Maniau, kad jau pernai didžioji dalis Lietuvos apsilankė Lajų take. Na, ir jeigu jis nenuvirto per tą grūstį, galiu jau lipti ir aš.

Antradienis. Laikas apie vidurdienį. Darbo diena. 15 minučių sukame ratus miniatiūrinėje automobilių stovėjimo aikštelėje, nes Lajų tako kūrėjai nepagalvojo, kad jų objektą galėtų aplankyti daugiau nei 50 automobilių. Kol radome vietą išalkome, todėl lankymą pradėjome atvirkščiai – nuo pikniko. Tiesa, nors čia daug gražių suolelių pasižvalgyti į Šventąją, nė prie vieno jų nėra stalo. Nieko, mes neišrankūs, galim ir pasikloję patiesalą ar ant suolelio užkrimsti.

Lajų tako lankymas prasideda nuo pažintinės lentos apie tai, kas mūsų laukia: Puntuko akmuo, Lajų takas, apžvalgos bokštas, informacijos centras. Atrodo, neužtruksim.

Eidami link Puntuko akmens vaikams trumpai papasakojame jo atsiradimo legendą – kaip velnias jį nešėsi ant kupros, tikėdamasis bažnyčios duris užritinti, bet gaidys užgiedojo (vaikams šią dalį pakeitėme į „patekėjo saulė“, nes jiems gaidžiai su rytu neturi nieko bendro) ir akmuo nukrito velniui nuo pečių. Taip ir liko čia. Jeigu norite nusifotografuoti – stokite į eilutę, laukite dešimt minučių ir paskui į kadrą būtinai įsimaišys koks nesusipratėlis.

Toliau kylame takeliu į kalną. Netoli, smagus pavėsis, o ten laukia varteliai šalia medžių viršūnių einantį taką. Tiesa, prie vartelių sargas ir visi praeinantys maloniai jam susimoka po eurą. Savanoriškais tikslais! Ir jie visi buvo lietuviai! Nebambėjo, nebandė apgauti, o tiesiog parėmė parką. Parėmėm ir mes, nes tikiuosi, kad tie surinkti eurai užtikris tako stabilumą ir ateityje.

Įspūdis? Smagu. Nors nemėgstu aukščio, jaučiausi tikrai saugiai – niekas nesvyravo, grotelės tankios, šonai tikrai aukšti ir neiškris nei vaikas, nei telefonas.

Ne tokį smagų įspūdį paliko bokštas, bet čia tik dėl mano baimės. Iš tiesų didžiulė pagarba, kad į bokštą liftu gali pakilti ir negalintys vaikščioti. Vaizdas tikrai nuo viršaus smagus, bet antrą kartą lipti nesinori. Vis tik jaučiasi siūbavimas, todėl įvertinkite savo baimes.

Štai ir viskas. Apačioje esančiame informacijos centre – keletas suvenyrų, švarūs tualetai ir nė vieno Anykščių regiono žemėlapio.

Grįžtant prie mašinos, yra net kelios labai smagios lauko kavinukės ledams ar užkandėlei.

IŠVADA: Lajų takas ne tas objektas kurį lankyčiau kasmet, bet tikrai būtinas pamatyti kiekvienam lietuviui ir vertas parodyti atvykstantiems užsieniečiams.