Mūūūūū, mūūūū, mūūūū, skamba prie mūsų stalo savaitgalio popietę išsitraukus stalo žaidimus. Nors žaidžiame jau kelintą kartą, bet negaliu – tai vis dar juokingiausias stalo žaidimas visai šeimai ir kompanijai.
„Bandos jausmas“
Žaidėjų amžius +10
Žaidėjų skaičius 4+
Žaidimo trukmė 30 min
Kad ir ką darytum, neišsišok – skelbia užrašas ant dėžutės. „Būk su banda“ (lietuviškos versijos leidėjai „Terra Publica“) sužavi nuo pirmo prisilietimo. Nors ir labai stengiausi, niekaip nepavyko nufotografuoti juodų karvės dėmių ant dėžutės – jos yra švelnios! O tada atidarius pamatai tą minkštą rožinę karvę ir visai susilydai…
Daugybėje stalo žaidimų reikia mąstyti individualiai, kitaip, išsiskirti ir būti originaliam. Tik ne šiame žaidime, kuris puikiai tinka tiek žaidimams su vaikais, tiek ir draugų vakarėliui. „Būk su banda“ privalai pasistengti mąstyti, kaip banda – atspėti, ką galvoja kiti, koks atsakymas būtų populiariausias visoje kompanijoje.
Taisyklės itin paprastos – fermos šeimininkas (t.y. žaidimo vedėjas) verčia kortelę su klausimu, garsiai perskaito jį ir visi (net ir pats šeimininkas) ant lapelio užrašo savo atsakymą.
Įvardink žinomą vaikinų grupę
Kuri automobilio markė blogiausia
Įvardink mešką iš animacinio filmuko
Kuris virtuvės įrankis geriausias
ir taip toliau…
Ilgai galvoji atsakymą? Kiti žaidėjai gali tiesiogine ta žodžio prasme mūkti, kol tu parašysi. Vaikai šia galimybe labai mielai naudojosi
Užrašius atsakymus, pats laikas sužinoti, kas iš tiesų priklauso bandai. Taškus gauna tik tie, kurių atsakymai… kartojasi! Jei tavo atsakymas toks, kaip daugelio – valio, gauni karvės žetoną ir tavo banda padidėjo. Laimi tas, kuris surenka bandą iš 8 karvių žetonų.
Jei parašei tokį atsakymą, kuris yra vienintelis ir unikalus – ups, už bausmę gauni rausvą karvę ir negalėsi gauti taškų, kol ta karvė neatiteks kitam, originalų ir vienintelį atsakymą sugalvojusiam žaidėjui. Jei nėra atsakymų daugumos – visi skirtingi arba variantai surenka po vienodai balsų, nekas negauna nei karvės žetono, nei rausvosios karvės.
100 dvipusių klausimų kortelių šį žaidimą leis žaisti vėl ir vėl. O jei jau nusibodo – sugalvokite savo klausimus ir toliau ganykite rožinę karvutę.
Vienintelis žaidimo minusas – keturiese jis, mano nuomone, žaidžiasi prasčiausiai, todėl geriausiai jį žaisti su kuo didesne kompanija!
Visada su didžiuliu nerimu reaguoju į lietuvių sukurtus stalo žaidimus. Jų yra labai puikių, įvertintų net pasauliniu mastu (vien Určio Šulinskom / vienaragis.lt žaidimų laimėjimai yra wow!), bet yra tokių, nuo kurių primityvumo man antakis trūkčioja. Tai tik tokia trumpa įžanga, kai supratau, kad „Time Machine“ kūrė lietuvis, o kaip tai baigėsi, sužinosite paskaitę toliau.
„Time Machine“
Žaidėjų amžius – nuo 8 metų
Žaidėjų skaičius – 3-6
Žaidimo trukmė – 30 min
Tai ir pradėkime nuo to anglišku pavadinimu žaidimo lietuviškumo. „Time Machine“ autorius – Dmitrijus Babičius. Nesidomintiems kompiuteriniais žaidimais, tokiems kaip aš, ši pavardė nieko nesako, bet iš tiesų šis žmogus yra ne kartą apdovanotas kompiuterinių žaidimų kūrėjas. Stalo žaidimų kūrime Dmitrijus taip pat ne naujokas – yra išleidęs ir palankių įvertinimų sulaukęs dėl parodijų tipo kortų žaidimo „Blogiausias prezidentas“, naujo kortų žaidimo „Dilema“ bendraautorius, o dabar, leidykla „Terra Publica“, pristato naują D. Babičiaus darbą – kortų žaidimą „Time Machine“.
„Prie žaidimo gerokai paplušėjau, todėl tikiuosi, kad jis bus smagus, leis įsiminti istorijos datas ir dar ne kartą jį suplieksi su linksmų bičiulių kompanija”, – skaitytoją taisyklių knygelės pabaigoje sveikina Dmitrijus. Na, mes jį pliekėme su linksmų paaugliukų kompanija ir dabar dalinuosi įspūdžiais.
Tai grįžkime prie žaidimo – apie ką jis? Jau pats pavadinimas pasako didžiąją dalį esmės – jį sudaro kortelės su išradimų, įvykių ir kitų faktų atsiradimo datomis, o mums tenka spėti, kada kas įvyko. Žaidimo mechanika labai paprasta. Visi žaidėjai pasirenka po savo alter ego žaidėjo kortelę ir gauna po penkias pradines korteles su datomis. Kiekvienoje datų kortelėje užrašyti metai ir trumpas sakinys, kas jais nutiko. Žemiau informacija išversta į latvių ir estų kalbas. Žaidimą pradeda laiko šturmanas – ima nuo užverstos kaladės viršaus kortelę, tyliai įsidėmi datą ir garsiai perskaito tik tai, kas nutiko. Padeda ant stalo savo žaidėjo korta apdairiai uždengdamas datą. Visi kiti žaidėjai turi pasirinkti vieną veiksmą:
arba padėti vieną iš turimų savo rankoje kortelių kuo artimesnių numanomai datai – lygiai taip pat nerodant niekam datos (uždengiant kortele) ir tik perskaitant apibūdinimą.
arba pasuoti ir pasiimti tris korteles (nes jos vis baigiasi)
arba pasuoti ir išmesti norimą kortelių skaičių apmainant jas su naujomis
O dabar stop – įdomiausias šio žaidimo elementas. Laiko šturmanas, pirmasis padėjęs kortelę, turi spėti, kas iš jo priešininkų padėjo artimiausia data jo padėtai datai kortelę.
