main

RenginiaiVilnius

Šeštadienį parodyk augintojui eglutę specialiame renginyje

2019-12-09 — by Goda Leo0

PAE-plakatas-2019-960x1341.jpg

Tradicija tapęs renginys „Parodyk augintiniui eglutę” jau ketvirtą kartą kviečia visus, kurie yra neabejingi beglobių gyvūnų likimams, sudalyvauti rengiamoje akcijoje. Nuo 2016 metų šios akcijos dėka prieglaudų gyvūnams buvo paaukota daugiau nei 25000 maisto porcijų.

Renginys vyks gruodžio 14 dieną, šeštadienį, 12-15 val., Vilniaus Katedros aikštėje. Akcijos organizatoriai VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos” ir UAB „Mars Lietuva” kvies visus vilniečius ir miesto svečius kartu su savo keturkojais draugais apsilankyti gyvūnų gerovės organizacijų palapinių miestelyje ir nusifotografuoti prie kalėdinės instaliacijos. Šventės metu svečiai bus vaišinami karšta arbata, o jų augintiniai dovanų gaus skanėstą.

Renginio metu padarytos nuotraukos bus naudojamos vaizdo įrašui, kuris socialiniame tinkle „Facebook” rinks patiktukus. 1 patiktukas = 1 maisto porcija beglobiui gyvūnui. Kaip ir kiekvienais metais surinktą maisto porcijų skaičių prieglaudoms dovanos UAB „Mars Lietuva”. Šios iniciatyvos dėka kiekvienas atėjęs į renginį ar paspaudęs ,,patinka” prisidės prie papildomų maisto porcijų beglobiams gyvūnams.

Į šventę atvykę augintinių šeimininkai turės puikią galimybę susipažinti su gyvūnų gerovės organizacijų veikla, pabendrauti su skirtingų prieglaudų atstovais. Šiais metais renginyje bus galima sutikti aštuonias prie akcijos prisijungusias organizacijas – „Felium Domus”, „SOS gyvūnai”, „Klajūnas”, „Lesė”, „Dogspotas”, „Beglobis”, „Stebuklingi draugai LT”, „Miško trobelė”.

Kiekvienais metais akcija pritraukia vis didesnį visuomenės susidomėjimą, todėl ir beglobiams gyvūnams dovanojamų maisto porcijų skaičius sparčiai auga. 2018 metais buvo pasiektas didžiausias skaičius – paaukotos net 12075 maisto porcijos. Šiemet organizatoriai tikisi sulaukti dar didesnio susidomėjimo, nes tik bendrais darbais galima pasiekti tiek daug.

Labdaros akcija „Parodyk augintiniui eglutę 2019“ siekia šviesti visuomenę apie beglobių keturkojų situaciją Lietuvoje bei atsakingą požiūrį į gyvūnų įsigijimą ir jų priežiūrą. Gyvūnas – ne kaspinu perrišta dovana. Jis ištikimas draugas ir kompanionas.

BlogasTitulinis 

Pudelio kronikos: kiek (ne)ilgai reikia vedžioti šunį?

2019-08-14 — by Goda Leo0

IMG_20190809_134255_1-960x720.jpg

Įstrigo kažkadais skaitytas kinologės Živilės Čepulienės straipsnis apie didelių veislių šunis, kuriame ji pasakoja, kad daug mieliau savo veislyne veisiamus vokiečių aviganius atiduoda žmonėms, gyvenantiems butuose nei tiems, kurie turi didžiulį namą su dar didesniu kiemu. Visą straipsnį galite rasti čia, o aš tik paminėsiu pagrindines jos tezes – bute laikomą šunį šeimininkai tikrai vedžios, socializuos, o štai name auginantys pasidžiaugs mažuliuku žaisliuku, o vėliau jis greičiausiai savo dienas leis voljere. Uždarytas. Ir be žmonių.

Skaitydama apie didžiuosius pudelius labiausiai ir pasidžiaugiau, kad ši veislė ypatinga tuo, kad ji prisitaiko prie šeimininko. Jei jis maratonų bėgikas, šuo visad bėgs šalia ir bus laimingas. Jei jį augina IT specialistas, jis visą dieną šildys jam kojas, o vakare primins, kad reikia pajudėti ne tik keturkojui, bet ir dvikojui padarui.

Taip mes ir auginame savąjį pudelį Grehemą – kartais jis praleidžia visą dieną šeimos Vyrui po kojomis (šis dirba namuose), kartais aš veduosi jį ofisą, kur jį praniurko dešimtys rankų. Kiekvieną rytą susitinkame su dviem geriausiais draugais – šelčiu Eliu ir dalmantine Zeta, kuomet šunys gauna proga išsilakstyti ir išsikrauti. Savaitgalius dažniausiai leidžiame gamtoje, tad laisvė kojoms – garantuota.

