main

RenginiaiVilnius

Šeštadienį – animacijos dirbtuvės su režisieriumi

2019-04-18 — by Goda Leo0

Kadras-iš-filmo-Šviesa.jpg

Ne taip dažnai pasitaiko proga iš arčiau pamatyti, kaip gimsta animacinės istorijos ir atgyja jų personažai. Net du savaitgalius (balandžio 20 d. 13 val. ir 28 d. 12.10 val.) šeimas su vaikais į susitikimą „Skalvijoje“ kviečia animacijos režisierius Gediminas Šiaulys. Jo kūrybinėje studijoje „Petpunk“ gimė gausiai apdovanoti ir žiūrovus sujaudinę animaciniai filmai „Kaukai“, „Šviesa“, kuriuos po pristatymo galima bus pamatyti animacijos rinktinėje „Magiški virsmai“.

Į ją atrinkti dar 6 filmai, vienijami burtų, magijos, pasakų ir legendų temų: „Miškas“ (Ignas Meilūnas), „Karalienės liūnas“ (Antanas Skučas), „Virsmas“ (Nathanas Jurevičius), „Margučių rytas“ (Jūratė Leikaitė), „Brolis Bebe“ ( Rasa Joni), „Pono Nakties laisvadienis“ (I. Meilūnas).

G. Šiaulys pasakoja, kaip randasi jo animaciniai filmai ir kas jam, kaip kūrėjui, yra svarbiausia. Didžiausias įvertinimas – tėvų nuostaba, kad vaikai ramiai išsėdėjo visą filmą ar spektaklį (G. Šiaulys ir vienas iš animacijos spektaklio „Tėčio pasaka“ kūrėjų).

Ko tikėtis šeimoms su vaikais prieš filmų programą „Magiški virsmai“?

Parodysiu animacijos virtuvę, kūrybos procesą. Iš esmės norėčiau atskleisti animacijos principus, kaip statinis vaizdas virsta gyvybe. Planuoju atsinešti maketų iš savo animacijos studijos, parodyti testinę lėlę, su kuria kuriama lėlinė animacija.

Kodėl jūs pasirinkote kurti animaciją?

Kadangi esu dizaineris ir iliustratorius, nuo pat pradžių jutau norą pajudinti statinį vaizdą O vėliau, kai jau gali pajudinti, atsiranda noras sukurti pasaulius, kuriuose viskas gali įvykti. Animacija – tai kūryba nuo nulio. Jei lygintume su filmu, tai animacijoje nėra nieko duota – nei aplinkos, nei aktorių. Jokios duotybės. Tu esi nuliniam vaidmenyje – viskas vyksta dabar. Kaip sugalvosi, taip ir bus. Tokia ta animacijos magija ir gyvybė, kurios iš pradžių nėra, bet ji atsiranda su tavo pagalba.

Kaip prasideda jūsų filmų kelias į pasaulį? Pirmiausia gimsta vizija, atmosfera, personažai?

Matyt, iš pradžių būna vizija. Taip buvo su „Kaukais“: išvydau gulinčio parblokšto kiškio viziją, mirštančio kiškio, iš kurio išeina kaukučiai. Toks paveikslas atsirado galvoje ir pradėjo manyje gyventi. Tada radosi atmosfera, scenarijus, kaip sniego rutulys visa didėjo ir įsirito į kažkokią formą. Ir su „Šviesa“ taip buvo – gimė vaizdiniai, iš kurių pradėjau konstruoti istoriją.

Ar kurti vaikams yra kitaip?

Savo filmus traktuoju plačiau – jie skirti visai šeimai. Nėra taip, kad kurčiau vaikams. Svarbiausia – rišlaus nuskaitymo istorija, kad vaikas žiūrėdamas išlaikytų dėmesį. Ir nepasimesti meniniuose „nušokimuose“: sekti naratyvą, išlaikyti personažų tikroviškumą, jų santykį. Šiais laikais, kai vyrauja informacijos perteklius, tikrai svarbu išlaikyti vaiko dėmesį, sustiprinti intensyvumą per lėtas scenas.

Tas pats ir su spektakliu. Po filmo ar spektaklio didžiausias įvertinimas man būna tėvų nuostaba, kad vaikas išsėdėjo visą laiką. Tai tada, laikau, tikrai pavyko.

Kaip prieinate prie jautrių temų? Pavyzdžiui, „Kaukuose“ – tai kiškio žūties tema. Kas svarbu?

Labiausiai, matyt, per poetinę kalbą, perkeltinius momentus. Mūsų kultūroje susiformavo kiek gąsdinanti mirties sąvoka. Manau, per fantaziją, simbolizmą yra lengviau papasakoti istoriją, išvengiant žiaurumo, kraujo, nors iš tiesų filme yra kadras… Dažnai pagalvoju apie tą kadrą, apie tai, kad peržengiau ribą. Kai atsiranda mirties tema, to balanso išlaikymas yra labai svarbus. Poetinis pasakojimas įdomus ir patrauklus tuo, kad jame yra ne vienas sluoksnis – vaikai ne visada nuskaitys ir supras, o suaugusysis supras ir galės pagalvoti apie platesnę ištarmę.

