Pamenu, kaip vyriausią dukrą Smiltę po teatrus (ir net operas!) tąsiau nuo pusės metų. Jaučiausi didvyrė ir labai išmani, vaiką ugdanti mama. Dabar juokinga, nes sulaukusi trečios suprantu, kad svarbiau turinys, o ne pats veiksmas ką darai. Todėl mažiausioji vaikšto į konkrečius spektaklius, skirtus patiems mažiausiems, kurie koncentruojasi būtent į tokių vaikų ugdymą ir įtraukimą. Nes vaikščioti dėl vaikščiojimo galima, nebent jei turite šeimoje žmogų ant scenos 🙂
Tai va taip mes atradome teatrą „Pradžia” su gausybe spektaklių patiems mažiausiems, kur svarbu forma, spalva, muzika tiek, kiek tai aktualu vaikams, o ne tėvams. Bet ir jiems įdomu! Pati sustingusi žiūrėjau, kvatojau iki ašarų stebėdama spektaklį „Sivužas”, o po jo pakalbinau režisierių ir aktorių Žilviną Beniušį.
– Dažnai kuriama pagal klasikinę literatūrą, o knyga „Sivužas” pasirodė visai neseniai – kodėl pasirinkote ją
– Mariaus Marcinkevičiaus knygą pasirinkau todėl, kad tai mėgstamiausia mano paties vaikų knyga. Ją namie perskaitę dešimtis kartų, nejučiomis pradėjome knygelėje papasakotą istoriją vaidinti, užsidėję namie vilnones kojines kartu su vaikais čiuožinedavome po kambarius ir mūkdavome arba kriuksėdavome. Matydamas, kaip smagu vaidinti knygoje aprašytas situacijas, nusprendžiau šiuo džiaugsmu pasidalinti su visais.
Taip pat knyga patraukė tuo, kad ji parašyta ne didaktiniu, o žaidybiniu lengvu stiliumi, kuriame tarsi žaidžiant susikuria pačios mistiškiausios ir giliausios prasmės.
– Tikslinė auditorija 2-5 metai, kokiais būdais stengėtės ją pasiekti? Ar tai sudėtinga?
– Labiausiai atsižvelgiau į tris dalykus: pirmasis, kad spektaklyje būtų daug judesio ir veikėjams kylantys jausmai būtų daugiausiai išreikšti judesiais, garsais, naudojant kuo mažiau kalbos. Buvo svarbu, kad aktorių judesiai būtų labai vizualūs, žinoma, tas pats liečia scenografiją ir kostiumus. Tai svarbu mažiausiems žiūrovams.
Antra tai, kad visa istorija turėtų logišką seką, kad kiekvienas judesys ir emocija logiškai sietųsi tarpusavyje, nes tai labai svarbu vyresniems vaikams, kurie tada gali kartu su veikėjais pilnai išgyventi visą istoriją.
Ir trečia, kad abu aktoriai, kurių vienas ir pats esu, nepamirštų scenoje žaisti, mėgautis tuo ką daro, kad jų akys spindėtų, kad aktorių susiklausymas aprėptų ne tik juos pačius, bet ir vaikus, tėvelius bei senelius.
– Esate pristatomas, kaip ir profesionalus klounas – ką tai reiškia?
– Tai reiškia kad esu profesionalios meninės klounados mokslus baigęs aktorius. Šią veiklą pradėjau organizacijoje „Raudonos nosys”, ją tęsiu kurdamas klounados spektaklius tiek teatruose, tiek ir gatvės pastatymuose. Taip pat dėstau klounadą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Man svarbu, kad šis žanras atrastų vis svarbesnę vietą Lietuvos meniniame žemėlapyje, nes jis pasižymi ypatinga aktorine technika bei klausymu. Klounas laisvai žiūri į kito akis ir jas tikrai mato. O tai, tikiu, mums labai reikalinga.
– Itin išradinga scenografija su švieslentėmis – kaip gimė idėja ir kas jų autorius?
– Norėjosi kad scenografijoje vyrautų medžiai, kurie knygelėje tiek žodžiais tiek iliustracijomis pavaizduoti nuostabiai. Tad ir buvo noras, kad medžiai lydėtų Paršelį ir Karvę šioje kelionėje gelbėjant Sivužą. Medžiai tarsi saugo veikėjus ir įkvepia jėgų suprasti vieniems kitus. Čia didžiausia padėka scenografei, kostiumų dailininkei Justei Kondratei – ji šią idėją subrandino bei su kompanijos „Glow Factory“ komanda pavertė realybe.
– Kaip apibūdintumėte pagrindinius personažus – karvę ir paršelį? Kuo jie ypatingi?
– Karvė yra tikra svajotoja, ji labiau širdies personažas, kuri lengvai geba būti čia ir dabar, žavėtis ir žino, kad diena pati pasirūpins savimi. O paršelis labiau atspindi protą, jis racionalus apgalvojantis ką ir kaip daryti, žinantis reiškinių mokslinius terminus. Įdomu, kad paršelis nori kurti poeziją ir išbando visokiausius žodžių junginius, o karvė nekuria poezijos, bet lyg pati yra poezija. Ir gražiausia kūryba Paršelį ištinka būnant būtent kartu su karve.
– Ką iš šio spektaklio turėtų išsinešti vaikai?
– Pirmiausia, tai istorija apie draugystę, apie tai kad nėra gera būti vienam ir kad kartu su draugu gali nuveikti didžių dalykų bei padėti kitiems. Taip pat norėjosi, kad spektaklis pasižymėtų aukšta estetine verte tiek aktoriniu atlikimu, tiek vizualiniu pateikimu, nes estetika visada gražiai jungiasi ir su etika.
– Kokius kitus jūsų darbus vaikams galima ar bus galima pamatyti?
– Ši vasara bus darbinga, nes režisuosiu du spektaklius, vienas iš jų tai suaugusiųjų auditorijai skirtas klounados spektaklis apie vyriškumo stereotipus. O kitas vaikų auditorijai skirtas spektaklis apie didžiausio lobio paieškas kurį kursime kartu su Šarūnu Gedvilu.
Daugiau teatro „Pradžia” spektaklių – www.teatrasvaikams.lt