Ateina tiesos akimirka – visi patraukia savo žaidėjų korteles ir parodo datas. Laimi ir tašką gauna tas, kurio padėta kortelė buvo artimiausia laiko šturmano įvykio datai. Jei laiko šturmanas buvo teisingai įvardijęs nugalėtoją, jis irgi gauna tašką. Viskas, ratas sukasi toliau, kol kažkas surinks šešis taškus ir laimės žaidimą.
Žaidžiant su vaikais labai patiko prie stalo virusios diskusijos, nustebimo šūksniai, kas iš tiesų atsirado taip seniai, nors atrodo ką tik! Pavyzdžiui, kasos aparatas išrastas 1879 metais. Povandeninis laivas kare panaudotas 1776-ais! Žaisti jį labai paprasta, tereikia, kad vaikas mokėtų skaityti, o žaisdamas per laiką susidėlios ir tą chronologinį pasaulio įvykių žemėlapį.
Kortų žaidimų bėda, kad ji po kurio laiko išsižaidžia – diskutavome, kas bus, kai penkis kartus pažaidę jau žinosime pagrindines datas. Pirmuosius kartus labai lengva paslįsti dėl anksčiau minėtų faktų – niekaip „nesueina“ galvoje, kad pirmasis kalkuliatorius pagamintas 1642 metais. Pirma, tai kortelių su datomis ne tiek jau mažai – net 104ios. Be to, manau, kad pažaidus ilgiau pasiekiamas kitas lygmuo – jei pirmose partijose spėjimai nukrypsta net porą šimtų metų į priekį, vėliau tikrai bus mūšis dėl kelių dešimčių metų.
Kadangi žaidimą sudaro tiesiog kaladė kortų – tai vienas iš tų, kurie puikiai tinka pasiimti keliaujant atostogauti (su mažu bagažu) ar laikyti automobilyje, kai tenka riedėti ilgas valandas. Atskiri plojimai veikėjų korteles kūrusiam dizaineriui – labai stilingos ir originalios!
Pažaidus užplūdo palengvėjimas – paprastas, visiškai nesudėtingos mechanikos, vakarėliams skirtas kortų žaidimas „Time Machine“ visiškai nenuvylė. Taip, jis paprastas, bet ne prastas, gal po kurio laiko ir nusibos, bet net ir sudėtingiausi žaidimai nusibosta (na, kad ir po penkmečio…), o labiausiai patinka, kad puikiai tinka stalo žaidimų vakarams su paaugliais.
Vėl ilgėja tamsūs vakarai, daugiau laiko namuose ir daugiau galimybių tą laiką praleisti prasmingai su šeima. Kadangi „Šeimos gidas“ auga su šeima, tai natūralu, kad ir veiklos auga su vaikais. Žaislus vaikų kambario lentynose išstumia knygos, kūrybiniai užsiėmimai ir stalo žaidimai. Tai apie pastaruosius planuoju kalbėti daugiau, dažniau ir garsiau. Pradėkim!
„Chameleonas“
Žaidėjų amžius +12
Žaidėjų skaičius 3-8
Žaidimo trukmė 15 min
Pirma, pasiginčyčiau dėl žaidėjų amžiaus – šį žaidimą tikrai gali žaisti ir jaunesni. Aišku, jei suaugęs šio žaidimo taisykles perpras per penkias minutes, vaikui reikės dešimties ar penkiolikos, bet pabandyti verta. Antra, tai labai labai gražus žaidimas. Gražus nuo ryškiaspalvės dėžutės iki sukomplektuoto dėžutės vidaus. Net nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau tokį apgalvotą praktiškai ir vizualiai apipavidalintą dėžutės vidų.
Tai apie ką žaidimas? „Chameleonas“ – blefavimo žaidimas, kur turi dvi misijas: arba išsiaiškinti, kas yra chameleonas, o jei juo esi – kuo geriau tai nuslėpti.
Pirmiausiai, visi žaidėjai išsidalina kodų korteles – ridenant du kauliukus kodų lentelėje sužinote koordinates, koks yra žaidimo slaptas žodis. Pvz. vienas kauliukas yra 6, kitas 3, tai kodų lentelėje rezultatas galėtų būti C4. Pagal tai ištrauktoje temų kortelėje sužinai žodį, kurį reikės apibūdinti. Paprasta? Tik svarbus „bet“ – vienas žaidėjas vietoje kodų kortelės gauna kortelę su užrašu „Tu esi chameleonas“. Jis lygiai kaip visi mąsliai skaičiuoja apsimesdamas, kad irgi žino slaptą žodį.
