main

KnygosTitulinis 

Sveiki, mano vardas Goda ir aš augau devyniasdešimtaisiais

2020-05-12 — by Goda Leo0

IMG_20200511_154251-960x1280.jpg

Pamenate, kaip vilnijo bumas nuomonių perskaičius Vaivos Rykštaitės „Pirmąkart mama“, taip dabar internetas klegena nuo Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės „90-tųjų vaikai tampa tėvais“ (leidykla „Dvi tylos“). Skaičiau autorės blogą pterodaktilis.lt, bet dar labiau susižavėjau po progos pasikalbėti su ja dviese apie knygą www.lrytas.lt/tevams/tevyste/2020/05/01/news/knygos-apie-90-uju-vaikus-autore-karantinas-leidzia-pajusti-ka-isgyveno-musu-tevai. Tiesa, pokalbis gavosi šiek teorinis, nes prasidėjus karantinui perskaityti daugiau nei du sakinius nebuvo laiko, tad knygą baigiau tik dabar.

„Pirmąkart mama“ skaičiau su didžiuliu malonumu (ji be galo įdomi, informatyvi, smagiai parašyta), bet jau buvau pagimdžius trečią kartą, ji nekėlė man tokio susižavėjimo, kad linksėčiau ties kiekvienu sakiniu. Užtat „devyniasdešimtieji“ man, galima sakyti, susuko nugarą, nes galva pritardama kinkavau, kaip arklys pievoje.

Turbūt, kaip vaikams atradus Narniją ar Terabitiją, taip man, lyg žaibu tvokstelėjo suvokimas – tai va kodėl man vis dar atrodo, jog vaikai turi elgtis gražiai, pagal taisykles ir man patogiai, tai va, kodėl aš vis dar kaupiu stalčius maišelių, tai va kodėl man norisi bučiuoti nukritusią duoną, esu įsitikinusi, jog uoliai dirbdamas, kaldamas, besistengdamas ir besižudydamas pateksi į rojų/gausi naują darbą/užauginsi tobulus vaikus. IR TAIP JAUČIUOSI NE TIK AŠ! Tokią įtaką padarė man tai, jog augau devyniasdešimtaisiais, kai tėvai kovojo už būvį, o mes mokėmės gyvenimo/empatijos iš „Be namų negerai“.

Knygoje daug asmeniškumo, autorės vaikystės istorijų ar mamystės patirčių, bet tai patį turinį lyg palengvina ir taip kūrinys netampa daugybės citatų (knygų autorių, tinklaraštininkų, sociologų, psichologų) rinkiniu kvepiančiu moksliniu sterilumu.

Jei negimėte 1980-2000, apie kuriuos autorė ir rašė, tai vis tiek atsakys į daugybę klausimų. Kodėl nepažįstamos moterys leidžia sau kištis į jūsų vaikų auklėjimą, kodėl mums norisi vaikams nupirkti absoliučiai viską ir dar daugiau, ko mes patys neturėjome, bet tuo pačiu klykiančius ir gulinčius parduotuvėje ant žemės grasiname atiduoti policininkui ar tai nepažįstamai tetai.

Čia daug vietos skirta ir pačiai motinystei, kuri jau su autorėmis patirtimi netampa geresnė, tobulesnė ar labiau pavyzdinė. Na, ta iš instagramo paveikslėlių, kur mamos nieko nedaro, tik puikiai leidžia laiką su savo mažyliais, kurie aprengti suderintais komplektukais. Ir jokių neišskalbiamų dėmių! Tai nėra ką tik pagimdžiusios ir motinyste šokiruotos mamos paverkšleninimai (negaliu pakęsti tokių blogų, kur mamos kalba apie realybę turėdomos procentą patirties).

Juk realybė juk kita. Tai va apie ją ir paskaitykit.

Tiesa, vienintelis užkliuvęs dalykas – knyga plona! Rimtai, tikėjausi kažko storiau ir ilgiau skaitomo. O čia, bac, kai jau prisiruošiau, taip ir baigiau. Ir tai pirmoji motinystės knyga su tokiomis nerealiomis iliustracijomis. Pagarba Ūla Šveikauskaitė!

Knygą įsigysite visur internete arba http://dvitylos.lt/lt/work/devyniasdesimtuju-vaikai-tampa-tevais/