Savaitgalį visa šeima (aš, vyras ir 10 mėn. sūnus Benediktas) lankėmės teatre – PRADŽIA. Tai buvo pirmas toks išėjimas visiems trims, nes dažniausiai įvairius būrelius ar kitas veiklas einame su mažyliu dviese darbo dienomis. Aplankėme spektaklius „Upė“ (skirtas nuo 6 mėn. iki 3 metų) (aktoriai-šokėjai Raimondas Klezys ir Marius Gotbergas) bei „Tuku tuku“ (skirtas nuo 2 metų) (kūrėjai ir atlikėjai Saulė Sakalauskaitė, Greta Šepliakovaitė, Raimondas Klezys, Marius Gotbergas). Abiejų spektaklių režisierė – Ieva Jackevičiūtė, kurios taip pat dar yra rodomas spektaklis „Aštuntadienis“ (skirtas nuo 18 mėn. iki 5 metų). Režisierė sutiko su mumis pasidalinti mintimis apie teatrą mažyliams ir tuo dalinuosi su Jumis.
- Kaip kilo idėja kurti spektaklius patiems mažiausiems žiūrovams?
Ieva: “Esu šiuolaikinio šokio šokėja, domina šiuolaikinis menas, visada ieškau kitokios formos. Tokia idėja buvo iššūkis sau – norėjosi kurti „veikliam” žiūrovui, netradicinio siužeto pasakojimą. Norėjosi, kad būtų šiuolaikinis vyksmas tiek suaugusiems, tiek vaikams. Taip ir kilo idėja spektakliui „Upė” – tai yra sudėtingas žanras, reikėjo sukurti žaidybinę atmosferą, kad vaikai galėtų kažką patirti, pajausti. Vaikams svarbu pateikti pasakojimą per pojūčius. Šis mano spektaklis buvo pirmas, skirtas tokiai amžiaus grupei“.
- Iš kur semiatės idėjų spektakliams?
Ieva: „Gyvenimiška ir profesinė patirtis. Ieškau to, kas pačiai įdomu, iš savo vaikų. Taip pat, vedu meno pažinimo užsiėmimus, dėl to ir kyla mintys, kas patinka vaikams, kaip juos sudominti, kaip pakviesti vaikus per judesį sudalyvauti veiksme. Matau, kas vaikams įdomu ir tuo pačiu stengiuosi jiems paprastai pateikti šiuolaikinį meną, kad pažintų, susidomėtų. Man svarbu profesionalumas, nenoriu vaikams daryti per daug ryškaus, perdėto šou. Tad idėjos spektakliams ir kyla iš pačių vaikų ir noro jiems perteikti meną”.
- Kokių pačių netikėčiausių/ linksmiausių/ liūdniausių reakcijų esate sulaukę iš mažųjų žiūrovų?
Ieva: „Aktoriai yra ir režisieriai, prisitaiko prie vaikų emocijų. Būna ir improvizacijos. Yra buvę, kad vaikas ateina ir “prilimpa” prie aktoriaus, o jis negali pradėti spektaklio, tad ir pradeda kartu su vaiku. Spektaklyje „Upė” – vaikai kaip bitės prie medaus prilimpa. Pradžioje buvo sunku, nes kažkas verkia, šneka, tačiau dabar supratome, kad tai yra normalu, teatras yra emocionalu. Reikėjo patiems priprasti prie aktyvaus vyksmo, kad tai yra normali būsena. Būna, vaikas užsimano kokio daikto ir siekia jo bet kokia kaina, aktoriai turi prisitaikyti”.
- Ar nuo pradinio siužeto labai pasikeitė spektakliai?
Ieva: „Išliko tokie patys, tačiau aktoriai išdrąsėjo. Jiems tai irgi yra iššūkis. Reikėjo išmokti „neišsimušti” iš siužeto. Nors režisūriškai nekinta, tačiau aktoriai savo kompetencija auga. Jie dirba su vaikais, yra pedagogai, bendraminčiai, tad mums visiems tai yra bendra idėja.”
- Ar stengiatės spektaklio metu į veiksmą įtraukti vaikus ir tėvus?
Ieva: „Taip, stengiamės įtraukti visus žiūrovus. Svarbi edukacinė pusė. Svarbu patekti į kitokią aplinką nei namie, suvokti žaidimo taisykles. Tėvai yra pirmieji mokytojai, todėl kviečiame juos įsitraukti į veiksmą taip pat.”
- Ar kuriate ir vyresniems? Jei taip, tai kam kurti Jums yra lengviau?
Ieva: „Vyresniems yra paprasčiau, galima paklausti, kas patiko, kas nepatiko, gali užmegzti dialogą. Kūdikiai ir vaikai iki 6 metų pats sunkiausias amžius kūrybos prasme, bet tuo pačiu labai įdomu”.
O mums spektakliai ir pati aplinka labai patiko, Benediktas buvo iš tų vaikų, kuris nuo pat atėjimo sėdėjo prie aktoriaus ir žaidė su popieriniais laiveliais. Nebuvo ašarų ar nuobodulio, tiek mes, tėvai, tiek vaikas buvome spektaklio aktoriai. Linkime visiems turiningo laiko drauge!
Teatro PRADŽIA repertuarą galite rasti čia: http://www.teatrasvaikams.lt/spektakliai/.
