Kiekvieną Evelinos Daciūtės knygą pirmą kartą verčiu su jauduliu. Juk kai susižavi kažkuo, taip nesinori nusivilti. Kaip po gero albumo, grupė sumala visišką š… Prieš keletą metų su leidykla „Tikra knyga“ pradėjusi bendradarbiauti rašytoja yra viena iš mano Lietuvių autorių favoritų, kuri nenuvylė ir šįkart. Dabar turiu bėdą, turėsiu rinktis, kuri jos knyga mėgstamiausia 🙂
Dar smagiau, kad „Laimė yra lapė“ susitiko ne tik gera rašytoja, bet ir nuostabi iliustratorė Aušra Kiudulaitė.
Knygos pristatyme ne kartą buvo akcentuota, kad abi autorės derinosi viena prie kitos – ne tik dailininkė piešė pagal sukurtą istoriją, bet ir rašytoja rašė pagal iliustratorės idėjas.
Knygos istorija nesudėtinga ir sakyčiau labai pažįstama daugeliui šeimų.
Pristato Smiltė (8m.):
„Vieną kartą buvo tokia šeima. Ji buvo keista, nes gyveno medyje, o berniukas kasdien eidavo pirkti bandelių. Vieną kartą jis sutiko lapę ir nuo to laiko ji išprašydavo kasdien jo atiduoti vieną bandelę. Ji jam patiko, nes pasakodavo visokias istorijas. Kai grįždavo namo, tėvai pykdavo ant jo, bet vis tiek duodavo po savo pusę bandelės. O paskui jie persikraustė.“ (pabaigos neišduosiu, nes nebus įdomu, taip skaityti).
Tai istorija apie draugystę, dalinimąsi, šeimą, laimę paprastuose dalykuose, tradicijas… Tokia šilta, jauki ir labai graži.
Nepraleidome ir šios knygos pristatymo-dirbtuvėlių, kuriose kūrėme ir lapę, ir paukščius („Man patinka piešti viską, kas skraido“, – juokėsi iliustratorė Aušra), ir berniuką Povilą, ir tėtį…
Galite šiuos herojus savo žaidimams pasidaryti ir jūs:
Sėkmės!
