main

KnygosTitulinis 

Knyga tėvams: ne apie vaikus, bet apie juos pačius

2020-12-20 — by Goda Leo0

IMG_0833-960x1188.jpg

Turbūt tai knyga vienu ilgiausiu man matytu pavadinimu: “Knyga, kuria turėjo perskaityti jūsų tėvai. (o jūsų vaikai džiaugsis, jei perskaitysite jūs)” – ir tiesą pasakius, pradėjus ją skaityti, supranti, koks jis taiklus!

Iš tiesų, leidyklos “Helios” išleista knyga yra tėvams apie… tėvus! Jei kitose auklėjimo temas narstančiose knygose skamba “elkitės su vaikais taip ir taip”, čia viskas paremta “jūsų pačių elgsys turi būti toks ir toks”. Iš tiesų, viskas apie tą patį, tik šiek tiek iš kito kampo.

Knygos autorė britė Philippa Perry yra žinoma D.Britanijoje psichoterapeutė, savo patarimais besidalijantis įvairiuose žurnaluose ir televizijoje. Ji yra parašiusi ne vieną mokslinės fantastikos knygą (!!!), jos vyras yra žinomas menininkas Grayson Perry, o jos pačios išvaizda, juodai/baltai dryžuoti plaukai yra kažkas WOW! Tikrai ryški asmenybė! O skaitant knygą, atrodo, kad ir smagi, nes jos parašytos eilutės liejasi lengvai ir “su vėjeliu”.

Rašytoja (dešinėje) su savo vyru – “The Times” nuotr.

Knygoje gausu pavyzdžių iš įvairių gyvenimiškų situacijų, kaip kam buvo ir kaip žmonės galėjo pakeisti tą situaciją. Taip pat ir pokalbių pavyzdžių, kaip juos reikėtų vystyti su vaikais. Na, o įdomiausia dalis – tai pratimai mums, suaugusiems. Jie ne apie vaikus ir atliekami ne su vaikais, o mums patiems – sakyčiau, tokios rimtos savęs analizavimo užduotėlės. Pavyzdžiui, reikia kurį laiką pabandyti stebėti savo kylančias emocijas – iš kur jos, kodėl jos būtent tokios. Arba išmokti savęs nevertinti, o pagirti vietoj peikiant, menkinant. Taip pat – pastebėti momentus, kai šeimos nariai kviečia bendrauti ir rodo iniciatyvą. Rodos, paprasta, bet kai susimąstai, kažkaip tikrai supranti, kiek daug darome automatizuotai, nesigilindami ir net nepagalvodami, kodėl taip elgiamės. Todėl ir knygą siūlyčiau skaityti ramiai, skiriant laiko įsigilinti į savo santykius su savo tėvais ir su savo vaikais.

Pirmoje knygos dalyje P.Perry aptaria tai, ką esame paveldėję iš savo tėvų. Kalba ne apie gimtadienio tradicijas ar ritualus, bet tokias smulkmenas, kurios atrodo savaime suprantamos mums, o kitiems kelia klausimų. Pavyzdžiui, vieni tildo vaikus, kad šie netriukšmautų, nors ribų jie neperžengia kodėl? Galbūt vaikystėje jūs patys gaudavote pylos už didesnius garsus? Aš asmeniškai kartais būnu pamišusi dėl tvarkos, nors iš esmės, kai pagalvoju ramiai, ji man net nerūpi, bet… mano mama buvo itin tvarkinga ir mūsų namuose nė dulkelė neskraidžiojo. Todėl ir savo vaikus kartais uju, kad tvarkytųsi, nors stabtelėjusi suprantu, kad – koks skirtumas! Ir tokios smulkmenos yra mūsų tėvystės paveldas, kurį gavome iš savo tėvų ir perduodame savo vaikams. Bet ar tikrai visai tai norime perduoti?

Antroji knygos dalis gilinasi į vaikų aplinką – trumpai aptariamos išsiskyrusios arba konfliktiškos šeimos ir kaip tai veikia vaikus. Man asmeniškai tai mažiausiai aktualus skyrius, bet tikrai, manau, jis turi savo skaitytojų ratą, kam svarbu.

