Arklio muziejus – mini Rumšiškės su arkliais

Ekskursijos pradžia mane nuteikė pakiliai – kasininkė buvo nerealiai maloni, už jos nugaros puikavosi pagirtinas skaičius suvenyrų, o pirmoji salė – pakankamai atraktyvi. Na, neskaitant vežimų prie kurių, kaip ir viskas LT muziejuose, net prisiliest negalima.

Vos keli kilometrai nuo Anykščių nutolęs Niūronių kaime įsikūręs muziejus tai puikiausias turistinis pavyzdys iš kurio mokytis turėtų senieji kaimai, kurie dar turi senų trobų, bet nesugalvoja ką su jomis veikti. Tai lyg nedidelės Rumšiškės (kalbu apie Lietuvos liaudies ir buities muziejų) – skirtinguose pastatuose išsimėčiusios skirtingos ekspozicijos.

Pirmoje, kuri mane nudžiugino, arklių istorija – nuo to, kaip juos laidoja, kaip naudodavo karuose iki garsų ir paveikslėlių, kur aiškinamos arklio emocijos.

Kitas objektas – milžiniškas kluonas, kur stovi dešimtys vežimų, rogių. Aišku, šiukštu nesilieskite! Jau po penkto vežimaičio, kuris skirtas vežti malkoms, o gal akmenims ar į bažnyčią, pasidaro nuobodu, kad ir kaip mylėčiau arklius.

Vėliau lankome malūną, kuriame miltus maldavo… taip, teisingai, arkliai.

Kitame name įsikūręs amatų centras ir jame dirbančios tautodailininkės. Viena jų rodė, kaip lipdomi (ne žiedžiami, o būtent – lipdomi) puodai, papasakojo, kaip juos saugodavo. Kitame – mergina audė. Kad ir kaip aplink ją vaikštinėjom apžiūrinėdami audimo stakles, ji nepravėrė burnos. Turbūt jos darbo sutartyje griežtai nurodyti TIK austi ir šiukštu burnos neaušinti. Tegu turistai patys spėja, kaip čia viskas vyksta. Boring.

Vėliau aplankėme sodybą, kur vienoje namo pusėje – ekspozicija, kaip atrodė tūlo lietuvio pirkia, o kitame – pečius, kur greičiausiai vyksta duonos kepimo programa. Tuo metu nevyko. Tvarte radome tikrą klojimo teatrą.

Na, o ekskursijos topas, tai privatininkų organizuojami pasijodinėjimai ar pasivažinėjimai vežimu. Ratas poniu ar arkliu –  1,5 Eur. Kitos vaikų pramogos – nedidelė žaidimų aikštelė.

Prie automobilių aikštelės veikia krautuvėlė, kur yra natūralių sulčių, uogienių, kitų suvenyrų.

Daugelis toliau traukia į šalia esančią kavinę „Pasagėlė“, kuri net ir paprastą dieną pritrūko grietinės, o jos gira buvo šleikščiai saldi (dar nespėjusi užrūgti, o tik prikrauta cukraus), likusi stovėti ne tik ant mūsų, bet ir aplinkinių stalų. Tad atsargiai – padavėjos čia lėtos, tiesos nesako, todėl geriau ragaukite imdami mažą stiklinę. O maistas neprastas, ypač, kai patiekiamas tokiose gražiose lėkštėse.

Ir dar, muziejui asmeniškai iš manęs – ypatinga pagarba už tokį šaunų tinklalapį http://arkliomuziejus.lt!