„Šviesa“ – animacinis filmas, pasakojantis lietuvių kalbos, rašto istoriją. Kaip jį kūrėte? Kokią užduotį sau kaip autoriui kėlėte?

Tokios užduoties kaip ir nebuvo – filmas labiau atmosferinis, simbolinis. Tai pasakojimas apskritai apie mūsų kalbos kelią. Nenorėjau didaktinio ir aiškaus filmo, vardijančio faktus, istorijas, kurias ir taip paprasta susirasti. Mano užduotis – sukurti atmosferą, žinomus lietuviškus simbolius pamatyti naujoviškai, kurti naują Lietuvos vizualinę kultūrą. Mūsų kultūroje ryškus medinio Rūpintojėlio vaizdas, man rūpėjo atrasti naujesnę estetiką.

Jūsų animacijoje labai svarbi muzika. Kaip ją parenkate?

„Kaukų“ atveju buvo labai sunku su muzika. Aš lyg ir turėjau viziją, bet niekas niekaip negalėjo man įtikti. Muzikai skiriu daug dėmesio, keliu jai aukštus reikalavimus, nes manau, kad ji sudaro 50 procentų filmo sėkmės. Labai ilgai ieškojau „Kaukams“ muzikos ir niekaip negalėjau atrasti to, ko ieškau. Ji atsirado, pavadinkim, atsitiktinumo dėka, kai išgirdau ir supratau, kad tai yra tai, ko reikia. Lopšinė, kurią dainuoja Eglė Sirvydytė. Norėjau būtent jos balso, jo kuriamo jausmo. Gal tai buvo pasąmoninis troškimas, kažkoks intuityvus jausmas.

„Šviesos“ atveju atvirkščiai – vizija atsirado nuo dainos, „Solo ansamblio“ dainos „Literatai“ pagal Kęstučio Navako eiles. Ta daina pasirodė tokia lietuviškai teisinga, kad mintyse iškart gimė lietuviško simbolizmo naratyvas. Ta daina labai stipriai mane veikė, pajutau stiprų ryšį su su kolektyvine lietuvišką pasąmone. Tris metus vaikščiojau su ja ir nuolat kartojau, kad kažkas turi iš to gimti.

Ar rūpi jums edukacinė dalis? Svarbu ugdyti vertybes, moralines nuostatas?

Šiaip svarbu. Jei tai būtų tiesiog meninis filmas be noro atsakyti į klausimą… Gal nelabai tinka žodis edukacinė, bet filmas yra kaip pagalbinė priemonė tėvams kalbėtis su vaikais, jis palengvina vidinį dialogą. Galbūt lengviau priimti mirties temą, pasiekti, kad įvyktų kažkoks pokytis. Norisi rezonanso, kad žmogus naujai pažiūrėtų į tą patį dalyką ar bent susimąstytų.

Kas jums kaip animacijos režisieriui yra didžiausias komplimentas?

Kai po premjeros išeina žiūrovai ir matai ašaras jų akyse. Tai stipriausias dalykas. Supranti, kad jiems tai nebuvo tiesiog paveiksliukų rinkinys, o įvyko rezonansas, pavyko perduoti emociją. Kai komentuoja pažįstami žmonės, jie vengia kritikuoti, tai jų komplimentus kartais sunku priimti nuoširdžiai, bet kai matai ašaras, nereikia nieko komentuoti.

Ką mėgstate žiūrėti su dukra? Ar turite mėgstamiausius animacinius filmus, jų kūrėjus? Gal kartu ir kuriate?

Iš pradžių labai vengėm rodyti holivudinę animaciją, nes supratom, kad ir taip jos gaus paaugusi. Nuo to neįmanoma pabėgti. Rodėm daug japono Hayao Miyazaki, sovietinių filmukų, įvairios senoviškos animacijos, o jau vėliau ji pradėjo dalyvauti ir kūrybos procese. Augo matydama, kaip auga filmukai ir net įgarsino vieną iš personažų „Kaukuose“. Dar sukūrėme tokį animacinį filmuką „Abėcėlė“. Nebuvo lietuviškos animuotos abėcėlės, todėl norėjosi ją sukurti. Ten ji irgi dainuoja, ir Maksas iš „Biplan“.

RenginiaiTitulinis Vilnius

„Skalvijoje“ nepakartojami filmukai be žodžių vaikams nuo 3 m.