Trečioje knygos dalyje aptariami jausmai – dar ir dar kartą primenama, kad mes turime vaikams leisti jausti, liūdėti, pykti ir tuos jausmus išgyventi patiems. Amžina tiesa, bet visada reikia su tuo dirbti!

Ketvirta dalis labai svarbi dar tik belaukiantiems kūdikio, nes čia analizuojamas nėštumas, gimdymas, tėvystės teorijos ir net pogimdyvinė depresija.

Penktoje dalyje kalbama apie vaikų psichinę sveikatą, kuri šiuolaikiniame pasaulyje yra labai kritinės būklės. P.Perry aptaria pirmuosius mėnesius, metus, kurie įtvirtina tarpusavio ryšį, sukuria saugumo jausmą. Dar išskirčiau tai, kad autorė ne vieną kartą primena, kad nesvarbu, kiek darėte klaidų iki šiol, kokia traumuojanti buvo jūsų pačių vaikystė, bet visada galima sustoti ir pradėti viską iš naujo, stengtis ir pasiekti rezultatų. Tad ir knygą naudinga skaityti ne tik leliukų tėvams, bet ir paaugliams (šiems, beje, yra specialiai skirtas skyrius pabaigoje).

Šešta knygos dalis plačiausia ir labiausiai aptaria elgesį. Šis skyrius bene svarbiausias ir, kaip autorė teigia, tik pasirūpinus anksčiau minėtais dalykais jau galima eiti prie to paskutinio “dramblio”, kuris yra auklėjimas. Būtent čia ji kalba apie griežtumą, zirzimą, ko reikia, kad vaikai gerai elgtųsi, kas yra laimėtojų ir pralaimėtojų žaidimas.

Atminkite: kai iškyla problema, nesusitelkite vien į vaiką ir negalvokite, kad bėda tik dėl jo. Žvelkite. savo santykį ir tai, kas vyskta tarp jūsų. Tada ir rasite atsakymą.

Žodžiu, nors knygą išleido tikrai dar mažai kam girdėta leidykla – “Knyga, kurią turėjo perskaityti jūsų tėvai” yra labai verta dėmesio! Sakyčiau, viena iš šių metų mano tėvystės knygų TOP trejetuko. Ji labai konkreti, labai koncentruoti, be paveiksliukų ar bereikalingo lialiakinimo smogia ten, kur net nepagalvotum, bet tiesiai į silpniausią mūsų tėvų vietą, kurioje visi mes galvojame, jog nesame tobuli tėvai. Taip, nesame, bet kas jums pasakė, kad tokie turime būti?

Knygą rasite knygynuose arba https://www.knygos.lt/lt/knygos/knyga–kuria-turejo-perskaityti-jusu-tevai–o-jusu-vaikai-dziaugsis–jei-perskaitysite-jus—1fbw1/

KnygosTitulinis 

Sveiki, mano vardas Goda ir aš augau devyniasdešimtaisiais

2020-05-12 — by Goda Leo0

IMG_20200511_154251-960x1280.jpg

Pamenate, kaip vilnijo bumas nuomonių perskaičius Vaivos Rykštaitės „Pirmąkart mama“, taip dabar internetas klegena nuo Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės „90-tųjų vaikai tampa tėvais“ (leidykla „Dvi tylos“). Skaičiau autorės blogą pterodaktilis.lt, bet dar labiau susižavėjau po progos pasikalbėti su ja dviese apie knygą www.lrytas.lt/tevams/tevyste/2020/05/01/news/knygos-apie-90-uju-vaikus-autore-karantinas-leidzia-pajusti-ka-isgyveno-musu-tevai. Tiesa, pokalbis gavosi šiek teorinis, nes prasidėjus karantinui perskaityti daugiau nei du sakinius nebuvo laiko, tad knygą baigiau tik dabar.