Dabar prasideda antras etapas – po minutėlės galvojimo visi turi iš eilės greitai nestabdydami apibūdinti slaptąjį žodį. Labai svarbu tai padaryti ne tiesmukiškai, o aptakiai. Visi pasako po vieną apibūdinimą, o tada garsiai bandoma spėti, kas yra chameleonas, kurio apibūdinimas buvo „ne į temą“ ar per daug nekonkretus. Žaidėjas, už kurį balsuoja daugiausiai kitų žaidėjų, turi parodyti savo kortelę. Jei jis ne chameleonas, apkaltinote ne tą ir tikrasis chameleonas pabėgo. Jei vis dėl jis chameleonas, jis dar turi progą pasprukti – bandydamas spėti pagal jūsų pateiktus apibūdinimus, koks buvo slaptas žodis. Jei atspės – pabėgs, jei ne, bus sučiuptas.
Kaip skaičiuojami taškai? Jei chameleonas nesučiuptas – juo buvęs žaidėjas gauna 2 taškus. Jei sučiuptas ir pabėgo – vieną. Jei pagautas ir neatspėjo žodžio – visi kiti žaidėjai gauna po du taškus. žaidima iki penkių taškų.
Mes šį žaidimą pirmiausiai išbandėme tryse ir nors pati žaidimo mechanika labai smagi, labai jautėsi per mažas žaidėjų skaičius. Labai greitai paaiškėja, kuris yra chameleonas, o be to, žaidžiant tryse chameleonas turi teisę spėti dukart žodį. Jis daug smagiau žaidžiasi didesnėje kompanijoje nei trys žmonės – tada ir chameleonui lengviau pasislėpti, ir daug daugiau išmonės reikia apibūdinant slaptą žodį. Žinoma, reikėtų įvertinti ir žaidėjų pajėgumus – jei bent vienas apibūdint gyvūną „ilgakaklis“, tai chameleonas iškart supras, kad kalbate apie kortelėje pažymėtą žirafą.
Slaptų žodžių kortelės sužymėtos tematiškai „pasakos“, „gyvūnai“, „maistas“, „miestai“ ir taip toliau – iš viso yra 20 dvipusių kortelių, kuriose kiekvienoje yra po 16 slaptų žodžių. Tai reiškia, kad žaidimas ilgai nepasikartos, kas dažnai nutinka ir žaidėjų laukia begalės variacijų.
Bendras įspūdis labai geras – taisyklės paprastos, greitai perprantamos, bet nėra primityvios. Pati žaidimo mechanika nauja, todėl įdomu žaisti. Kadangi žodį reikia apibūdinti ne tiesiogiai, žaidimo metu ir kūrybiškumas „įsijungia“. Smagu tai, kad šis žaidimas smagiai žaidžiasi su vaikais, bet tuo pačiu jis tiks ir tik suaugusių draugų kompanijoje.
Pats žaidimas yra nominuotas ne vienuose rinkimuose, kaip geriausias vakarėlių žaidimas, o 2017 metais Jungtinėje karalystėje vykusioje parodoje „UK Game Expo“ ir laimėjęs apdovanojimą, kaip geriausias vakarėlių žaidimas.
Noriu ledų! Kur pilis? Kada prie jūros? Kokia šios vietos istorija? Nereikia nė turistiniu autobusu keliauti su 50-čia nepažįstamųjų, užtenka turi kelis vaikus ir klausimų kelionės metu bus į valias. Žinoma, prieš tai dar reikia nuspręsti kur keliauti. Šeimos susirinkimai, metus gvildenamos idėjos ir maršrutai, o kur dar iššūkis suderinti vaikų poreikius su suaugusių norų daugiau pamatyti ar ramiau pailsėti?
„Įdomiausios kelionės po Europą” – nauja „Terra Publica“ knyga, kurioje pateikiami TOP 50 maršrutų po Vakarų, Pietų, Šiaurės, Baltijos ir Vidurio Europos šalis. Jei šalis didesnė – joje rasite ne vieną sudėliotą maršrutą nuo A iki Z. Pirmame kiekvienos šalies puslapyje pateikiamas žemėlapis, įvaizdinė nuotrauką ir keli faktai apie plotą, gyventojų skaičių ir valiutą. O toliau – pati įdomiausia dalis: maršrutai, kuriuos pasiūlo su ta šalimi susiję, joje gyvenantys ar gerai šalį pažįstantys žmonės. Kiekvienas maršrutas turi tam tikrą skaičių objektų, nurodytas tikslus kilometražas ir kelionės trukmė. Žodžiu, visas planas, tereikia sėst ir važiuot automobiliu ar kemperiu!
Knyga padės jums susiplanuoti kelionę ne prasčiau nei padaro kelionių agentūra – su ja galėsite aplankyti svarbiausias šalies vietas ir vietinių rekomenduojamus ne tokius turistinius kampelius. Tik to nereikės daryti su dešimtimis kitų žmonių – visa tai patirti galite vieni ar su šeimai.
Kiekvienas maršrutas prasideda intro, kuriame bendrais bruožais papasakojama apie šalį, šalies ambasadoriai (knyginiai, ne tikrieji) dalijasi savo istorija ir įspūdžiais, kuo jiems čia patinka. Na, o toliau rasite objektus, kurie aprašyti ir plačiau – jei kažką jau lankėte, galite praleisti ar maršrutą persidėlioti pagal savo turimą laiko trukmę bei lūkesčius. Apie kai kuriuos objektus rasite daugiau informacijos – jie, dažniausiai, yra išskirtiniai, įrašyti UNESCO ar įdomesni. Knyga lyg dviejų sluoksnių – vienas veda lyg turisniu maršrutu sufleruodamas kur važiuoti, kur nakvoti ar kur užkąsti. Kitas, tamsesniame fone, jau skiria dėmesį patiems objektams: pasakoja jų istoriją, faktus, dabartinę boklę.
Leidinį sudarė Vytautas Kandrotas – žinomas kelionių gidų po Lietuvą autorius, fotografas ir leidėjas. Pratarmėje rašoma, kad knygos idėja gimė per koronaviruso pandemiją – per tą laiką pasitvirtino prognozės, kad po pandemijos apribojimų skyrždiai lėktuvais brangs, o Europos žemynas taps patrauklesne kelionių vieta. Nebūtina visur važiuoti – į tolimesnes šalis knygos autoriai siūlo nuskristi ir išsinuomoti automobilį.
