Ne taip dažnai pasitaiko proga iš arčiau pamatyti, kaip gimsta animacinės istorijos ir atgyja jų personažai. Net du savaitgalius (balandžio 20 d. 13 val. ir 28 d. 12.10 val.) šeimas su vaikais į susitikimą „Skalvijoje“ kviečia animacijos režisierius Gediminas Šiaulys. Jo kūrybinėje studijoje „Petpunk“ gimė gausiai apdovanoti ir žiūrovus sujaudinę animaciniai filmai „Kaukai“, „Šviesa“, kuriuos po pristatymo galima bus pamatyti animacijos rinktinėje „Magiški virsmai“.

Į ją atrinkti dar 6 filmai, vienijami burtų, magijos, pasakų ir legendų temų: „Miškas“ (Ignas Meilūnas), „Karalienės liūnas“ (Antanas Skučas), „Virsmas“ (Nathanas Jurevičius), „Margučių rytas“ (Jūratė Leikaitė), „Brolis Bebe“ ( Rasa Joni), „Pono Nakties laisvadienis“ (I. Meilūnas).

G. Šiaulys pasakoja, kaip randasi jo animaciniai filmai ir kas jam, kaip kūrėjui, yra svarbiausia. Didžiausias įvertinimas – tėvų nuostaba, kad vaikai ramiai išsėdėjo visą filmą ar spektaklį (G. Šiaulys ir vienas iš animacijos spektaklio „Tėčio pasaka“ kūrėjų).

Ko tikėtis šeimoms su vaikais prieš filmų programą „Magiški virsmai“?

Parodysiu animacijos virtuvę, kūrybos procesą. Iš esmės norėčiau atskleisti animacijos principus, kaip statinis vaizdas virsta gyvybe. Planuoju atsinešti maketų iš savo animacijos studijos, parodyti testinę lėlę, su kuria kuriama lėlinė animacija.

Kodėl jūs pasirinkote kurti animaciją?

Kadangi esu dizaineris ir iliustratorius, nuo pat pradžių jutau norą pajudinti statinį vaizdą O vėliau, kai jau gali pajudinti, atsiranda noras sukurti pasaulius, kuriuose viskas gali įvykti. Animacija – tai kūryba nuo nulio. Jei lygintume su filmu, tai animacijoje nėra nieko duota – nei aplinkos, nei aktorių. Jokios duotybės. Tu esi nuliniam vaidmenyje – viskas vyksta dabar. Kaip sugalvosi, taip ir bus. Tokia ta animacijos magija ir gyvybė, kurios iš pradžių nėra, bet ji atsiranda su tavo pagalba.

Kaip prasideda jūsų filmų kelias į pasaulį? Pirmiausia gimsta vizija, atmosfera, personažai?

Matyt, iš pradžių būna vizija. Taip buvo su „Kaukais“: išvydau gulinčio parblokšto kiškio viziją, mirštančio kiškio, iš kurio išeina kaukučiai. Toks paveikslas atsirado galvoje ir pradėjo manyje gyventi. Tada radosi atmosfera, scenarijus, kaip sniego rutulys visa didėjo ir įsirito į kažkokią formą. Ir su „Šviesa“ taip buvo – gimė vaizdiniai, iš kurių pradėjau konstruoti istoriją.

Ar kurti vaikams yra kitaip?

Savo filmus traktuoju plačiau – jie skirti visai šeimai. Nėra taip, kad kurčiau vaikams. Svarbiausia – rišlaus nuskaitymo istorija, kad vaikas žiūrėdamas išlaikytų dėmesį. Ir nepasimesti meniniuose „nušokimuose“: sekti naratyvą, išlaikyti personažų tikroviškumą, jų santykį. Šiais laikais, kai vyrauja informacijos perteklius, tikrai svarbu išlaikyti vaiko dėmesį, sustiprinti intensyvumą per lėtas scenas.

Tas pats ir su spektakliu. Po filmo ar spektaklio didžiausias įvertinimas man būna tėvų nuostaba, kad vaikas išsėdėjo visą laiką. Tai tada, laikau, tikrai pavyko.

Kaip prieinate prie jautrių temų? Pavyzdžiui, „Kaukuose“ – tai kiškio žūties tema. Kas svarbu?