„Pirmąkart mama“ skaičiau su didžiuliu malonumu (ji be galo įdomi, informatyvi, smagiai parašyta), bet jau buvau pagimdžius trečią kartą, ji nekėlė man tokio susižavėjimo, kad linksėčiau ties kiekvienu sakiniu. Užtat „devyniasdešimtieji“ man, galima sakyti, susuko nugarą, nes galva pritardama kinkavau, kaip arklys pievoje.

Turbūt, kaip vaikams atradus Narniją ar Terabitiją, taip man, lyg žaibu tvokstelėjo suvokimas – tai va kodėl man vis dar atrodo, jog vaikai turi elgtis gražiai, pagal taisykles ir man patogiai, tai va, kodėl aš vis dar kaupiu stalčius maišelių, tai va kodėl man norisi bučiuoti nukritusią duoną, esu įsitikinusi, jog uoliai dirbdamas, kaldamas, besistengdamas ir besižudydamas pateksi į rojų/gausi naują darbą/užauginsi tobulus vaikus. IR TAIP JAUČIUOSI NE TIK AŠ! Tokią įtaką padarė man tai, jog augau devyniasdešimtaisiais, kai tėvai kovojo už būvį, o mes mokėmės gyvenimo/empatijos iš „Be namų negerai“.

Knygoje daug asmeniškumo, autorės vaikystės istorijų ar mamystės patirčių, bet tai patį turinį lyg palengvina ir taip kūrinys netampa daugybės citatų (knygų autorių, tinklaraštininkų, sociologų, psichologų) rinkiniu kvepiančiu moksliniu sterilumu.

Jei negimėte 1980-2000, apie kuriuos autorė ir rašė, tai vis tiek atsakys į daugybę klausimų. Kodėl nepažįstamos moterys leidžia sau kištis į jūsų vaikų auklėjimą, kodėl mums norisi vaikams nupirkti absoliučiai viską ir dar daugiau, ko mes patys neturėjome, bet tuo pačiu klykiančius ir gulinčius parduotuvėje ant žemės grasiname atiduoti policininkui ar tai nepažįstamai tetai.

Čia daug vietos skirta ir pačiai motinystei, kuri jau su autorėmis patirtimi netampa geresnė, tobulesnė ar labiau pavyzdinė. Na, ta iš instagramo paveikslėlių, kur mamos nieko nedaro, tik puikiai leidžia laiką su savo mažyliais, kurie aprengti suderintais komplektukais. Ir jokių neišskalbiamų dėmių! Tai nėra ką tik pagimdžiusios ir motinyste šokiruotos mamos paverkšleninimai (negaliu pakęsti tokių blogų, kur mamos kalba apie realybę turėdomos procentą patirties).

Juk realybė juk kita. Tai va apie ją ir paskaitykit.

Tiesa, vienintelis užkliuvęs dalykas – knyga plona! Rimtai, tikėjausi kažko storiau ir ilgiau skaitomo. O čia, bac, kai jau prisiruošiau, taip ir baigiau. Ir tai pirmoji motinystės knyga su tokiomis nerealiomis iliustracijomis. Pagarba Ūla Šveikauskaitė!

Knygą įsigysite visur internete arba http://dvitylos.lt/lt/work/devyniasdesimtuju-vaikai-tampa-tevais/

KnygosTitulinis 

7 žingsniai, kaip tapti tokiais tėvais, kokie norite būti

2020-01-11 — by Goda Leo0

IMG_20200111_110830-960x1280.jpg

Metus pradėjau su nauja „Baltos lankos” knyga Headvig Montgomery „Tėvystės magija”. Dar ant viršelio šviečiantis žvaigždutė teigia, kad knyga išversta į daugiau nei 20 kalbų ir yra pirmoji šios serijos knyga.

Norvegė šeimos psichologė Hedvig knygoje labai koncentruotai dalinasi įžvalgomis ir, pavadinčiau, 7 žingsnių programa, tėvams, kurie nori ne tik stengtis dėl vaikų, bet ir dėl savęs. Knygos pagrindinis ramstis – tvirtas emocinis ryšys su vaiku, nėra naujas panašioje literatūroje. Dabar tai turbūt pagrindinis leitmotyvas visose tėvams skirtose knygose: tik turėdami ryšį su vaiku galėsite ir spręsti bėdas, ir džiaugtis kartu. Tiesa, kaip jį susikurti jau kitas klausimas.

