Aš ŽIAURIAI mėgstu kraustytis. Tai momentas, kai perkratai savo gyvenimą ir atsikratai viso nereikalingo balanso. O naujoje vietoje viską pradedi iš naujo ir nuo pradžių, nes juk tuos kažko prikištas spintas ar stalčius taip nekyla ranka tvarkyti… 🙂 Bet ne visi tokie pasirengę pokyčiams. Kaip tik konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ girdėjau frazę, kad vaikai pyksta ir dėl pokyčių. Ne visiems patinka jūsų spontaniška mintis važiuoti žibuokliauti vietoje ramaus filmuko ant sofos ar netikėti svečiai. Vienas iš didesnių pokyčių yra kraustynės. Tiesa, vaikų niekas neklausia nori jie to ar ne, pyks ar nusileis, kraustytis vis tiek reikės.
Su tuo susitaikyti padės, o mėgstantiems knygas ir šiaip bus įdomu, nauja leidyklos „Nieko rimto“ knyga „Baltųjų debesų gatvė“. Prancūzų autorės Emmanuelle Colin knygelėje išsiskiria eiliuotas tekstas ir labai skoningi bei dailūs paveikslėliai. Patiko tai, jog neakcentuojamas pats išsikraustymas – neapraudami seni draugai, daiktai, kambariai, o tiesiog konstatuojamas faktas. Svarbiausia, visur rasti privalumų. Taip ir atsikrausčius – net kačiukas galės gaudyti peteliškes, o vaikas susirasti naujų draugų.
Smiltei su Eleonora labiausiai užkliuvo ne pats kraustymosi faktas (tą mes darome dažnai), bet puslapis apie kaimynę, kuri turi daug suknelių, nes ruošiasi tekėti. Chi chi chi… nuaidėjo lovytėse. Pradėjome aiškintis, kas čia tas tekėti ir kaip viskas būna.
Eleonora: Tekėti, tai reiškia pašokti vieną šokį ir išteki.
Smiltė: Čia kai pradedi draugauti su berniuku, bet nebūtinai, vaikystėje, paskui tampi paaugliais, pasiūlai vienas kitam ir eini ruoštis. Pasiruošus užsivedi vyrą. Žinoma, gali ir būdama močiute tekėti.
Abi merginos jau puikiai žino už ko tekės! Eh, kad man tokia išmintis 🙂
Todėl galiu tvirtai pasakyti, kad „Baltųjų debesų gatvė“, tai eiliuota istorija apie kraustymąsi, pozityvumą ir… meilę!
