Evelina Daciūtė yra viena iš produktyviausių ir mylimiausių šiuolaikinių rašytojų vaikams (ir ne tik). Mano dukros užaugo su Evelinos meškių istorijomis, pasaulis Lietuvą pažino per jos „Laimė yra lapė“, o pastaraisiais metais rašytoja džiugino poezija ir vaikams, ir suaugusiems (atskirai). Naujausia E. Daciūtės knyga „Duobė“ (leidykla „Aukso žuvys“), rodos, neria į dar platesnius vandenius, nes yra skirta ir vaikams, ir suaugusiems vienu metu.

Knygą skaičiau pati sau. Ją perskaičiau ir septynmetei. Pati ją perskaitė dešimtmetė. Tai tuos įspūdžius ir pabandysiu suguldyti savo apžvalgoje.

MAMA

Knyga „Duobė“ vienu metu ir graudi, ir įkvepianti. Istorija nuridena ašarą skruostu, bet ją užbaigus širdyje tampa lengviau. Pati Evelina teigė, kad šios knygos mintį, pakalbėti su vaikais apie mirtį, nešiojosi ne vienerius metus, bet nenorėjo, kad tai būtų pernelyg asmeniška, nes pati vaikystėje neteko senelio.

Istorija pasakojama mergaitės balsu, kuri labai konkrečiai įvardina, ką mato aplink, kas vyksta: į skausmą ir liūdesį panirę tėvai, artimieji, užmarštyje ir pakraščiuose likę vaikai, kurie vejami laukan, nuo stalo, nuo supratimo. Mergaitės tėtis, kuris jaučia tokį begalinį skausmą, kad iškasė duobę net iki Afrikos ir mergaitė, kuri to nesupranta, nejučia tapatinasi su juo, išsigandusi, kad nebelikus senelio, nebeliks ir tėčio. Ta „Duobė“ primena apie mūsų gyvenimo duobes arba taip dažnai suaugusių vadinamą „atsivėrusią tuštumą“, todėl, nors knyga skirta vaikams, siūlau ją perskaityti ir suaugusiems.

Na, ir dar papildomi plojimai iliustratorei Julijai Skudutytei, savo akvarelės piešiniais nukėlusiai mus į praeitį, į pablukusį, išsiliejusiais kraštais prisiminimų albumą. Seną fotografijų albumą priminė ir permatomi lapai (pamenate tas milžiniškas knygas su tokiais lapais?), kuriuose lyg eskize pieštuku nupiešti tam tikri fragmentai, kuriuos sudėjus su įprasto puslapio iliustracijomis atsiranda interakcija. Iš kitos pusės, permatomi puslapiai lyg riba skirianti mus nuo „tada“ ir „čia“, kas tikra, o kas prisiminimas, kas buvo ir kas vyksta.

OLIVIJA (7-erių)

„Ir čia viskas? Ką tėtis darė toliau? Kodėl mergaitė nėjo paskui tėtį?“ – knyga pažėrė daugybę klausimų mažėlei. Skaitant (ji pati moka skaityti, bet norisi tokias istorijas perskaityti man ir atsakyti į tuos klausimus), ji nuolat vartė, čiupinėjo ir žiūrėjo į tuos permatomus knygos puslapius.

Istorija jai nepasirodė tokia liūdna, kaip man – ji labiau susikoncentravo į dukros ir tėčio santykius, o ne į senelio netektį.

ELEONORA (10-ties)

„Liūdna knyga, bet kai miršta – reikia žiūrėti į ateitį. Iškasti duobę ir vėl ją užkasti. Duobė gili, iki Afrikos, nes tėtis turbūt labai ilgėjosi savo tėčio“, – svarstė dešimtmetė Eleonora. Kas labiausiai įsiminė knygoje? Rauginti obuoliai. Ką darysi, kai mirs tavo seneliai? Liūdėsiu, bet žiūrėsiu į ateitį.

Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad, vaikai šį kūrinį mato šviesesnį, kupiną vilties, nei aš, kuris man priminė visas tas iškastas ir dar neužpiltas mano gyvenimo duobes. Gili knyga, kaip ir pati E. Daciūtė, visuomet mus kviečianti nerti gilyn, ieškoti prasmių tarp eilučių, tarp iliustracijų ir atsakymų savo viduje.

E. Daciūtės knygą “Duobė” rasite knygynuose arba https://www.auksozuvys.lt/products/duobe