Pirmas atvertus knygą krentantis į akis dalykas – pateikimas. Tai labai gražiai sumaketuota knyga – pagrindinės mintys paryškintos ir padidintos, konkretūs patarimai – atskiruose fonuose. Tai labai palengvina knygos skaitymą ir informacijos priėmimą.

Antra, šioje knygoje didelis dėmesys skiriamas tėvams. Tai ne patarimai, kaip jie turi tapti geresniais tėvais ir kaip auklėti vaikus, bet kaip jiems patiems suprasti, kokie jie yra ar norėtų būti tėvai. Autorė labai rekomenduoja grįžti į savo vaikystę, įvertinti įvairius prisiminimus susijusius su savo vaikyte.

Esu perskaičius dešimtis knygų apie vaikų auklėjimą, tad labai kažką naujo nedažnai išgirstu, bet šioje knygoje radau!

„Man regis, idėja apie dėl visko sutariančius tėvus ištisus dešimtmečius trikdė ir vaikus, ir suaugusiuosius. Užuotn ja tikėję, turėtume kalbėtis apie vaikų auklėjimą, suprasti partnerio poziciją ir pamėginti žaisti komandinį žaidimą. Šeimoje turi būti erdvės atvirumui, supratimui, kad visi turime silpnybių, kad klysta ir mama, ir tėtis. Visi kartais klystame. Vaikams nereikia tėvų, kurie dėl visko sutaria: jiems reikia vienas kitą ir juos mylinčių tėvų, kurių nuomonės kartais gali išsiskirti, jiems reikia matyti galimybę suklydus atsiprašyti ir mėginti iš naujo. Juk esame tik žmonės ir stengiamės būti kuo geresni.”

Taip pat, ar pagalvojote, kad girdami vaiką už nupieštą piešinį ar pažymį žodžiu „Šaunuolis!” iš tiesų jį vertinate? Vaikas nori būti matomas, o žodis „puiku”, jų neįvertina. Geriau girti, „oho, kaip tau pavyko”, „tu tai padarei? Kaip gražu”, tada tai tampa ne apibendrinantys ir dažnai nieko nesakantys žodeliai, o konkretus dėmesys vaikui.

Pradžioje gal šiek tiek paviršutiniška ir skambėjusi, kaip visos kitos, vėliau ši knyga man tapo vis įdomesnė. Dažnai kartoju, kad vieno pačio geriausio vadovėlio, kaip auginti ir auklėti vaikus dar niekas neišleido ir, manau, jo tiesiog neįmanoma sukurti, nes visi vaikai ir tėvai skirtingi, todėl savo santykius irgi reikia kurti skirtingai.

Knygą „Tėvystės magija” rasite knygynuose arba http://www.baltoslankos.lt/knygos/tevystes-magija

KnygosTitulinis 

Žinynas tėvams, kaip spręsti įvairiausias auklėjimo problemas

2019-07-27 — by Goda Leo0

IMG_20190727_103141-960x1280.jpg

Labai sunku apibūdinti naują leidyklos „Baltos lankos” išleistą knygą „Mano vaikas mane varo iš proto”. Pats pavadinimas man šiek tiek atstumiantis – kad ir kiek siusčiau, pykčiausi su merginomis, bet niekad nepagalvojau, kad jos mane varo iš proto. Žinoma, pavadinimai tam ir skirti, kad patrauktų akį ir hiperbolizuotų problemas. Iš tiesų, tai itin žaisminga knyga, pavadinčiau net komiksu, apie tai, kaip spręsti įvairiausius kylančius klausimus, situacijas ar konfliktus.

Kaip autorė Isabelle Filliozat pastebi, daugelis tėvams skirtų knygų kalba arba apie mažuliukus vaikučius, kuriems tik formuojasi pirmieji įpročiai, arba apie paauglius, kuomet jau ieškoma, kaip spręsti problemas. Ši knyga apie tą užmirštą, bet ne mažiau svarbų 6-11 metų etapą, emocijų kaitą ir savarankiškumo paieškas šiame laikotarpyje.

