes tėvai negalėjo pasirūpinti mergaite.
Čia ji gyvena jau keletą metų. Nepaisant skaudžios praeities, Džamila ilgisi savo šeimos. Jai sunku atsiverti žmonėms, su jais suartėti ir susirasti draugų. Visgi gyvendama su atsidavusiais pedagogais ir vaikais, turinčiais panašios patirties, Džamila yra priversta išmokti pasikeisti.
Festivalio programa skirta 10–14 metų vaikams. Pasibaigus festivaliui, šiuos filmus galės pamatyti 5–8 klasių moksleiviai ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose užsakydami edukacinio projekto „Mokausi iš kino“ (www.mokausiiskino.lt) peržiūras.
Festivalis vyks Vilniuje rugsėjo 20–30 d., Kaune spalio 2-4 d. ir Ukmergėje – spalio 5–7 d.
Daugiau informacijos apie festivalį svetainėje: www.vdff.lt
„Kiekvienam filmo herojui įpučiame dalelę savo dvasios, o fantazijos jų istorijoms semiamės iš vaikų“, – pasakoja latvių lėlinės animacijos meistrai Maris Brinkmanis ir Janis Cimmermanis. Kartu su būreliu kitų lėlinės animacijos meistrų jie dirba garsiojoje latvių studijoje „Animacijos brigada“ ir kuria ypatingo smagumo filmukus. Šie patinka ir įtinka vaikams iš viso pasaulio.
Tuo nesunku įsitikinti patiems: jau kovo 5 d. „Skalvijos“ kino centras kviečia šeimas su vaikais į rinktinę lėlinės animacijos programą „Mažos drąsios širdys“. Spalvingų filmukų programa skirta vaikams nuo 3 metų.
Belaukiant, – 10 įdomybių apie lėlinę animaciją Lietuvoje ir Latvijoje:
Ar žinojote, kad pirmasis pasaulyje lėlių animacijos filmas „Elniaragių kova“ sukurtas Lietuvoje 1910 m., o jo autorius Vladislovas Starevičius? Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, filmo personažai – elniaragiai, kuriuos V. Starevičius pats išdžiovino, įtaisė jiems mechanines kojas, sąnarius ir fotografuodavo kadras po kadro juos judindamas. Filmas buvo toks įtikinamas, kad daugelis klausė režisieriaus, kaip jam pavyko taip puikiai išdresuoti vabalus.
Lietuviai ir toliau pasaulyje garsėjo kaip lėlinės animacijos meistrai. Pirmąjį garsinį trumpametražį lėlių filmuką „Storulio sapnas“ sukūrė taip pat lietuvis. Tai 1938 m. padarė Stasys Ušinskas.
Sukurti vieną, kad ir trumputį, lėlinės animacijos filmą užtrunka visą amžinybę. Kiekvienas lėlės judesys yra kruopščiai planuojamas ir fotografuojamas kadras po kadro. Filmo sekundę sudaro 24 tokie stop kadrai, 10 minučių – net 2 400!
Vienai lėlei pagaminti prireikia net 4-5 specialistų pagalbos. Pirmiausia mechanikas pagamina jos skeletą, toliau iš keramikos meistraujama galva. Kostiumų dalininkas parenka drabužius, o perukų meistras – tinkamą peruką. Paskutinius charakteringus potėpius lėlei suteikia dailininkas.
Kiekvieną filmo herojų savo rankomis kruopščiai gamina ir Rygoje įsikūrusios latvių lėlinės animacijos studija „Animacijas brigada“. Savo išmone ir meile lėlinei animacijai ji garsėja visame pasaulyje. Talentingi studijos animatoriai yra pelnę tiek apdovanojimų, kad visus juos apžiūrėti užtruktų ne vieną valandą.
Šioje studijoje dirba apie 16 įvairios specializacijos lėlinės animacijos meistrų. Tačiau jiems prireikia net 2 mėnesių 5 minučių trukmės filmui sukurti. Geriausiu atveju per dieną jie nufilmuoja tik kelias filmo sekundes.
1966 m. įkurta studija „Animacijas brigada“ šiemet švenčia 50 metų gyvavimo jubiliejų! Per tą laiką jos darbuotojai sukūrė apie 100 lėlinės animacijos filmų ir jų serijų.
Visi fimai šioje studijoje kuriami be dialogų, todėl juos gali suprasti vaikai iš viso pasaulio.
„Animacijas brigada“ darbus itin vertina Latvijos mokytojai, kurie juos mėgsta įtraukti į mokyklinę programą. „Dar niekada taip nesimėgavome animaciniais filmais, – sako Latvijos mokytojai. – Ir vaikai po jų išeina laimingesni besišypsantys.
Programoje „Mažos drąsios širdys“ šeimų su vaikais lauks 5 latvių lėlinės animacijos meistrų filmai. Jų herojai – žavi triušių šeimyna, per šv. Velykas vaikams dovanojanti kiaušinius, su šiukšlinančiu žmogumi išradingai kovojantys miško gyventojai, narsioji „Gelbėtojų komanda“. Madride ji gelbės toreadorą nuo buliaus, Stokholme – žiurkių užpultą legendinį laivą „Vasa“, o Pizoje – svyrantį bokštą.
Daugiau informacijos apie programą „Mažos drąsios širdys“ ieškokite www.skalvija.lt. Seansai vyks „Skalvijos“ kino centre
