Nors apie baidares pateikiama daug informacijos, netrūksta ir mitų. Tad metas susipažinti su populiariausiais.
Galima plaukioti tik vasarą
Tai yra mitas, kad baidarėmis galima plaukti tik vasarą. Nors vasara yra populiariausias laikas mėgautis vandens turizmu, plaukimas baidarėmis tikrai nėra apribotas tik šiuo metų laiku.
Kodėl verta plaukti baidarėmis ne tik vasarą?
Ramybė ir privatumas: šaltuoju metų laiku vandens keliai būna kur kas mažiau apkrauti, todėl galėsite mėgautis ramybe ir privatumu.
Nuostabūs vaizdai: rudenį gamta pasipuošia ryškiomis spalvomis, o žiemą užšalusios upės ir ežerai gali pasiūlyti visiškai kitokį patyrimą.
Mažiau žmonių: šaltuoju metų laiku vandens telkiniuose būna mažiau žmonių, todėl galėsite ramiai mėgautis gamta.
Nauji iššūkiai: plaukimas baidare šaltuoju metų laiku reikalauja geresnio pasiruošimo ir įrangos, todėl tai gali būti puikus būdas išbandyti savo jėgas.
Ką reikia žinoti plaukdami baidare ne vasarą?
Apranga: reikia pasirūpinti tinkama šilta apranga, kuri apsaugotų nuo šalčio ir drėgmės.
Įranga: baidarė turi būti tinkamai paruošta žiemos sąlygoms, gali prireikti papildomos įrangos, pavyzdžiui, ledo kirtiklio.
Sauga: būtina įvertinti ledo situaciją ir pasirinkti saugius maršrutus.
Oro sąlygos: reikia atidžiai sekti orų prognozę ir pasirinkti tinkamą laiką plaukimui.
Apibendrinant, plaukimas baidarėmis yra puikus būdas praleisti laiką gamtoje ištisus metus. Svarbiausia yra tinkamai pasiruošti ir pasirinkti saugius maršrutus.
Gaminamos tik iš medienos
Taip, tai yra mitas, nes nors ir yra naudojama mediena, taip pat dažnai pasirenkamos ir kitos žaliavos.
Plastikas: labai populiari medžiaga dėl savo patvarumo, lengvumo ir prieinama kainos.
Aliuminis: lengvos, tvirtos ir ilgaamžės baidarės, tačiau gali būti triukšmingos.
Stiklo pluoštas: lengvos, tvirtos ir gali būti formuojamos į įvairias formas.
Anglies pluoštas: labai lengvos, tvirtos ir greitos, tačiau brangios.
Pripučiamos baidarės: pagamintos iš specialios PVC medžiagos, lengvai transportuojamos ir laikomos.
Kokią baidarę pasirinkti?
Medžiagos pasirinkimas priklauso nuo jūsų poreikių, biudžeto ir pageidavimų. Jei jums svarbus aplinkos tausojimas ir norite unikalaus gaminio, galite rinktis medinę baidarę. Jei ieškote lengvos, patvarios ir nebrangios baidarės, plastikas būtų geras pasirinkimas. O jei esate patyręs baidarininkas ir siekiate maksimalaus greičio ir manevringumo, galite rinktis anglies pluošto baidarę.
Svarstote, kur plaukti baidarėmis, jei norite į kelionę pasiimti ir mažylių, o gal ir kokį šunėką? Noriu pasidalini mūsų patirtimi plaukiant Verkne. Išbandėme du maršrutus ir tikrai galiu pasakyti, nenuvylė nė vienas.
1-2 val. maršrutas
Sugalvojome, kad vasara mėgautis reikia ir darbo dienomis, tad susiplanavome plaukimą baidarėmis darbo dieną, todėl rinkomės trumpesnį maršrutą. Draugai buvo ne kartą bandę plaukimą Verkne, todėl rekomendavo, kaip puikią upę neilgai pramogai.
Šeštą valandą atvykome į stovyklavietę “Upių labirintai” Pikelionyse (koks 10 km nuo Birštono ir 5 km nuo Jiezno). Ten palikome automobilius, “apsiginklavome” liemenėmis ir baidarių nuomotojai išvežė mus nežinoma kryptimi 🙂 Juokauju, kryptis aiški – vos pavažiavome aukštyn upe ir vėl sukome į žvyrkelį, kur yra patogi įsėdimo vieta.
Baidarėmis plaukė nemenka kompanija: daug suaugusių ir įvairaus amžiaus vaikų. Buvo ir tokių mažų drąsuolių, kurie plaukė vienvietėje baidarėje. Mūsų dukros plaukusios seniai ir tai ne visos, todėl šeimos vyras sėdo su dviem mažiausiomis (6-9 metai) į dvivietę baidarę, o aš su vyriausiaja ( 13m) plaukėme atskirai.