Jau minėjau, kad knyga primena komiksą – visos situacijos tarp tėvų ir vaikų iliustruotos paveiksliukais. Pradžioje atrodė keistai, bet pradėjus skaityti tai labai palengvino, nes iškart „pagauni” apie ką čia kalba. Kitas knygos privalumas – visos galimos problemos su vaikais išskaidytos į atskiras temeles, kurioms skiriamas puslapis ar keturi. Jos visos išvardintos ir turinyje, todėl nereikia skaityti visko ar, pavyzdžiui, kilus problemai, gali atsiversti ir rasti atsakymą būtent į ją.

Kitas teksto privalumas – jis parašytas trimis skirtingais aspektais: įvardijama ką iš tiesų jaučia vaikas. Antra, situacija aprašoma remiantis neurologijos ir eksperimentinės psichologijos tyrimais. Na, o trečia, rašoma jau pirmuoju tėvų asmeniu, kaip jie turėtų elgtis remiantis pozityvios tėvystės principais.

Knygoje aprašomos 63 skirtingos problemos, nuo to, kaip elgtis jei vaikas bijo šunų, šlapinasi į lovą, jį ištinka pykčio priepuoliai iki smulkesnių problemų, ką daryti jei nenurija mėsos, mėgsta žaisti internete smurtinius žaidimus ar kamuoja tikai.

Iš tiesų, skaitydama knygą ir reziumuodama ją šeimos vyrui juokiausi, kad į visas problemas yra vienas atsakymas – reikia atkurti ir palaikyti ryšį su vaiku. Ironiška, kad būtent tai padaryti ir yra sudėtingiausia. Ne visose situacijose užtenka stipriai apsikabinti. Mums, post-sovietinio auginimo tėvams reikia dar daug mokytis, kad tą ryšį atrastume ir palaikytume, todėl tokios knygos puikus įkvėpimo šaltinis, kaip elgtis įvairiausiose situacijose.

Knygą rasite visuose knygynuose arba internete: http://www.baltoslankos.lt/knygos/mano-vaikas-mane-varo-is-proto

KnygosTitulinis 

Knyga, privaloma visiems tėvams

2019-05-07 — by Goda Leo0

IMG_20190507_211210-960x1280.jpg

Leidykla „Vaga” dažnai knygų apie vaikus neleidžia, bet jeigu jau ką ir renkasi versti, tai tikrai verta dėmesio. Naujausia jų knyga tėvams „Geros žinios apie blogą elgesį” įtraukia nuo pirmų eilučių, kuriomis pasakojamas įprastas vienos mamos vakaras, kuomet vaikai užuot ėję miegoti, nusprendžia surengti vakarėlį tėvų nervams. Nuo rėkimo, aiškinimo, disciplinos iki beviltiško rankų nuleidimo – tokią būseną turbūt patyrėte daugelis jūsų ir, neslėpsiu, aš pati.

Dažnai sulaukiu pastabų apie puikų savo trijų mergaičių elgesį ir tuomet tyliai sau galvoju, kad pagyros kartais toli nuo realybės. Jos pešasi, kandžiojasi, atsikalbinėja, nesitvarko, nepadeda, pamiršta, nemiega ir galėčiau vardinti be galo. Taip, kaip daugelis vaikų. Ant knygos viršelio pridėta frazė, paaiškinanti apie ką ši knyga – „Kodėl šiuolaikiniai vaikai kur kas mažiau drausmingi ir ką dėl to daryti”.

Antrasis knygos skyrius būtent ir atskleidžia tyrimus apie vaikus, kurie daryti prieš pusšimtį metų ir dabar. Tokie patys tyrimai. Tokio paties amžiaus vaikams. Ir rezultatai pribloškia – vaikai sunkiau išlaiko dėmesį, trumpiau klauso komandų ir aplamai, beveik visiškai neveikiami nei pagyrų nei baudimų. Va, čia aš jau užkibau dar giliau. Su mergaitėmis turėjome pliusų/minusų lenteles – penki minusai, ir ekranų netenka savaitgaliui, o penki pliusai suteikia galimybę rinktis pramogą (kas dažniausiai būdavo kinas). Jei mėnesį jas šis žaidimas domino, skatino ir drausmino, dabar joms šimtas metų tie pliusai ir minusai.

