Mano sesuo gyvena Prancūzijoje ir darbuojasi humanitarinėse misijose su nevyriausybine organizacija „Gydytojai be sienų”. Jos pasakojimus, kaip iš tiesų žmonės gyvena pasaulyje, su kokiomis problemomis jie susiduria galite paskaityti jos bloge www.misijaafrika.lt. Mes dažnai padiskutuodavome, kad Lietuvoje yra per mažai informacijos, o tuo labiau, vaikams, kuri atskleistų kodėl žmonės bėga iš savo šalių, kur jie bėga ir gyvena, ką valgo ar su kuo žaidžia vaikai. Mano dukros negalėjo patikėti, kad kai kurie vaikai neturi flomasterių. Tiesiog, neturi, nes jų nei yra, nei jie gali nusipirkti.

Todėl labai džiaugiuosi pristatydama leidyklos „Aštuntoji diena” premjerą – knygą „Maitintoja”. Beveik prieš 20 metų, 2000-taisiais pasirodžiusi kanadietės Deborah Ellis knyga tapo pasauliniu bestseleriu, pagal kurį sukurtas ir filmukas, kuris gautas ne vienas apdovanojimas.

Knyga „kalba” vaiko lūpomis ir akimis. Pasakojimas vyksta Afganistano sostinėje Kabule, kuriame viešpatauja Talibanas – režimas, draudžiantis moterims be vyrų rodytis gatvėje, suiminėjantis ir kankinantis jam neįtinkančius žmones, verčiantis laikytis griežtų religijos taisyklių ir taip toliau. Savo vaikystės istoriją pasakoja 11-metė Parvana, mergaitė, gyvenanti su savo šeima mažame kambarėlyje. Anksčiau mama buvo žurnalistė, kuri dabar negali nei dirbti, nei be vyro rodytis gatvėje. Tėvas, prieš režimą dirbęs dėstytoju, dabar pluša turguje, kur rašo ir skaito žmonėms laiškus, kol vieną dieną jį suima. Už ką? Niekas nežino, bet tai yra Talibano realybė. Šeima supranta, kad likę be vyro neišgyvens, nes negali net išeiti į gatvę. Ką daryti? Sprendimas akivaizdus – Parvanai tenka tapti berniuku ir padėti šeimai išgyventi. Ji – šeimos maitintoja.

Kas lėmė tokią knygos sėkmę? Rodos, nedidelio formato, minkštu viršeliu, be jokių iliustracijų knygelė neturi jokių šansų išpopuliarėti. Pirmiausia, istorija tiesiog pribloškia savo realistiškumu. Rodos, gali jausti Kabulo dulkes, pajusti žmonių nuoskadą ir suprasti, kad nors kažkam karas yra labai svarbus, paparastiems civiliams jis yra pražūtis. Antra, pasakojama vaiko akimis, naiviai, atvirai, be nuoskaudos ar pykčio. Turbūt tai padeda ir mums, sočių ir laimingų šalių piliečiams bent šiek tiek suprasti, kas ten iš tiesų vyksta. Trečia, pati knyga yra labai daugiasluoksnė perteikianti afganų tradicijas, lūkesčius, pasakojanti apie ankstesnį jų gyvenimą ir lūkesčius ateityje. Paraleliai čia pasakojama sesers, kuri nori ištekėti, mamos draugės, kuri liko našle, net ir pačios mamos, kuri mano, jog neteko vyro istorijos. O kas rūpi Parvanai ir kam rūpi ji?

Tai ne pasaka prieš miegą, bet daug jausmų bei klausimų sukelianti knyga. Kodėl tokia neteisybė pasaulyje? Ir ką mes galime dėl to padaryti?