Kiekvienas maršrutas turi ir savo pavadinimą – Norvegiją aplankysite kaip „Amžinos vasaros kraštą“, Prancūzijoje kviečiame leistis į Provansą, Luaros slėnyje jūsų lauks ne tik pilys, bet ir „tarte tatin iki „Terra Botanica“. Airijoje grožėsitės „40 žalių atspalvių“, o Lenkijoje pasitiks ir barokas, ir meduolių kvapas. Žodžiu, kryptys ir maršrutai visiems skoniams.
50 maršrutų. 700 nuotraukų. Daugiau nei 20 lietuvių autorių.
Taip pat čia yra ir daugybė praktinių patarimų, kaip pasiruošti kelionėms automobiliu, kaip jį nuomotis užsienyje, kaip išsirinkti viešbutį ar net kur piltis degalus.
Mano nuomone, tai knyga – tiesiog kurią norisi vartyti ir vartyti. Esu pastebėjusi, kad pusę kelionės malonumo yra kelionės planavimas – kalbu ne apie nuobodų viešbučių ar automobilių užsakymų darbą, bet svarstymą, ką aplankyti. Žinai, kad turi ribotą dienų skaičių ir tada renkiesi – kriokliai ar senamiesčiai, žygis į kalnus ar ramus gulėjimas paplūdimyje. Dairaisi į nuotraukas, atsiliepimus ir… po kurio laiko jautiesi beveik kaip ir pabuvęs. Juokauju. Iš tiesų, linkiu pasinaudoti knyga ir išsirinkti geriausias šeimos atostogas – net ir pradinukai ar neskaitantys vaikai, sklaidydami nuotraukas ras jiems patrauklias vietas, užsidegs kelionės planavimu ir aplankę objektą jau žinos apie jį plačiau. O juk to ir tereikia, kad kelionių patirtis lydėtų mus visą likusį gyvenimą.
Šitos knygos laukiau jau eilę metų. Amžina problema planuojant išvyką su dviračiais – kur važiuoti? Taip, yra daugybė puslapių, kur rasite skirtingus maršrutus, jais dalijasi ir turizmo informacijos centrai, bet tokios vienos vietos, kur būtų galima rinktis iš daugybės vietų pritaikytų važiuoti dviračiais, neradau. Tad pristatau dažais kvepiančią Solveigos Dambrauskaitės-Bakutienės knygą „Minam kartu. 40 dviračių maršrutų po Lietuvą“, kurią išleido leidykla „Terra Publica“.
Formatas
Pastaruosius kelerius metus leidykla išdirbo kelionių gidų formatą – plonais viršeliais, mažesnės nei įprastos, ant puikaus popieriaus su daugybe iliustracijų knygos yra patogios vežtis į visas keliones. Tai trečioji tokio tipo knyga – visiems rekomenduoju anksčiau išleistas Vytauto Kundroto „Keliauk su šeima. 100 maršrutų po Lietuvą“ ir Selemono Paltanavičiaus „Atradimai gamtoje: keliauk ir pažink“.
Apie autorę
Labai jaučiasi, kad tai ne sausas gidas pagal kažkur nuskaitytą ar pateiktą medžiagą, bet tikro keliautojo įspūdžiai ir patarimai. Solveiga yra dviračių entuziastė, kuri pati dviračiu nukeliavo šimtus kilometrų Lietuvoje. Smagus faktas – S. Dambrauskaitė-Bakutienė yra vairavimo instruktorė, prieš dvejus metus išleidusi patarimų knygą, kaip išlaikyti vairavimo egzaminą!
Turinys
Kaip ir ankstesnėse knygose vadinamas antras viršelis ir pirmas (pats pirmas) puslapis skirti žemėlapiui, kur sužymėti maršrutai pagal jų buvimo vietas. Tai labai patogu, jei, pavyzdžiui, dviračiu norite pasivažinėti konkrečiai tik Dzūkijoje ar pajūryje. Taip pat tinka ir tiems, kurie jau tiek pažinę Lietuvą, kad nebežino kur važiuoti ir nori atrasti kažką naujo. Niekad nebuvau girdėjusi apie maršrutus šalia Viešvilės esančioje Karšuvos girioje ar apie Antalieptės žiedą. Vėliau jau kiekvienas maršrutas aptariamas detaliai. Be to, knygos gale – daug patarimų dviratininkams nuo tai, kaip vežti vaikus iki padangų lopymo patarimų. Aš, asmeniškai, net nežinojau, kaip teisingai balnelį reguliuoti, o visad iš akies nusistatydavau, o čia, pasirodo, yra rimtos taisyklės.
Maršrutai
Daug ir įvairių. Lengviausi, bent jau man taip atrodo yra skiltyje „Miestai ir miesteliai“. Tai maršrutai po urbanistinius objektus, dviračių takais ar bent šaligatviais su vietomis atsipūsti, pavalgyti. Tokius galima pasiekti net ir autobusu ar traukiniu, nes tai vienas patogiausių būdų kažkur keliauti, jei turi daugiau vaikų ir dviračių. Maršrutai tikrai apgalvoti ir net žiūrėdama į Alytaus aprašymą, sutinku su visomis siūlomomis vietomis. Maršrutų ilgis – nuo 9 iki 27 km ir trunka vieną dieną.
