main

Lankytinos vietosLietuvojeTitulinis 

Rudenėjantis Radviliškio kraštas: ir istorijos pažinimui, ir kojų pramankštinimui

2024-09-25 — by Goda Leo — 0

Panorama.-Radviliškio-TIC-nuotr-1-960x720.jpg

Patyrę keliautojai sako, kad ruduo dar geresnis metas keliauti ir pamatyti visas Lietuvos grožybes. Žinoma, pliaže (žodis vartotinas) gal nepasideginsite, bet pradėjus gelsti ir kristi lapams – atsiskleis tolimi toliai, piliakalniai įgaus aiškesnį pavidalą. Tad nieko nelaukite – ruduo ne ilgam, išsiruoškite į vienos dienos kelionę po Radviliškio kraštą: ir gamtos, ir istorijos pažinti.

Iš viso Lietuvoje priskaičiuojami 1009 piliakalniai. 8 išlikę Radviliškio krašte. Labiausiai lankomi Raginėnų, Velžių, Kudinų (Šiaulėnų) piliakalniai tikrai išsiskiria ir traukia užkopus į juos grožėtis panorama.

Raginėnų piliakalnį juosia Daugyvenės upelis, ankstyvą rudenio rytą pasidengiantis rūkais. Kuo anksčiau atvykus – didesnė tikimybė juos pamatyti. Jei sunku labai anksti keltis ir leistis į kelią, Burbiškio dvaras, kuris visai netoli piliakalnio siūlo išeitį – nakvynę dvare.

Kelias į Raginėnus. Radviliškio TIC nuotr.

Apie Raginėnų piliakalnį pasakojamos legendos ir padavimai. Jau iš piliakalnio pavadinimo galima numanyti, kad be raganų ir velnių – niekaip. Net Raganų kalnu jis vadinamas. Beje, Raginėnų kalnas yra plikas. Žmonės kalba, kad žolė ir medžiai ant piliakalnio neauga dėl to, kad tas kalnas esąs užkeiktas.

Neužsibūkite prie šio piliakalnio, keliaukite iki išskirtinio Kleboniškio kaimo. Jei Rumšiškes „suvežė“, šis kaimas yra „natūralus“ ir net „gyvas“ – jame iki šiol gyvenama.

Pasiekti Velžių piliakalnį su priešpiliu labai nesunku, o net vilioja – taką supa pušys, Arimaičių ežero nelygi kranto linija veda akis vis tolyn. Tiesa, prie piliakalnio kadais buvę du ežerai, sukėlus vandens lygį Arimaičių ežeras „priglaudė“ Žirnio ežerą. Jojo pakrantėje vis dar rymo radviliškiečius traukusi poilsio oazė  „Žirnelis“.

Jei į piliakalnį žvelgtume iš paukščio skrydžio, pamatytume, kad jis stūkso pusiasalyje, apsuptame vandens.

 

Arimaičių ežeras. Velžių piliakalnis. Sigito Mikučio nuotr.

Grįžtant į pagrindinį kelią, rekomenduojame užsukti į smuklę, jei ne pavalgyti, tai pasigrožėti, ką sukūrė darbščios šeimininkų rankos: vaikų žaidimų bei poilsio aikštelės, medinių pagoniškų skulptūrų ir sendaikčių ekspozicijos, energetinis labirintas, basų pėdų pojūčių takas, lauko treniruokliai, vėjo varpų terapinė erdvė, „Lietuvos tūkstantmečio“ gėlynas, skulptūra „Pasaulio simetrija“, stilizuotos kūlgrindos kalva su gėlynu. Jei to dar negana – vandens dviračiai, valtys išrikiuoti.

Kita stotelė – Šiaulės žemė. Paslaptimi apgaubtas pavadinimas slepia didžiulius tiek gamtos, teik kultūrinius lobius. Pakeliui į piliakalnį, verta sustoti pačiuose Šiaulėnuose. Krašto muziejus, fotografo metraštininko Balio Buračo dvasia sklando miestelyje, per miestelį vingiuoja Šušvės upė. Jo nelygus reljefas, įvairi architektūra tikrai verti dėmesio. Ką jau kalbėti apie vietos bažnyčią ir garsios Šemetų šeimos mauzoliejų. Kiek liūdnesnis vaizdas prie Šiaulėnų dvaro. Buvęs dailus mūras šiandien apleistas ir laiko skaudžiai naikinamas. Liūdna, bet jį jau „vejasi“ ir už miestelio balto mūro Diktariškių dvaras.