Nors mūsiškiui dar virš metų, pakeitėme ne vieną pavadėlį – vieną sukramtė, kitas sulūžo pats, trečias nepatogus rankai. Šiais laikais pavadėlių šunims pasirinkimas toks, kad sąvoka, jog tai virvė vesti šunį, praranda prasmę.

Vidury dienos Grehemą į lauką veda 11-metė Smiltė, tad labai džiaugiausi atradusi, jog yra amortizuojantys pavadėliai. Kartais iš džiaugsmo ką nors pamatęs, šuo staigiai timpteli, tad gali ne tik lengvai pargriauti vaiką, bet net ir suaugusiam išnarinti petį (masažistas patvirtino, kad anaiptol tai nėra reta trauma). Amortizuojantys pavadėliai viduryje turi itin tamprią gumą, kuri įsitempdama absorbuoja smūgį ir galų gale tave patį paruošia, kad reikia tvirčiau laikyti ranką.

Dar vienas metų atradimas – „Ezydog” amortizuojantis pavadėlis, kuris rišasi per juosmenį. Susidėvėjus paskutiniam rymojome prie „Pet24” parduotuvėje esančių pavadėlių lentynų (patikėkite, pasirinkimas yra WOW) ir svarstėme, ką dar išbandyti, kas būtų patogu visai šeimai. Jei būsite šioje parduotuvėje „Ogmios mieste”, tai linkiu sutikti Rasą, kuri yra pati nerealiausia specialistė įvairiausiais šunų klausimais nuo maisto iki priežiūros, tad su ja aiškinomės, kokie mūsų lūkesčiai: patogu vesti įprastu būdu, saugus vedžioti vaikams, tinkamas bėgioti ar važinėti paspirtuku ir, žinoma, gražus. Ji pasiūlė „Ezydog Zero Shock Road Runner” pavadėlį bėgiojantiems su amortizuojamąja apsaugine sistema šunims ir galiu pasidžiaugti, kad kasdien net vedžioti šunį tapo smagiau su šiuo pavadėliu!

Vyras džiaugiasi jo patogia plačia ir minkšta rankena. Tiek aš, tiek vaikai – galimybe užsisegti pavadėlį per juosmenį. Šiaip tingumas darosi dabar baisus, nes brausyti telefone dabar galiu vėl abiem rankomis ir žinutės lekia su mažesniu klaidų skaičiumi. O iš tiesų, tai vedant šunį mieste ir einant  su keturmete ir septynmete, kurios abi mirtinai nori duoti tau ranką, tas rankų atlaisvėjimas yra kažkas tokio!

Ta liemens sagtis reguliuojasi, tad tinka ir ant mano vasarą suapvalėjusio (kalti šonkauliukai!) stoto, tiek ant mažosios kaulelių. Prie pat užsegimo du kabliukai – vienas pasikabinti skanukų dėkliuką ir maišelių laikiklį. Antra dar protingesnė – atsegus šunį gali ilgąją pavadėlio persimesti sau per petį ir užsisegti, kad nekabėtų, netrukdytų.

Viduryje jo – specialus guminis laikiklis, kad galėtum prie savęs šunėką prisitraukti, o prie pat užsegimo  vadinama „traffic” rankena, kur šunį sulaikai visai prie savęs, kad į gatvę neįpultų.

O šiaip man smagiausia pati spalva ir pavadėlio storumas – toks tvirtas, platus.

Kaip mano kolegė, auginanti didžiulį šveicarų aviganį ir taip pat vedžiojanti pavadėliu susegamu per juosmenį sakė: „Žiūriu aš į tuos žmones, kurie nešasi pavadėlį rankose ir galvoju, kokie jie durniai, kam taip vargsta…” Žinoma, kiekvienas renkasi pagal savo šunį, veislę, pomėgius įpročius ir net piniginę, bet išbandyti tikrai verta.

BlogasTitulinis 

Pudelio kronikos: kailiuko purenimo reikalai

2019-08-01 — by Goda Leo0

PRIEs-960x540.jpg

Praėjusią vasarą netekome vieno augintinio ir visos šeimos reikalavimu skubiai rinkomės kitą. Internete peržiūrėjome ir perskaitėme tikriausiai apie visas šunų veisles. Apsistojome ties karališkais (dar kitaip – standartiniais arba didžiaisiais) pudeliais nes jie protingi, lengvai dresuojami, dideli, bet lengvi. Taip pat pudeliai, nors ir labai gauruoti, turi vieną labai gerą savybę – jie visiškai nesišeria. Ir tai tiesa, nes namie nė vieno skraidžiojančio plaukelio.Tačiau ilgas plaukas nešukuojamas taip susivelia, kad šuo tampa tikru „dredu”. Taip dabar mums  ir nutiko …

Kad tokiam susivėlusiam šunėkui nebūtų vasarą karšta ir nešustų kailis, rekomenduojama kas du mėnesiai jį trumpiau nukirpti. Atostogaudami šį terminą kiek praleidome ir jau trijų mėnesių kudlas kirpome visai susivėlusias į “kilimą”.