Intensyvesni maršrutai vadinami MTB maršrutai – tai reiškia, kad čia prireiks dviračių platesnėmis padangomis, nes jie jau kviečia atrasti gamtos objektus ir keliausite ne tik dviračių takais, bet ir miškais ar žvyrkeliais. Man, asmeniškai, tokie patys smagiausi, o jei suradus kur netoliese stovyklavietę, galima ir pernakvoti gamtos apsuptyje. Maršrutai jau fiziškai sudėtingesni (svarmenų ženkliukas rodo kiek stipriai), trasos ilgesnės ir siekia net 38 km, bet vis tiek įveikiamos per vieną dieną.
Dviejų dienų žygių maršrutai. Tobulas planas savaitgaliui – maršrutai nėra sudėtingi, bet tiesiog ilgesni. Žiedinis maršrutas nuo Klaipėdos iki Nidos ir pro Ventę atgal ar Labanoro miško takeliais. Pusiaukelėje yra pasiūlymai, kur stovyklauti.
Pažengusiems. Maršrutai po 50-80 km ir įveikiami per dieną jau mažiau patogiais keliais – žvyrkeliais ar automobilių keliais. Kaip autorė sako, kad jie nebus sudėtingi tiems, kurie įpratę minti ir nebijo lenkiančių automobilių, tad aš šeimoms su vaikais siūlyčiau dar tokių vengti.
Maršruto aprašymas
Kaip ir minėjau, knygoje maršrutus pristato pati autorė „važiuoju, pamatau“ pirmuoju asmeniu. Tai leidžia įsijausti į aplinką, ką pamatysime. Kiekvienas maršrutas knygoje turi nedidelį žemėlapį, kaip jis atrodo. Žinoma, iš tokio žemėlapio mažai suprasi, kur nusukti, bet prie kiekvieno jų yra QR kodo paveikslėlis. Paprastu telefono fotoaparatu nuskanavus jį gausite jau detalę maršruto išklotinę. Kiekvienas maršruto pradžia turi koordinates, pažymėta, kur statyti automobilį, kokio tiksliai ilgio, trukmės ir kokia danga teks važiuoti. Taip pažymėta ar pats maršrutas yra sužymėtas fiziškai lentelėmis ar nuorodomis, kokio jis sunkumo. Taip pat pažymėti ir keliautojams svarbūs objektai – ar pakeliui rasite parduotuvę, tualetą, vaikų žaidimo aikštelę, vandens telkinį ar kavinę. Gal tik pasigedau nuorodose, kur tai tiksliai yra. Aprašymuose taip pat yra ir įdomių faktų bei pasiūlymų ką dar papildomai galima nuveikti.
Turbūt esate girdėję apie knygynų tinklo VAGA inicijuotą pirmąjį nacionalinį protmūšis – intelektualų komandinį žaidimą „Žinovų klubas“? Tai va, nuo šiol jį žaisti bus galima ir stalo žaidimo pavidalu namuose. Tuo pasirūpino leidykla „Terra Publica“, o smagiausia tai, kad šis žaidimas tinka šeimai su paaugliais, nes klausimai yra labai skirtingo lygio.
„Žinovų klubas“ žalioje dėžutėje – tai trivia arba lietuviškai, klausimų-atsakymo tipo, kurį sudaro daug kortelių su daugiau nei 600-tais klausimų, tad jo tikrai negalima išmokti. Šiame žaidime rungtis reikės penkiose temose: Lietuva, Pasaulis, Istorija, Kalba ir literatūra, Įvairenybės. Žaidimo principas labai paprastas – rideni kauliuką ir imi klausimą iš tos temos, koks iškrenta skaičius. Pavyzdžiui, ant stalo iš eilės stovi kortelių krūvelės Lietuva, Pasaulis, Istorija, Kalba ir literatūra, Įvairenybės, tai išridenus tris – teks imti kortelę iš Istorijos temos. Jei išridenote šešis, tuomet galite imti kurią nori kortelę.
Korteles skaito vedėjas, o jei visi nori žaisti – tuomet žaidėjas iš kairės (ar dešinės, kaip tik norisi). O dabar smagiausia dalis – kortelėse klausimai yra trijų skirtingų lygių. Jei atsakinėjate į lengviausią, tuomet atsakymą teks rinktis iš dviejų variantų ir laimėjus gausite vieną tašką. Jei antro lygio – nuskambės keturi atsakymo variantai ir laimėsite du taškus. Sunkiausi klausimai pateikiami be variantų ir gausite tris taškus. Kiekviena tema taip pat turi paveikslėlių kortelių, kurios turi keturis atsakymo variantus ir už jas visas suteikiami du taškai. Klausimai su paveikslėliais yra susiję su vaizdu „kas čia“, „koks čia raštas“, „kur stovi šis pastatas“ ir pan.
Va ir viskas. Sukate klausimus ratu ir laimi žaidėjęs pirmas surinkęs susitartą taškų skaičių.
Dabar apie pačius klausimus – jie labai įvairūs. Kartais net kyla abejonių ar dviejų taškų vertas klausimas nėra sudėtingesnis už trijų. Kai kurie klausimai reikalauja labai specifinių žinių, bet visad yra galimybė atspėti teisingą atsakymą. Todėl šis žaidimas puikiai tinka visai šeimai – vaikai gal kai kurių atsakymų tiesiog nežinos, bet taškas po taško tikrai pasivis ar net pralenks tėvus, pasiryžusius atsakinėti sudėtingiausius klausimus. Na, ir geriausia dalis, klausimai sukelia daugybę diskusijų, skatina žingeidumą ir gilina žinias.
Dažniausiai, vaikams skirti stalo žaidimai susidaro iš lentos ir kauliuko – tereikia jį ridenti ir eiti tam tikrą skaičių žingsnių belaukiant ištiks tave laimė ar nelaimė. Visi šie žaidimai yra klasikinio „gyvatė ir kopėčios“ žaidimo variacijos, tad atvirai sakant – NUOBODU. Todėl stalo žaidimas visai šeimai „Alkani monstrai“ (leidykla „Debesų ganyklos“) yra atgaiva širdžiai. Jokios lentos, jokio kauliuko.