Bet vykite iki Kudinų piliakalnio, dar vadinamo Šiaulės kalno. Vaizdingas maršrutas, tik neišsigąskite žvyrkelio, tikrai verta važiuoti toliau. Beje, iki Šiaulės kalno galima numinti ir dviračiais, įrengti takai.

Pasiekus automobilių aikštelę galima rinktis – pirma keliauti kalno ieškoti, ar lipti į Šiaulės apžvalgos bokštą. Pažymėtina, kad nuo bokšto piliakalnio nesimato, jį pasiekti ir pamatyti teks patiems.

Vingiuotais miško takeliais pasiekiamas Kudinų kalnas yra vienas iš 10 piliakalnių Lietuvoje, ant kurio pastatytas kryžius. Jį statė ne bet kas, o pats Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Metalinis, pagal senovinę madą raitytais kraštais kryžius atlaikė visas negandas.

Akis džiaugiasi, kad kalnas prižiūrimas, į jį vedantys laiptai nudažyti, žolė nupjauta. Kudinų kalnas neįtikėtinai status ir aukštas, regis, medžių viršūnės po kojomis. Gera ten pabūti tyloje – genys kala, kažkas sutraška, zvimbia.

Gera ilsėtis, bet maršrute dar vienas piliakalnis. Iki Vaitiekūnų piliakalnio ne tiek ir toli, gražiais kloniais keliauti apie pusvalandį. Tai dar vienas piliakalnis, ant kurio kryžius. Šįkart medinis, gerųjų tautodailės tradicijų pavyzdys. Pasak piliakalnių tyrinėtojų, kryžius čia neturėtų stovėti, jei tai naujiena, bet jei tai atstatytas kryžius, kuris prieš daug metų čia buvęs – gali likti.

Kryžius ant Kudinų (Šiaulėnų) kalno. Radviliškio TIC nuotr. (2)

Piliakalnis išsiskiria savo forma – primena ieties galiuką arba pirštą. Galima pagalvoti, kad statokas, kalnas ir yra piliakalnis, tačiau tai – pylimas. Piliavietę apsuka Vaitiekūnų tvenkinys rudais vandenimis.

Jei dar negana pramogų – už pusvalandžio kelio atsidursite entuziasto Židrūno bityne. Čia ne tik bičių produktai, terapija ir sveikatinimo programos. Jei keliaujate su vaikais, o gal patys nepraradę lankstymo ir nuotykių poreikio – šeimininkas įrengęs dar ir nuotykių parkas. Laipynių medžiais parkas siūlo 3 kruopščiai įrengtas trasas 1–10 m aukštyje, taip pat pramogas ant žemės parko teritorijoje. Suaugusiesiems yra galimybė išbandyti pojūčių taką, vaikams – žaidimų aikšteles ir batutą.

Išsamiau apie Radviliškio piliakalnius inforadviliskis.lt

Kryžius ant Kudinų (Šiaulėnų) kalno. Radviliškio TIC nuotr. (2)

Lankytinos vietosLietuvojeTitulinis 

Pavasario linksmybės Radviliškio krašte: ką pamatyti ir kur sudalyvauti

2024-04-16 — by Goda Leo — 0

garvesys-960x614.jpg

Vos stipriau sušilus lauke ir saulei ilgiau ritinėjantis danguje – kyla noras vėl keliauti ir atrasti Lietuvos grožybes. Radviliškio kraštas turi daugybę unikalių gamtos ir žmogaus sukurtų objektų, kuriuos verta pamatyti. Keliaujam?

Geležinkelio centras – Radviliškis

Ką žinote apie Radviliškį? Kad čia didžiausias geležinkelio taškas? Radviliškyje gyvena apie 15 tūkst. gyventojų, miesto gatvėse gausybė mažosios architektūros darbų, nuolat girdisi traukinių gaudesys.

Miesto centrą puošia Aloyzo Toleikio sukurta skulptūra „Rytas“. Anksčiau veikė ir fontanas, dabar aplink skulptūrą žydi gėlės. Skulptūra sukurta 1979 m., miesto centre ji atsirado tik 2010 metais.

Kitoje gatvės pusėje įrengtas grojantis ir šviečiantis fontanas, galima pasirinkti norimą muzikinį kūrinį, prisėdus ant suolelių aikštėje jo pasiklausyti ir dar į įspūdingą skulptoriaus Petro Mazūro Pergalės deivės Nikės skulptūrą pažiūrėti, kuri Radviliškio centre įsikūrė 1999 metais, minint pergalės prieš bermontininkus 80-metį.