Šuns „išnara”

Šį kartą lankėmės „Pet24“ kirpykloje, kur kirpėja Urtė nukirpo mūsų šuniuką ir daugiau papasakojo apie pudelių plaukų priežiūrą bei kirpimą.

Pudelio kailis yra tikra vilna (net paplaukiojus ežere, vidinio sluoksnio nesušlampa!), todėl kuo dažniau nuskutamas šuo – tuo jam geriau. Jei šuo gyvena visiškoje laisvėje nešukuojamas, kaip kad mūsų namuose, nes visi myli, bet šukuoti tingi, tai jį reikėtų kirpti bent jau kas du mėnesius. Nes ir šuniui mažiau streso ir jį lengviau kirpti, mažesnė rizika įkirpti.

Susiformavęs įvaizdis, kad visi pudeliai yra kerpami tokiomis įmantriomis šukuosenomis su „bumbulais ir skiauterėmis“. Tačiau tai tik parodinis kirpimas. Tokią šukuoseną reikia prižiūrėti – kas savaitę kirpti, šukuoti, plauti. Naminiam  šuniukui tokios priežiūros nereikia. Pudelį mūsų šeima ir įsimylėjo būtent tokį be „pribambasų”, trumpai lygiai kirptą ir turbūt kiekvieną vakarą parke sulaukiame klausimų apie veislę, o sužinoję, kad čia TAS pudelis, visi labai nustemba.

Urtė atskleidė, kad dabar pudelius madingiausia kirpti „meškiuku“. Bet ši šukuosena taip pat reikalauja priežiūros, todėl po pirmo karto šeimininkai dažnai jau antrą kartą jį kerpa trumpiau.

„Žmonės įsigyja šunį, bet dažnai nepagalvoja apie  jo priežiūra. Kad būtų paprasčiau ir lengviau,  šuniukai kerpami trumpiau“, – sako „Pet24“ kirpėja Urtė.

Tarp kirpimų, šuniuką dar reikėtų atvesti į kirpyklą higienai. Nes po mėnesio jau pradeda kristi ant akių plaukai- juos taip pat reikia pakirpti. O ir patį šunį reikia išmaudyti, sušukuoti, sutvarkyti nagus, ausis. Ir šuo įpranta prie kirpimo.

Keli patarimai, kaip prižiūrėti šuns kailį:

  • Norint apkirpti šuniuką reikėtų susiplanuoti tai iš anksto. Nes tik atšilus orams ir atvedus jį į kirpyklą, išgirsite, jog vietos yra tik po mėnesio.
  • Žiemą paliekamas ilgesnis plaukas, nes gali peršalti. Tačiau jei šuo nešioja rūbelius jį reikia kirpti trumpiau, nes po rūbais kailis susivelia.
  • Namuose šuniuko nelaikykite su antkakliu ar petnešomis nes po juo kailis labai veliasi.

„Pet24“ kirpykloje kerpami ne tik šunys, bet ir katinai, triušiai, jūrų kiaulytės. Gaila, neturim nė vieno šių gyvių, nes labai norėčiau sudalyvauti pvz. jūrų kiaulytės kirpimo procese 🙂

Užsirašyti pas nuostabiąją auksarankę ir gyvūnų mylėtoją Urtę galite +37067980934, ji dirba „Ogmios miestas” (Lakūnų g. 24, įėjimas iš Lakūnų g.) „Pet24″ parduotuvėje esančioje kirpykloje.

 

IšbandomeTitulinis 

Pudelio kronikos: kaip išrinkti maistą šuniui?

2019-07-03 — by Goda Leo0

IMG_20190629_173944-960x720.jpg

Mūsų didysis pudelis Grehemas – šeimos dalis, ne tik džiuginanti savo buvimo, bet ir padedanti man atsakyti į klausimą „na, tai kada berniukas?” Kad ir kaip kvailai skambėtų, Grehemas mūsų pagrandukas lepūnėlis, kurio priežiūrai reikia skirti dėmesio.

