Taip jau sutapo, kad teko iš Kauno važiuoti link Širvintų. O ten, kaip žinia yra galima susitrumpinti kelią keliantis Lietuvoje upės srovės varomas keltas pritaikytas ir automobiliams. Šiame kelte nėra jokių variklių, motorų, irklų – tiesiog nuo vienos Neries pusės iki kitos nutiestas lynas, pritvirtintas prie kelto stiebo ir taip nuplukdantis didžiulį pantoną skersai upe.
Važiuoji važiuoji žvirkeliu ir, rodos, jau tikrai kažkur nuklydai, jokio kelto nerasi, nusileidus kalneliu į paupį pamatai užrašą „Automobilų perkėla“. Aplink, nė gyvos dvasios. Dairomės aplink, laukiame, bet nei skambučio, nei telefono numerio… Tuomet ramiai atplazda daili šviesiaplaukė, tikra kelto deivė, kuri ir dirba dabar keltininke. Draugai pasakojo, kad šis keltas privatus – tikrasis kelto prižiūrėtojas jau amžiuje, jo sūnus, istorijos mokytojas gali tik retkarčiais, o deivė… gal anūkė ar anūko draugė?
Aš šį keltą žinau, kaip Čiobiškio, dabar radau informacijos, kad kiti jį vadina Padalių.
Keltas dirba nuo 9 iki 20 val. arba kol šviesu. Kėlimosi automobiliu kaina – 4 Eur.
Teigiama, kad kelte telpa net dvi mašinos, bet bandyti nenorėčiau. Kažkaip jaukiau, kai stovi sustoji jo viduryje, keleiviai gali išlipti ir ramiai pasidairyti.
Ir jeigu ne kažkur pradingusi deivė, kėlimasis užtruktų vos kelias minutes. O google maps rašė, jog 40…
Štai taip sutaupėme kokį 15 km, laikas turbūt gavosi panašus, o įspūdžiai… Tuomkart įdomu, bet ar dėl to būtų verta belstis kažkur į šoną? Nemanau.