Žaidimo sudaro 16 dvipusių kortelių sudėlioti žaidimo lentai, pailgi ir apvalūs žetonai
Žaidėjų skaičius: 1-4 žaidėjai
Žaidėjų amžius: nuo 3 metų
Žaidimo trukmė: vienas roundas 10-20 minučių
Žaidimas spalvingas, kortelės kokybiškos tik dėžė ne tipiška – užsidaro ne įprastu dangčiu iš viršaus, o užsikiša, kaip picos dėžė. Žaidimų kūrėjai teigia, kad pažaidus vaikai išmoks skaičiuoti iki dešimties, sudėti ir atimti iki dvidešimties. Maniškės visos tai jau moka, bet mano galva šį žaidimą siūlyčiau bent jau penkiamečiui, nes su trimečiu ne žaisite, o aiškinsitės skaičius. Nors, tai gal irgi žaidimo prasmė?
Žaidimą galima trimis skirtingais būdais, tad neatsitiktinai didžiosios žaidimo lentą sudarančios kortelės yra dvipusės – ant vienos pavaizduoti monstrai, o ant kitos pusės maži monstriukai ir įvairūs maisto produktai. Kadangi pirmuose dvejuose būduose žaidimo lentą sudaro keturios pailgosios kortelės, jūs turėsite begalę žaidimo variacijų su skirtingai išdėliotomis kortelėmis. Taškas kūrėjų naudai!
Pirmame žaidime jums reikia traukti žetonus, kuriuo uždengiate tos pačios spalvos, kaip žetonas monstrą ir kitą žetoną su skaičiu, kuriuo turite uždengti tam tikrą produktų skaičių. Žodžiu, ir sėkmė ir matematika.
Kitu žaidimo variantu jūs traukiate žetonus su pažymėtomis kūno dalimis ir skaičiumi – pavyzdžiui, nupiešta akis ir parašyta 6. Tai reiškia, kad turite padėti žetoną ant monstro su šešiomis akimis.
Trečiasis variantas mažiausiems – kaip ir minėjau, su žetonais mokotės matematinių veiksnių.
Žaidimas iš tiesų labai paprastas, bet žaidžiasi smagiai ir greitai – gražūs paveikslėliai, paprasta žaidimo mechanika įtraukia į žaidimą ir pabaigus vieną partiją norisi dar.
Žaidimo kūrėjai primena, kad šis žaidimas tobulina vaikų skaičiavimo įgūdžius, koncentraciją, pastabumą ir matematinius gebėjimus.
Knyga mažam ir dideliam gamtos mylėtojui – taip trumpai apibūdinčiau naują Selemono Paltanavičiaus knygą „Atradimai gamtoje. Keliauk ir pažink“ (leidykla „Terra Publica“. Tai nėra turistinis vadovas (bet šiek tiek ir yra), tai nėra žinynas (bet tuo pačiu ir yra) ir tai nėra Lietuvos gamtos fotoalbumas (bet irgi yra!). Žodžiu, tai knyga iškrentanti iš visų knygos žanrų ir tuo pačiu savyje talpinanti juos visus. Suprantu, supainiojau jus, tad apie viską nuo pradžių.
Gamtos pažinimo vadovas – taip knygą apibūdina pats autorius. Ar nepagalvojate, kad mes dažnai gamtoje būname akli? Prabėgame tais išreklamuotais pažintiniais takais, užlipame į apžvalginius bokštus, atsidūstame pamatę tolius, bet iš tiesų taip nieko ir nesužinome. Kas slepiasi pas samanomis, kodėl būtent šioje vietoje auga tiek berželių ir kokie garsai iš jų sklinda? Knyga „Atradimai gamtoje. Keliauk ir pažink“ yra skirta stabtelėti ir keliaujant susipažinti su gamta iš arčiau, atidžiau ir su didžiule meile. Rašytojas ir gamtininkas kviečia įdėmiau pažvelgti į mus supančią gamtą ir knygoje narsto tokias, rodos, savaime suprantamas temas taip įdomiai, kad nejučia norisi bėgti į mišką, pievas ar pelkes, kad galėtum pats įsitikinti autoriaus žodžiais.
Man, kaip skaitytojai, asmeniškai labiausiai imponavo tai, jog knygos turinys yra 100 proc. lietuviškas. Taip dažnai skaitome apie atogrąžų miškus, bet nieko nežinome kuo skiriasi aukštapelkė nuo žemapelkės. O dar visos tos nuotraukos mūsuose augančių augalų ir gyvūnų! Gali net neskaitydamas jomis grožėtis.
Knygos turinys suskirstytas į negyvąją (pelkės, uolos, ežerai, atodangos ir t.t.) ir gyvąją (vabzdžiai, gyvūnija ir augalija) gamtą. Knygos nereikia skaityti nuo pradžių iki galo (nors galima!), bet galima atsiversti ir kelių puslapių skyrelyje „apsišviesti“ norima tema. Kokie augalai auga ežeruose? Kokios yra žvėrių ir paukščių maitnimosi žymės? Kokie Lietuvoje gyvena varliagyviai ir kodėl neverta bijoti angies? Temos netradicinės ir į gamtą kviečiama pažvelgti kitu kampu.
Prie kiekvienos temos skaitytojas ras skyrelį „Tai įdomu“ su išskirtinais faktais apie gyvūnus, augalus ar negyvąją gamtą. O labiausiai verta pasidomėti patarimais „Gamtos tyrinėtojui“ skirtame skyrelyje, kuris irgi yra kiekviename skyriuje.