Pusę knygos skirta paaiškinti priežastis, pasitelkti tyrimus, parodyti, kas vyksta visame pasaulyje. Antroji pusė jau praktiškesnė – joje pradedama kalbėti apie tai, ką galima daryti. Knygos autorė Katherine Reynolds Lewis daugybę kartų mini TPP – tėvų paskatinimo programą (angl. – Parenting Encouragent Program PEP), kuri rengia susitikimus su tėvais, moko juos spręsti problemas, atrasti ryšį su vaikais. Būtent, pirmas ir pagrindinis šioje knygoje minimas dalykas yra ryšys su vaikais. Tik susigrąžinus jį, galima galvoti apie bendradarbiavimą, kuris, pasak autorės, vienintelis būdas mums sutarti su vaikais.

Ypatingai patiko didelis dėmesys vaikų savarankiškumui. Pasirodo, aš pati, kurios vaikai daugelio akimis yra super savarankiški, daugybę dalykų dariau už juos nei paprašyta, nei dėl to, kad jie nemoka. Mano pirmokė su ketvirtoke su dideliu džiaugsmu ėmėsi užduoties ryte išsivirti košę pačios. Taip pat iš pirmo sykio išmoko pasiruošti užkandžius maisto dėžutei. Joms tai patinka! O man – 15 min sutrumpėjo laikas virtuvėje.

Pasirodo, mažus darbelius gali padaryti net visai maži vaikai – K.R.Lewis dalinasi sąrašu darbų pagal amžių. Tai knyga, kurią perskaičius norisi atsiversti dar kartą ir prisiminti, užsirašyti auksines mintis. Tokias, kaip mane prajuokinusi, kad vienintelis būdas išgelbėti vaikus nuo sesių ir brolių kivirčų, susilaukti tik vieno vaiko 🙂

Nuoširdžiai rekomenduoju visiems tėčiams ir mamoms, patiks ir seneliams, būtina perskaityti ir auklėms. Įsigyti galite knygynuose arba internetu https://www.vaga.lt/geros-zinios-apie-bloga-elgesi

KnygosTitulinis 

„Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ – paprastos tėvystės pamokos, padėsiančios užauginti nuostabius vaikus

2019-01-05 — by Agnė Žemaitytė0

ramus1-e1546704443963-960x1280.jpg

Dr. Lauros Markham knyga „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ – pirmoji mano nuo pradžios iki galo perskaityta knyga apie vaikų auklėjimą. Sunku buvo patikėti, kad gali išsipildyti knygos viršelyje esantis pažadas, kad ją perskaičiusi žinosiu, „kaip nustoti šaukti ant savo vaikų ir užmegzti su jais ryšį“.

Na gerai, ryšys tarp mūsų su vaikais egzistavo ir neskaičius dr L. Markham knygos. Ir ne toks jau silpnas. Bet šaukiau ant vaikų tikrai daug. Ir man tai nepatiko. Knygos „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ įvadas suteikė vilčių: jaučiausi viena iš autorės minimų tėvų, kurie, varginami kasdienio gyvenimo įtampų ir streso, jaučiasi kalti. Aš taip pat maniau, kad jei tik turėčiau daugiau laiko, būčiau mažiau pavargusi ar paprasčiausiai žinočiau, kaip susivaldyti, būčiau geresnė mama. Ir aš taip pat noriu sėkmingai susidoroti su daugeliui iš mūsų tenkančių vienu didžiausių iššūkių – užauginti protingus, kūrybingus, darbščius ir atjaučiančius vaikus. O tada džiaugtis unikaliais, artimais ir džiaugsmą teikiančiais santykiais su savo vaikais.