Maršrutas plaukiantiems truks apie valandą. Na, mes tikrai niekur neskubėjome, daugiau plūduriavome nei irklavome, daug juokavome, taškėmės, užkandžiavome, jungėm baidares į didžiules flotiles, tad užtrukome pusnatros valandos.
Verknė – šioje vietoje tikrai neplati, negili, maloniai srauni, bet ir nenuobodi. Vingis po vingio, palinkusios šakos, nuvirtęs medis vis pasitaikydavo kelyje, todėl sakyčiau, kad tai tobula upė mokytis vairuoti baidarę. Seklių vietų, kad reikėtų stumtis ar neštis nebuvo, srovės užteko, bet ji ir negąsdino. Grįžome į stovyklavietę, dar kartą išsimaudėme ir keliavome namo dar “padoriu” laiku. Puiki vakaro pramoga.
Verknė sužavėjo ir viliojo sugrįžti. Aišku, norėjosi, kažko daugiau ir įdomiau. Šįkart į kelionę leidomės be vaikų, su draugų pora ir… į savo baidarę pasiimėme savo didįjį pudelį Grehemą. Šuo pirmą kartą buvo valtyje ir pirmą kartą kažkur plaukė.
Pasirinkom stovyklavietę “VasaRojus” Jundeliškėse ir tiesiai iš ten keliavome į… Birštoną! Jundeliškės garsėja savo hidroelektrine (veikiančia!), tad maršrutai yra iki jos arba už jos. Kadangi draugai gyvena Birštone, nusprendėme juos parplukdyti namo 🙂
Neįtikėtina, kaip ta pati upė gali taip skirtis. Verknė nuo Jundeliškių platesnė, didingesnė ir draugai, apkeliavę pusę pasaulio, nenustojo stebėtis, kodėl būtent čia neveža užsienio turistų, nerodo tokios kvapą gniaužiančios Lietuvos vaizdo. Buvę Azijoje ar P.Amerikoje tikrai žino garsiuosius mangrovių ekosistemas, kuomet krūmai, medžiai auga vandenyje ir sukuria džiungles. Verknė – lietuviškieji mangrovių miškai, nes apaugusios pakrantės, į vandenį palinkusios šakos, meldai sukuria tokį paslaptingą aurą, kad rodės, jog tuoj tuoj iš upės galvą tingiai pakels begemotas ar dantis iššieps krokodilai. O kur dar virš galvos nuolat ratus sukančios gervės!
Pats maršrutas įvairesnis, čia upė sraunesnė, platesnė ir joje daugiau galimybė “sėsti” ant dugno ar pasislėpusio po vandeniu akmens. Pakrantės mažai apgyvendintos, tad pikniko vietų nėra. Plaukėme ramiai, irkluot daugiau reikia vairuojant, o jei nesiekiate olimpinių rezultatų, tikrai nepavargsite. Vėliau upė platėja, gilėja ir atsiranda jausmas, kad tuoj tuoj už to posūkio pamatysime Nemuną. Juokinga, kad pirmiau įvyko ne tai, o pasijutome vandens turizmo zonoje – aplink mus pradėjo zuiti kateriai, pramoginiai laiveliai, kuriais iš Birštono poilsiautojai keliauja apžiūrėti apylinkių. Gražiai prasilenkę pagaliau pasiekėme tarpinį tikslą – lietuviškąjį Nilą.
O čia prasidėjo iššūkiai – pirma, jį reikia kirsti į kitą kranto pusę. Antra, valandėlę teks keliauti PRIEŠ srovę. Tad jei diena ne vėjuota, tai tiesiog teks irkluoti, o jei diena vėjuota, kaip teko mums, teks stipriau irkluoti. O kur dar aplink besisukinėjantys vandens motociklai bei kitos vandens transporto priemonės sukeliančios nemenkas bangeles. Ir taip – valandėlę, nes įveiki reikia du km. O tas jausmas, kai išvysti Birštono bažnyčios bokštus! Jautiesi nusipelnęs olimpinio aukso ir bent kiek prajudinęs raumenį, todėl skųstis nėra ko.
Tiesa, klausiate, o kaip šuo? Kaip turinti vaikų, jaučiu, galinti sakyti – šuo, kaip vaikas. Pirmą valandą smagu, antrą – smalsu, trečią – reikėtų maitinti skaniukais, ketvirtą – nors vilku kauk 😀 Vienu momentu nusprendė, kad nafik ta baidarė, jis plauksiantis šalia, bet po kokių penkių minučių rimto irimosi kojomis (nesiekė dugno) pasidavė ir šlapias parsirado į baidarę. Artėjant prie žiočių, daugėjo vandens paukščių, mažylius išperėjusių ančių, o pudelis, kaip nedaugelis žino, yra vandens medžioklei skirtas šuo… Turbūt įsivaizduojate, kiek kartų jį reikėjo laikyti, kad neparneštų į baidarę antytės :)))