Ši knyga taip pat tinkama ieškant naujų idėjų, ką aplankyti Lietuvoje – šalia išskiriamų gamtos rūšių, gyvūnų ar augalų grupių nurodomos ir jų radybos vietos Lietuvoje, tad paskaitę apie ozus, cirkus ir rėvas sužinosite ir kur juos galite aplankyti. Knyga ir patogaus formato – mažesnė nei įprastai ir minkštais viršeliais ji primena tradicinį kelionių vadovą, kuris telpa į kišenę.
Tad, kaip ir minėjau – knygoje daugybė skerspjūvių atskleidžia mums tikrąjį lietuviškos gamtos grožį, informacija pateikiama paprastai ir lengvai suprantamai tiek vaikui, tiek suaugusiam. O aš, kaip „Šeimos gido“ autorė, tikiuosi, kad į gamtos tyrinėjimus šeimos leisis kartu, nes tai dvigubai smagiau.
Stalo žaidimai yra šeimos klijai. Manau, kad niekas taip nesuartina visos šeimos, kaip bendra veikla ir kai savaitgaliais pasitinka dargana, pramogas kažkur keičia laikas namuose, pats geriausias būdas jį praleisti yra išsitraukus stalo žaidimus. Stalo žaidimai nesensta – jie niekad netampa neaktualūs. Stalo žaidimai yra viena geriausių dovanų (arba čekis juos išsirinkti, jei gavėjas jų turi daug). Pabaigus odę stalo žaidimams, noriu apžvelgti tris naujus į mūsų stalo žaidimų spintą atkeliavusius.
Pirmiausia, labai smagu, kad tai lietuviški lietuvių sukurti ir lietuviams pritaikyti stalo žaidimai. Pradėję draugystę su “Auksiniu protu” leidyklos “Terra Publica” ir “Debesų ganykla” išplėtė savo stalo žaidimų pasiūlą ne versdami ar adaptuodami juos, bet kurdami patys. O į kūrėjų tarpą pasikvietė pačius kūrybingiausius žmones – rašytojus vaikams. Taip vienas po kito gimė trys nauji stalo žaidimai, kuriuos šįkart ir noriu apžvelgti.
GALVOK
Trivia (klausimų-atsakymų) tipo stalo žaidimas paremtas populiaria TV3 televizijos laida “GalvOk”. Tad ir kuriant jį daug čia neišgalvosi – pirmasis žaidimo variantas iš ekranų perkeltas ant stalo ir namie susėdę galime patys savo galvose ieškoti atsakymų. Kai nusibos televizinis variantas, kūrėjai siūlo dar du skirtingus žaidimų variantus įtraukiant netikėtumo korteles ir net mobiliuosius telefonus, kurių prireiks iššifruoti QR koduose paslėptus klausimus.
Skirtingai nuo kitų televizinių trivia tipo žaidimų šis yra įveikimas ir vaikams! Žaidimo kūrėjai žaidimą rekomenduoja nuo dešimties metų, mes žaidėme kartu su savo devynmete ketvirtoke, tai tikrai buvo klausimų į kuriuos ji atsakė. Na, žinoma, skirstydamiesi komandomis įvertinkite amžių ir nežaiskite tėvai prieš vaikus 🙂 Privalumas, kad šį žaidimą gali žaisti nuo dviejų iki 12-kos žaidėjų, tad tiks ir vakarėliui, ir broliui su sese. Vieno žaidimo trukmė – apie 30 minučių.
Trivia tipo žaidimai labiausiai mane žavi savo žinių gausa, nes sužinai tokių įdomių ir netikėtų faktų, kaip ir tai, jog morkos, iš tiesųm nebuvo oranžinės, o tokia jų spalva išvesta karaliaus garbei 😀
Minusas: nepatogi stalo žaidimo dėžutė, nes kortelės neturi vietos, tad visos pabyra ir tenka atskirti kaskart spalvas.
Mūsų namuose mylimo autoriaus Salemono Paltanavičiaus ir “Terra publica” įkūrėjo Vytauto Kandroto bendras darbas yra solidus tiek savo forma, tiek ir turiniu. Stalo žaidimas (leidykla “Debesų ganyklos”) turi didžiulę lentą, originalų dizainą, apgalvotą taktiką, o į 140 kortelių sudėtos įdomiausių Lietuvos gyvūnų nuotraukos ir jų aprašymai. Stalo žaidimą “Fotomedžioklė” galima žaisti trimis skirtingais būdais, bet jų visų principas labai panašus: meti kauliuką, vaikštai įvairiais gamtos takeliais (pelkėse, miškuose, pievose), sustojęs ant savo langelio išsitrauki fotoaparatą (speciali kortelė su skyle) ir “šaudai” ką matai aplink (principas: suki aplink savo figūrėlę tą fotoaparatą ir kas patenka į jo objektyvą-skylę, tas tavo). Ką nufotografuoji, ištrauki kortelę, perskaitai ir skaičiuoji taškus. Kitose žaidimo versijose galima žaisti pagal metų laikus, tuomet taškų skaičiavimas priklauso nuo to, kokiu metų laiku įamžinai gyvūną.
Žaidimas puikiai tinka net ir pradinukams (leidėjai sako nuo 8 metų amžiaus). Gal pirmokėliai ir patys neperskaitys visų kortelių, bet su vyresnių pagalbą, sužinos daug naujo, lavins skaičiavimo, loginius įgūdžius.
Žaidimo trukmė apie 45 minutes ir žaidimą gali žaisti nuo dviejų iki šešių žaidėjų.
Vienintelė smulkmena, tai figūrėlių ir fotoaparatų spalvų neatitikimas: tokie menki skirtumai tarp, pavyzdžiui, raudonos ir oranžinės, kad sunku juos ir įžvelgti. Na, bet tai tikrai nekliudo žaisti ir nesumenkina žaidimo vertės.
