Šiandien lygiai savaitė, kaip persikraustėme į Alytų. Iš vienos pusės, nelabai turiu kuo dalintis, nes kol kas gyvename lyg skvoteriai savo pačių namuose, kai aplink dūzgia statybininkai (kai gyveni vietoje – jie dūzgia dažniau!), vaikai dar tik jaukinasi mokyklą ir užklasines veiklas, o aš dar vedžiodama šunį po parką jaučiuosi lyg turistė, laikinai čia atvykusi pailsėti. Iš kitos pusės – jau septynios dienos ir naktys, kaip mes naujuose namuose: pirmuose savo, absoliučiai nepažįstamame mieste bandantys rasti būdą, kaip išgyventi.

Todėl ir noriu pasidalinti mūsų pirmosios savaitės atradimais Alytuje – vieni, gali įkvėpti prisijungti prie mūsų, o kiti tik patvirtins, kad tokiems pokyčiams reikia stiprių nervų.

Dėmesys

Turbūt labiausiai pribloškia mokytojų dėmesys vaikams ir mums, tėvams. Net pasimetu tarp grupių, forumų ir privačių žinučių, kuriomis bendrauja mokytojai primindami apie tai, ką atsinešti, kokios pamokos, vaikų nuotaikos. Jau antrą dieną sulaukiau mokytojų skambučių su klausimais – o kaip jaučiasi mergaitės? Gyvenant sostinėje manęs pedagogai nėra apipylę tokiu dėmesiu ir nuoširdžiu rūpesčiu.

Viena iš priežasčių kodėl kraustėmės į šį miestą buvo mokykla ir nenusivylėme – šv.Benedikto gimnazija yra kažkas wow super duper nerealiai. Suprantu, kad čia pirmas įspūdis, bus dar visko, bet kol kas lūkesčiai išpildyti su kaupu. Direktorė, sutikusi šeimos vyrą, “paskundė”, kad mūsų merginos nevalgo sriubos. Mokykloje 850 mokinių!

Užtenka tik pagalvoti

Reikalai čia sprendžiami kosminiu greičiu – Eleonora savo nuostabiai smuiko mokytojai užsiminė, kad norėtų lankyti orkestrą, tai po poros valandų man jau skambino orkestro vadovė. Olivija nuostabioje renovuotoje muzikos mokykloje lanko Teatro specialybę, kur mokosi vaidybos, dikcijos, ritmikos! Žirgyną ir būrelius merginoms suorganizavau kosminiu greičiu.

P.S. orientacinio būrelio kaina 4 Eur.

„Barbora“ valdo

Juokavau, kad miestą rinkausi ir pagal tai, ar jame „Barbora“ pristatinėja maistą/prekes į namus. Alytuje veikia mažesnė „Barboros“ versija „Barbora express“, bet kosmosas tame, kad, pvz. penktadienį užsakymą padarius 12.30, jau 14 val. jį atveža prie durų.

Neišvaikščiojami pėsčiųjų/dviračių takai

Neįsivaizduoju, kada juos visus išbandysime, bet ir dabar atrodo, kad eini ar važiuoji dviračiu ir vis atrandi kažką naujo. Visi tiesūs, lygūs (perkam riedučius!!!) ir apšviesti. Žodžiu, tobula vieta gyventi mėgstantiems pasivaikščiojimus ar pasivažinėjimus.

Lietuviška virtuvė

Dar prieš atsikraustant man draugė rekomendavo užsukti į šašlykinę prie kelio į/iš Vilnių (Ulonų g.67), bet didesniu atradimu tapo lietuviškų patiekalų kavinė jos šalimais (tas pats savininkas). Šeimos vyras kažkada su nostalgija prisiminė nesuvalgomų bulvinių blynų porciją Kaune, tai buvo maloniai nustebintas gavęs panašią ir čia. Paprasta, skanu, draugiškomis kainomis ir su pristatymu į namus už eurą.

Buduliai

Taip, jų čia yra. Šiandien pėsčiųjų take juoda „kožanke“ pasipuošęs bėgikas (atrodė, lyg neseniai pabėgęs iš kolonijos) išvadino pačia įvairiausia žodžių palete dėl ant tako buvusio šuns (kuris visai jam netrukdė bėgti). Tiesiog. Paklausus ar jis bijo pudelio, galvojau, kad tiesiogine prasme gausiu į galvą. Padėjo filmavimui paruoštas telefonas.

Atstumai

Iki visko čia yra 5 minutės. Pirmą turi paimti mažiausią iš mokyklos, susiruoši be penkiolikos pirma ir tada dar dešimt minučių lauki prie mokyklos. Nors, kam tas automobilis – dviračių takai, BOLT elektriniai paspirtukai ir kojos yra pats geriausias transportas.

Po savaitės į pagrindinius taškus jau galiu nuvažiuoti be navigacijos. Žinant, kad Alytuje iki šios savaitės pati važinėjau kokius du kartus – sakyčiau, rezultatas neprastas.

Tarmė

“Jūsų užsakyta picukė”, “Važiuoja greitukė”, “Čia uždėsiu slenkstuką” – turbūt pati mieliausia tarmė pasaulyje. Niekas čia nedzūkuoja, nėra marijampolietiško ekstremalizmo, bet toks mielas raidžių ir galūnių nutęsimas. Mano tėvai kauniečiai, užaugau Aukštaitijoje, bet taip ir nei išmokau, nei pripratau prie to galūnių nukirtimo. Nepažadu, kad šįkart atsilaikysiu…

p.s. o mūsų remontai juda. gal baigsim iki Kalėdų. tik nežinia kurių 😀