Savaitgalį prasukome pro Kernavę. Kažkaip tokius Lietuvos esminius turistinius taškus aplankai ir paskui pamiršti, todėl nusprendžiau žinias atšviežinti, nes labai domino pernai pastatytas viduramžių kaimelio fragmentas.
Kernavė pasitiko susitvarkiusi, pagražėjusi, su naujais suvenyrų kioskeliais ir pilna stovėjimo aikštele automobilių. Penktadienio ankstyva pavakarė, o miestelyje tylu tylu. Nors mašinų daug, bet slankiojančių turistų vos vienas kitas – išsibarstę ant piliakalnių jie, rodos, pranyksta.
Žengiam pagrindine alėja link bažnyčios, visur sutvarkyta, gražu. Tyku. Visai nesijaučia turistinio objekto šurmulio ir nežinau – gerai tai ar ne.
Bažnyčios dešinėje – pirmoji naujovė: pastatyta bilietų kasa su bilietų skanavimo aparatais-varteliais. Tik, atrodo, kai pastatė, tai ir užmiršo. Šalia metalinės plokštumos, kuriose pažymėti visi lankytini objektai, supažindinama su istorija. Užrašais lietuvių ir anglų kalbomis. Rodos, pasidarbuota visai neseniai, nes lentos dar su permatoma plėvele, apsaugančia nuo transportavimo. Ar pamiršo juos nulupti? Ar saugo, kaip žmonės, sofas dengiantis celofanu? 🙂
Žengiame pro tuščius vartelius. 5 piliakalniai stovi, kaip stovėję. Pamenu, kad smagiausia čia per Jonines, kai dega laužai, o šalia jų skamba lietuviškas folkloras. Mūsų tikslas – viduramžių laikų kaimelio fragmentas, trys amatininkų sodybos įkurdinti kitoje pusėje nei piliakalnių karoliai.
Iš išorės – tai aptvertos tvora kelios išsibarsčiusios trobos. Prie vartų – lenta su aprašymu.
Pasinagrinėję žengiam toliau ir patenkam į mini kaimelį: kiekviena sodyba yra aptverta senovine tvora, kuri sutvirtinta mediniais kaiščiais. Pro vartelius patenki į skirtingą sodybą. O čia laukė staigmena – kiekviena sodyba su visiškai šiuolaikiška spyna. Aplink – nė gyvos dvasios, jokio gido, darbuotojo ar prižiūrėtojo, kuris parodytų, papasakotų ar tiesiog saugotų nuo per smalsių mūsų akių.
Šeimos vyras liko visiškai sužavėtas trobų architektūriškumu – kaip be jokių klijų, cemento ir vinių pastatomi tokie pastatai.
Šeimos vaikams patiko… nežinau, turbūt niekas nepatiko. Tėtis pakėlė ir pro mažus plyšelius (tokie anais laikais buvo langai), pažvelgė į vidų, bet ką tu ten įmatysi. Vienoje sodyboje buvo lauko krosnis, kuri priminė mums stalo žaidimo „Agricola Family“ kortelę. Toliau – NIEKO.
Gerai, sargus išlaikyti reikia biudžeto, o kam jį švaistyti paprastiems penktadieniams? Bet sunku įrengti ką nors pritaikyto vaikams? Paberti kampe pagaliukų, kad pabandytų patys namą be vinių pastatyti? Tvorą suręsti? Ar tiesiog įkištų galvą į skylę, kuomet daro juokingas fotosesijas, kur atrodytų lyg iš viduramžių. Ar kokią ietį leistų pamėtyti? Aš galiu sugalvoti, ką ten veikti 🙂
Spėju, kad kaimelis atgija per šventes, bet jų juk būna kokios 3-4 per vasaros sezoną. Todėl kyla paprastas klausimas – kam statyti objektą, kuris yra toooooks nykus?
Tad pradėję džiugia gaida, movėm atgal į automobilį ir vėl ilgam pamiršome Kernavę.
Atrodo, kad buvo svarbiausia kuo greičiau įsisavinti Europos sąjungos pinigus, bet ne sukurti turistams patrauklų objektą. Na kodėl, kodėl visad taip Lietuvoje?