Tad kaip tapti tėvais, kurie, nepatirdami didelių dramų, užaugina nuostabius vaikus? Anot dr. L. Markham, šie tėvai žino paslaptį. Jie kitaip bendrauja su savo vaikais. Kitaip šnekasi patys su savimi. Į visas tėvystės problemas žvelgia iš naujos perspektyvos. „Galima būtų sakyti, kad jie patyrė kažkokią nuostabią nušvitimo akimirką, privertusią juos pakeisti vaikų auklėjimo pobūdį“, – teigia autorė. Ir kviečia ramių tėvų paslaptį pažinti savo skaitytojus.

Užvertusi paskutinį knygos „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ puslapį pasigailėjau tik vieno – kad neperskaičiau jos (arba kitos vertingos knygos apie vaikų auklėjimą) anksčiau. Tad jei ir jūs keliate balsą prieš savo atžalas, verčiau net neskaitykite šios mano miniapžvalgos, o greičiau atsiverskite dr. L. Markham knygą.

Nors knyga skirta vaikų iki 9 metų tėvams, ją tikrai rekomenduoju perskaityti ir turintiems vyresnių. Knygos autorė ne kartą kartoja, kad tėvystė – sunkiausias amatas pasaulyje. Ir kuris iš tėvystės amatininkų su tuo nesutiktų? Argi kam nors iš jų nesinori tapti kantresniais, atsikratyti įtampos, lengviau susitvardyti, nešaukti ant savo vaikų, o padrąsinti ir palaikyti juos? Amerikiečių klinikinė psichologė dr. L. Markham siūlo paprastą, tačiau veiksmingą būdą, padedantį užmegzti ir puoselėti glaudų emocinį ryšį su savo vaikais, užuot juos kontroliavus. Šis būdas tikrai paprastas ir knygoje primenamas kiekviename skyriuje, tad jei perskaitysite dr. L. Markham kūrinį iki pabaigos, tikrai atsiminsite tris didžiąsias autorės išmintis:

  1. Tvarkykitės su savimi.
  2. Puoselėkite ryšį su savo vaiku.
  3. Lavinkite, o ne kontroliuokite.

Jums įdomu, kuo ši knyga skiriasi nuo kitų? Kodėl ji sulaukė tarptautinio pripažino ir išversta į daugiau nei penkiolika kalbų? Atsakymą pateikia pati autorė. Anot jos, daugelyje knygų apie vaikų auklėjimą dėmesys sutelkiamas į tai, kaip pakeisti vaiką, o knyga „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ padės jums palaikyti savo vaiką, sutvirtinant geriausias jo savybes.

Jau perskaičiusi knygą, sprendžiau tokią situaciją: jaunesnysis sūnus nuskriaudė vyresniojo klasės draugą. Vyresnėlis pyko, gailėjo draugo. Anksčiau man atrodė, kad privalu atsiprašyti nuskriausto vaiko, tačiau dabar tiesiog pasikalbėjome apie tai, kas įvyko, kad nė vienas nenorėtume būti nuskriaustojo vietoje ir sutarėme, kad kitąkart nuskriaustajam berniukui padarysime ką nors gero. Apie atsiprašymą net neužsiminėme. Galite įsivaizduoti, kaip nustebau, kai kitą dieną vaikai papasakojo, kad atsiprašymas įvyko!

Ir dar. Visi žinome, kad tėvystės amato esmė – meilė. Tačiau ne visi žinome, kad tik vadovaudamiesi meile, o ne draudimais nustosime šaukti ant savo vaikų ir užmegsime bei sutvirtinsime ryšį su jais. Malonaus ir naudingo skaitymo!

P. S. Dar nebuvau nė įpusėjusi dr. L. Markham knygos „Ramūs tėvai, laimingi“, o vyresnėlis pastebėjo: „Mama, tu mažiau šauki ant mūsų“.

Dr. Laura Markham, „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“, 368 p., 2018 m., leidykla „Vaga“. Kainai – 12,41 Eur. Įsigyti galima  knygynuose arba čia: https://www.vaga.lt/ramus-tevai-laimingi-vaikai.