Jeigu bent šiek tiek svarstote, kad norėtumėte šuns, kalbėsiu, kaip ir kitų veislių šeimininkai – šis yra tobulas. Jis nesišeria, puikiai sutaria su visais, yra be galo protingas ir prisitaikantis prie kompanijos šuo. Viena bėda su jo mityba, kaip ir daugelis šiuolaikinių žmonių, taip ir šunys, vis dažniau tampa kažkam alergiški. Daugelio pudelių skrandis yra jautrus, o mūsiškiui, nors jis gali suvalgyti viską, rezultatai pasimato akyse tiesiogine ta prasme – nuo vištienos produktų jam labai ašaroja akys. Pusę laiko pirkau šunų maistą su žuvimi ir ryžiais, o nesulaukusi norimo rezultato pagaliau įsigilinau į sudėtį ir ten radau, jog didžiąją dalį žuvies pagrindo maisto sudaro vištienos riebalai! Todėl pirma ir pagrindinė taisyklė renkantis maistą šunis – SKAITYKITE SUDĖTĮ. Ne tik tai, kas parašyta ant pakuotės priekio, bet ir tą, smulkiomis raidėmis.

Šunų ėdalas dažniausiai skirstomas į pagrindines kategorijas:

  • ekonominės klasės. Tai žinomi ženklai, daug reklamuojami, bet naudos augintiniui tiek, kiek iš sasyskų vaikui;
  • premium klasės. Juose jau daugiau mėsos, sudėtis pritaikyti šuns amžiui, svoriui ar net rūšiai;
  • super premium klasės. Pagrindinis šio maisto baltymų šaltinis – mėsa, kuri be jokių ten kailių ar kanopų. Šiame maiste nėra dažiklių, konservantų, skonio stipriklių.
  • ultra premium klasės. Jis labiau skirtas vyresniems šunims, šuniukams, besilaukiančioms kalėms, o pagrindinis skirtumas nuo super premium – didesnis grynos mėsos procentas sudėtyje.

Tai ar kyla klausimų, kuo maitinti šunį?

Turbūt žinote, kad kiekvienoje sudėtyje didžiausią sudėties dalį užimantys ingredientai (nesvarbu tai šampūnas, dešra ar šuns maistas) yra rašomi pačiame priekyje. Paskaitykite pirmus penkis ir jei juose nėra pelenai, smėlis (ne, aš nejuokauju), kokie nors neaiškūs priedai – tuomet maistas vertas dėmesio. Arba dar geriau – ar perskaičius sudėtį sutiktumėte nuryti bent vieną gabalėlį šio ėdesio? Jei taip, tuomet nebijokite šerti ir šuns.

Mūsų atradimas ir Grehemo labiausiai pamėgtas maistas yra „Belcando” – pagamintas Vokietijoje super premium klasės sausas ėdalas su lašiša. Šio ženklo sausame šunų maiste nėra grūdų, kas dabar irgi labai aktualu, nes daugelis šunų jų netoleruoja.

Kaip jau minėjau, Grehemas alergiškas vištienai, todėl „Pet24” parduotuvėje nuostabi konsultantė Rasa mums rekomendavo rinktis su šviežia lašiša (jos čia net 30%) ir burnočių sėklomis.

Ypatingoms progoms visuomet turiu ir „Belcando” gardėsių – vieno baltymo, kuriame nėra primaišyta skirtingų gyvūnų ar augalinių baltymų, konservų. Juos naudoju ruošdama žaisliuką – turime įsigiję tokį su anga viduje: į jį įdedu kokia nors džiovintą kiškio ausį ar mėsos lazdelę, aplink prikemšu konservų ir suvyniojusi į plėvelę palaikau kameroje. Tokiomis karštomis dienomis šuo grauždamas ne tik turi užsiėmimą viską iškrapštyti, bet ir atsigaivina.

Na, o nevalgiukams (taip, būna ne tik vaikų, bet ir šunų, pasižyminčių neypatingu apetitu) „Belcando” siūlo padažiuką – sauso maisto pagardą, kurio sudėtis išvis pasaka: jautienos raumenų mėsa, širdis, jautienos sultinys ir morkos (yra ir kitų rūšių). Tai toks lyg labai skystas konservas, kurio šaukštą kitą galima uždėti ant ėdesio grūdelių, pamaišyti, kol apsivels ir tuomet pasiūlyti šuniui.

Apie tai, kad itin svarbu sveikai maitintis patiems, ugdyti vaikus kalbama daug, bet ar susimąstote, kad sveikas ėdesys, tinkama dieta tiek pat svarbi ne tik šuns kailio blizgėjimui ar uodegos švytėjimui, bet ir sąnariams, raumenims bei gyvenimo trukmei.