Labiausiai, matyt, per poetinę kalbą, perkeltinius momentus. Mūsų kultūroje susiformavo kiek gąsdinanti mirties sąvoka. Manau, per fantaziją, simbolizmą yra lengviau papasakoti istoriją, išvengiant žiaurumo, kraujo, nors iš tiesų filme yra kadras… Dažnai pagalvoju apie tą kadrą, apie tai, kad peržengiau ribą. Kai atsiranda mirties tema, to balanso išlaikymas yra labai svarbus. Poetinis pasakojimas įdomus ir patrauklus tuo, kad jame yra ne vienas sluoksnis – vaikai ne visada nuskaitys ir supras, o suaugusysis supras ir galės pagalvoti apie platesnę ištarmę.

„Šviesa“ – animacinis filmas, pasakojantis lietuvių kalbos, rašto istoriją. Kaip jį kūrėte? Kokią užduotį sau kaip autoriui kėlėte?

Tokios užduoties kaip ir nebuvo – filmas labiau atmosferinis, simbolinis. Tai pasakojimas apskritai apie mūsų kalbos kelią. Nenorėjau didaktinio ir aiškaus filmo, vardijančio faktus, istorijas, kurias ir taip paprasta susirasti. Mano užduotis – sukurti atmosferą, žinomus lietuviškus simbolius pamatyti naujoviškai, kurti naują Lietuvos vizualinę kultūrą. Mūsų kultūroje ryškus medinio Rūpintojėlio vaizdas, man rūpėjo atrasti naujesnę estetiką.

Jūsų animacijoje labai svarbi muzika. Kaip ją parenkate?

„Kaukų“ atveju buvo labai sunku su muzika. Aš lyg ir turėjau viziją, bet niekas niekaip negalėjo man įtikti. Muzikai skiriu daug dėmesio, keliu jai aukštus reikalavimus, nes manau, kad ji sudaro 50 procentų filmo sėkmės. Labai ilgai ieškojau „Kaukams“ muzikos ir niekaip negalėjau atrasti to, ko ieškau. Ji atsirado, pavadinkim, atsitiktinumo dėka, kai išgirdau ir supratau, kad tai yra tai, ko reikia. Lopšinė, kurią dainuoja Eglė Sirvydytė. Norėjau būtent jos balso, jo kuriamo jausmo. Gal tai buvo pasąmoninis troškimas, kažkoks intuityvus jausmas.

„Šviesos“ atveju atvirkščiai – vizija atsirado nuo dainos, „Solo ansamblio“ dainos „Literatai“ pagal Kęstučio Navako eiles. Ta daina pasirodė tokia lietuviškai teisinga, kad mintyse iškart gimė lietuviško simbolizmo naratyvas. Ta daina labai stipriai mane veikė, pajutau stiprų ryšį su su kolektyvine lietuvišką pasąmone. Tris metus vaikščiojau su ja ir nuolat kartojau, kad kažkas turi iš to gimti.

Ar rūpi jums edukacinė dalis? Svarbu ugdyti vertybes, moralines nuostatas?

Šiaip svarbu. Jei tai būtų tiesiog meninis filmas be noro atsakyti į klausimą… Gal nelabai tinka žodis edukacinė, bet filmas yra kaip pagalbinė priemonė tėvams kalbėtis su vaikais, jis palengvina vidinį dialogą. Galbūt lengviau priimti mirties temą, pasiekti, kad įvyktų kažkoks pokytis. Norisi rezonanso, kad žmogus naujai pažiūrėtų į tą patį dalyką ar bent susimąstytų.

Kas jums kaip animacijos režisieriui yra didžiausias komplimentas?

Kai po premjeros išeina žiūrovai ir matai ašaras jų akyse. Tai stipriausias dalykas. Supranti, kad jiems tai nebuvo tiesiog paveiksliukų rinkinys, o įvyko rezonansas, pavyko perduoti emociją. Kai komentuoja pažįstami žmonės, jie vengia kritikuoti, tai jų komplimentus kartais sunku priimti nuoširdžiai, bet kai matai ašaras, nereikia nieko komentuoti.

Ką mėgstate žiūrėti su dukra? Ar turite mėgstamiausius animacinius filmus, jų kūrėjus? Gal kartu ir kuriate?

Iš pradžių labai vengėm rodyti holivudinę animaciją, nes supratom, kad ir taip jos gaus paaugusi. Nuo to neįmanoma pabėgti. Rodėm daug japono Hayao Miyazaki, sovietinių filmukų, įvairios senoviškos animacijos, o jau vėliau ji pradėjo dalyvauti ir kūrybos procese. Augo matydama, kaip auga filmukai ir net įgarsino vieną iš personažų „Kaukuose“. Dar sukūrėme tokį animacinį filmuką „Abėcėlė“. Nebuvo lietuviškos animuotos abėcėlės, todėl norėjosi ją sukurti. Ten ji irgi dainuoja, ir Maksas iš „Biplan“.