Turbūt tai vienas juokingiausių stalo žaidimų, kuriuos teko žaisti. Visad norėjau nukeliauti į Senovę (Varėnos raj.), Balandėlius (Vilkaviškio raj.) ar Fermą (Mažeikių raj.), o žaisdamas “Apjok Lietuvą” gali nukeliauti į dar keistesnes Lietuvos vietas. Pirmiausiai žaidėjai išsidalina po 8-10 kortelių su vietovardžiais ir iš Santaikos startinio langelio keliauja į plačiąją Lietuvą apjoti išsitrauktas korteles. Kaip ir užšifruota žaidimo pavadinime – čia vaikštoma žirgu. Ir, kaip mes įpratę, žirgas vaikšto lyg šachmatuose, tad ir apjoti nėra lengva. Smagiausia dalis, kad atjojus į savo kortelėje pažymėtą vietovardį reikia garsiai sukalbėti “Apjojau, pvz., Baravykus”. Ir tada ant to kaimo/miestelio uždėti barjerą, kad kitam jojikui būtų sunkiau pasiekti savo tikslą.
Nors leidėjai rašo, kad žaidimas rekomenduotinas vaikams nuo 12 metų, mes žaidėme su jaunesniais ir taip, to loginio mąstymo ar strategijos planų mažiau, bet jis sparčiai lavėja, todėl tikrai galite pabandyti žaisti visa šeima.
Šį žaidimą galima žaisti net trimis būdais, o kad ne viskas būtų taip paprastą, staigmenų dovanoja netikėtumo kortelės arba “Pabėgimo į užsienį” kortelės, kur nujojama į kaimelius šalia pasienio. Žaidimas “Apjok Lietuvą” išsiskiria labai smagiu išpildymu – ne tik stalo žaidimo lenta atitinka tikrą Lietuvos žemėlapį ir kaimai pažymėti iš tiesų plius minus ten, kur yra iš tiesų, bet įspūdį papildo išskirtinės žirgų figūros ir kliūtys jiems.
Nedidelį priekaištuką turėčiau ir šitai stalo žaidimo dėžei – nors yra specialios vietos joms, bet jas sunku ir įdėti, ir išimti, jos vis tiek visos išsibarsto po dėžės vidų.
Jau dabar, praėjus porai vasaros mėnesių, galiu tvirtai sakyti, kad stalo žaidimas “Įdomiausios kelionės po Lietuvą” yra šio sezono topas. Merginos žaidžia jį dviese, mielai žaidžiam kartu ar atvykus draugams. Taisyklės paprastos, bet žaidimas nėra per paprastas, kad būtų neįdomus.
Tai apie viską nuo pradžių. “Terra Publica” įkūrėjas Vytautas Kandrotas yra tikras Lietuvos ambasadorius… lietuviams! Jis yra paruošęs ir išleidęs daugybę žinynų, gidų ir kitų leidinių, kurie skatina pamatyti įdomiausias mūsų šalies vietas. 2017 metais pasirodė jo paruošta knyga “Įdomiausios kelionės po Lietuvą”, su 1000 lankytinų vietų. Vėliau jos atnaujintas leidimas pakartotas, pasirodė kortų žaidimai tuo pačiu pavadinimu.
Šių metų vasaros pradžioje pasirodė šis, jau vadinamas didysis stalo žaidimas, kuris, kaip ir visa serija, kviečia atrasti įdomiausias gimtos šalies vietas – žaidimo žemėlapyje pažymėta 400 lankytini objektai, tad net tikras Lietuvos žinovas ras nematytų vietų. Žaidimo kortelėse šie objektai ne tik plačiau aprašyti, bet ir įdėtos jų nuotraukos, tad net neišvykus iš namų iš tiesų galima pakeliauti po Lietuvą.
Smagu tai, kad žaidimas turi skirtingus lygius, tad gali būti žaidžiamas ir pradedančiųjų (įveiks ir priešmokyklinukas), ir patyrusių žaidėjų, nes atsirandančios netikėtumo kortelės vis pakiša koją (o gal pagalį į ratus). Man labai patiko ir tokie artimi kelionėms ėjimų pavadinimai. Pavyzdžiui, jei du žaidėjai susitinka viename langelyje, privaloma “kavos pertraukėlė” – t.y. abu žaidėjai praleidžia po ėjimą, nes, kaip ir realiame gyvenime, reik paplepėti 🙂
Patį žaidimą sudaro didelis sulankstomas Lietuvos žemėlapis, trumpos ir aiškios taisyklės, daug kortelių. Pas mus įsigaliojusi taisyklė būtinai perskaityti savo lankytiną objektą garsiai visiems.
Žaidimą gali žaisti nuo dviejų iki aštuonių žaidėjų. Didelis žaidėjų skaičius – mums svarbus privalumas, nes daugybė žaidimų yra skirta daugiausiai šešiems, o didesniai kompanijai nelabai ką pritaikysi. Žaidimas trunka vidutiniškai 45 minutes – na, vaikams žaidžiant, ir iki valandos, bet tai tikrai optimalus laiko tarpas, kol dar išlaiko dėmesį.
Tad kokios naudos žaidžiant šį žaidimą?
Lavinama logika – žaidėjai turi rasti kelią, sudėlioti geriausią maršrutą tarp savo lankomų objektų;
Matematika – reikia skaičiuoti kiek ėjimų prireiks kažkam įveikti ir pan.;
Geografijos žinios – vaikai pradeda orientuotis Lietuvoje vizualiai, o ne, kad “Pakruojis yra ten, kur ilgai važiuoti ir pasieksi dvarą”;
Azartas – sveikas noras laimėti, rungtyniauti ir, pralaimėjus, mokėti pralaimėti;