2016-03-01 — by Goda Leo2

Didzioji-triusio-diena-960x519.jpg

Kiekvienam filmo herojui įpučiame dalelę savo dvasios, o fantazijos jų istorijoms semiamės iš vaikų“, – pasakoja latvių lėlinės animacijos meistrai Maris Brinkmanis ir Janis Cimmermanis. Kartu su būreliu kitų lėlinės animacijos meistrų jie dirba garsiojoje latvių studijoje „Animacijos brigada“ ir kuria ypatingo smagumo filmukus. Šie patinka ir įtinka vaikams iš viso pasaulio.

Tuo nesunku įsitikinti patiems: jau kovo 5 d. „Skalvijos“ kino centras kviečia šeimas su vaikais į rinktinę lėlinės animacijos programą „Mažos drąsios širdys“. Spalvingų filmukų programa skirta vaikams nuo 3 metų.

Skalvija Bokstas

Belaukiant, – 10 įdomybių apie lėlinę animaciją Lietuvoje ir Latvijoje:

  1. Ar žinojote, kad pirmasis pasaulyje lėlių animacijos filmas „Elniaragių kova“ sukurtas Lietuvoje 1910 m., o jo autorius Vladislovas Starevičius? Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, filmo personažai – elniaragiai, kuriuos V. Starevičius pats išdžiovino, įtaisė jiems mechanines kojas, sąnarius ir fotografuodavo kadras po kadro juos judindamas. Filmas buvo toks įtikinamas, kad daugelis klausė režisieriaus, kaip jam pavyko taip puikiai išdresuoti vabalus.
  2. Lietuviai ir toliau pasaulyje garsėjo kaip lėlinės animacijos meistrai. Pirmąjį garsinį trumpametražį lėlių filmuką „Storulio sapnas“ sukūrė taip pat lietuvis. Tai 1938 m. padarė Stasys Ušinskas.
  3. Sukurti vieną, kad ir trumputį, lėlinės animacijos filmą užtrunka visą amžinybę. Kiekvienas lėlės judesys yra kruopščiai planuojamas ir fotografuojamas kadras po kadro. Filmo sekundę sudaro 24 tokie stop kadrai, 10 minučių – net 2 400!
    Corrida_Gelbetoju komanda1l
  4. Vienai lėlei pagaminti prireikia net 4-5 specialistų pagalbos. Pirmiausia mechanikas pagamina jos skeletą, toliau iš keramikos meistraujama galva. Kostiumų dalininkas parenka drabužius, o perukų meistras – tinkamą peruką. Paskutinius charakteringus potėpius lėlei suteikia dailininkas. 
  5. Kiekvieną filmo herojų savo rankomis kruopščiai gamina ir Rygoje įsikūrusios latvių lėlinės animacijos studija „Animacijas brigada“. Savo išmone ir meile lėlinei animacijai ji garsėja visame pasaulyje. Talentingi studijos animatoriai yra pelnę tiek apdovanojimų, kad visus juos apžiūrėti užtruktų ne vieną valandą.
  6. Šioje studijoje dirba apie 16 įvairios specializacijos lėlinės animacijos meistrų. Tačiau jiems prireikia net 2 mėnesių 5 minučių trukmės filmui sukurti. Geriausiu atveju per dieną jie nufilmuoja tik kelias filmo sekundes.
  7. 1966 m. įkurta studija „Animacijas brigada“ šiemet švenčia 50 metų gyvavimo jubiliejų! Per tą laiką jos darbuotojai sukūrė apie 100 lėlinės animacijos filmų ir jų serijų.
    Corrida_ Gelbetoju komanda
  8. Visi fimai šioje studijoje kuriami be dialogų, todėl juos gali suprasti vaikai iš viso pasaulio.
  9. „Animacijas brigada“ darbus itin vertina Latvijos mokytojai, kurie juos mėgsta įtraukti į mokyklinę programą. „Dar niekada taip nesimėgavome animaciniais filmais, – sako Latvijos mokytojai. – Ir vaikai po jų išeina laimingesni besišypsantys.
  10. Programoje „Mažos drąsios širdys“ šeimų su vaikais lauks 5 latvių lėlinės animacijos meistrų filmai. Jų herojai – žavi triušių šeimyna, per šv. Velykas vaikams dovanojanti kiaušinius, su šiukšlinančiu žmogumi išradingai kovojantys miško gyventojai, narsioji „Gelbėtojų komanda“. Madride ji gelbės toreadorą nuo buliaus, Stokholme – žiurkių užpultą legendinį laivą „Vasa“, o Pizoje – svyrantį bokštą.  

Daugiau informacijos apie programą „Mažos drąsios širdys“ ieškokite www.skalvija.lt. Seansai vyks „Skalvijos“ kino centre

  • kovo 5 d. ( 13.30 val.),
  • 6 d. (13.20 val.),
  • 13 d. (13.10),
  • 19 d. (14 val.).