Viešosios bibliotekos kiemelyje rasite „Skaitantį vaiką“. Radviliškietis dailininkas, skulptorius, grafikas Martynas Gaubas savo miestui dovanojo unikalią skulptūrėlę – ji viena iš mažiausių – 8,5 cm aukščio ir 12,5 cm pločio – skulptūrėlių ne tik Radviliškyje, bet ir visoje Lietuvoje.

Prie bibliotekos pastatytas ir taktilinis žemėlapis, leidžiantis regėjimo negalią turintiems „pamatyti“ ir susipažinti su miestu. Vaikams patinka tokie žemėlapiai, jie mažais savo pirštukais „iščiupinėja“ visas miesto gatves.

Radviliškis neįsivaizduojamas be traukinių. Štai Gedimino gatvės meninės kompozicijos „Akcentas“ informacinėje lentoje rašoma, kad skulptūroje – tikri bėgiai, iš metalo nukaldinti vilko uodegomis vadinami augalai ir juodi žvirbliukai. Kai garvežiai būdavo varomi kūrenant anglis, iš kaminų verždavosi tiršti juodi dūmai. Visos apylinkės, pro kurias pravažiuodavo traukiniai, juose skendėdavo. Viskas aplinkui pajuoduodavo – net ir žvirbliai. „Radviliškyje ir žvirbliai suodini“, – sakydavo žmonės anksčiau.

Žaviausią prisipažinimą meilėje rasite šiurpą keliančias istorijas menančios stribų būstinės pašonėje. Nežinomo autoriaus darbas labai panašus į grafičių menininko Banksy darbą „Mergaitė su balionu“. Radviliškasis variantas dar papildytas žaviu užrašu „Brigita, myliu tave labai…“. Miela, tiesa?

Jei norisi gamtos turtų pažiūrėti – keliaukite į Eibariškių parką, ten ir apžvalgos bokštas, ir vandens telkinys. Vaikai ras sau pramogų, o suaugusieji gerą pasivaikščiojimą gryname ore.

Nenuilstantiems sportininkams – Radviliškio plaukimo baseinas bus ir pramoga, ir atgaiva.

Radviliškio krašto pasididžiavimas – istorija

Jau tuoj margaspalvės tulpės skleis žiedus ir Burbiškio dvarą užplūs minia spalvų išsiilgusių lankytojų. Gegužės 11–12 dienomis vyks „Tulpių žydėjimo šventė“. Burbiškio dvaras – ne vienintelis Radviliškio krašte. Gaila, kad Raudondvario mūrai liko be stogo, nors rūmai tikrai įspūdingi, didingi, bet verta pamatyti ir tai, kas likę. Diktariškių dvaras turi nenusakomo žavesio. Baisiai gražus yra Baisogalos dvaras, kuris pagaliau praveria duris keliautojams. Ilgus metus pastatu grožėtis galėjo tik mokslo darbuotojai, tačiau pamažu jis tampa atviras lankytojams.

Daug apie Radviliškio krašto dvarus rašė tinklaraščio „Vieškeliu dundant“ autorė. Galima susidaryti maršrutą ir keliauti aplankant kadaise kultūros židiniais buvusius dvarus.

Jei Rumšiškių etnografinis muziejus aplankytas (o gal ir ne kartą), pats laikas atrasti ne dirbtinai sukurtą, o išlikusį etnografinį Kleboniškių kaimą, kaimo buities muziejų. Jis spalvomis žavi ištisus metus. Kaimo ramybė turi magijos – čia įdomu būti, pažinti ir atrasti.

Po žiemos sąstingio reikia atsigauti ir atgaivinti kūną. Kaunetiškiuose įsikūręs bitynas turi neįprastą bičių terapiją. Bičių terapijos metu klientai įleidžiami į bičių namelį, kuris pastatytas ant tikrų bičių avilių.

Neregėto populiarumo sulaukę pažintiniai apžvalgos bokštai Lietuvoje pradėjo dygti kaip sporto arenos – Radviliškio rajone į 21 metro aukštį iškilo Šiaulės apžvalgos bokštas. Prie bokšto įrengtas pėsčiųjų takas, vedantis į legendomis apipintą Kudinų piliakalnį, kitaip vadinamą Šiaulės kalnu.

Keliaujantys dviračiais kviečiami išbandyti sukurtus maršrutus po Šiaulės žemę, informacija inforadviliškis.lt puslapyje.