FIlipinuose yra trys daugiausiai turistų pritraukiantys objektai apie kuriuos rašo visi kelionių gidai ir nė viename jų mes neapsilankėme. Nežinau, kaip būtų kelionė susiplanavusi, jeigu būtume keliavę tik dviese, bet su keliaudamas su vaikais labai gerai pasveri ar tikrai verta „trenktis“ aštuonias-devynias valandas, kad pamatytum TAI. Todėl iškart įspėju – šiame tekste nėra nė žodžio apie ryžių terasas, šokoladines kalvas ir požeminę upę. Apie tai galite pasiskaityti kiekviename vadove, o aš rašysiu apie kelionę šeimos ritmu – maloniai, linksmai, be skubėjimo ir streso.
Nusileidome į Manilą po vidurnakčio, išėję iš oro uosto pastato sėdom į CUPON taksi, kuris pasak dažniau čia keliaujančių yra patikimiausias ir lėkėm į viešbutį „Pinoy Pamilia“. Rinkausi pagal tai, kad būtų kuo arčiau oro uosto ir netoli „Asia Mall“, nes tame pačiame viešbutyje palikome visus šalčio atributus ir nakvojome prieš grįžtant. Ar rekomenduoju? Tai tikrai labai paprasta vieta, bet tvarkinga ir aptarnavimas puikus.
Kitą dieną ryte jau mūsų laukė išsinuomotas automobilis. Užtruko jį gauti, nes reikėjo atsiųsti gausybę dokumentų (keista, kad nepaprašė buto Vilniuje nuotraukų…), bet gavom. Nuomotis transportą Filipinuose nepigu. Savaitė patogumo su automobiliu mums atsiėjo apie 250 Eur, bet nesigailiu anė kiek. Nors visi labai gąsdino mus, kad nepavyks vairuoti – visiška nesąmonė. Taip, eismas Maniloje ir šalia yra labai labai įtemptas, bet visi laikosi taisyklių ir juda su srautu. Daugiau įtampos vairuoti per mažus kaimelius, kuomet niekad nežinai, kas jiems susišvies ir kur jie pasuks. Tad jeigu reikės automobilio Luzon saloje – kreipkitės: www.laspinas.info
Iš Manilos išmovėm iškart – miestas milijoninis, bet turi menką senamiestį, užtrukti nėra kur. Po ilgos kelionės norėjosi keletos dienų atokvėpio, todėl bedėm pirštu ir patraukėm iki vakarinės pakrantės. San Narciso – pirmas ramesnis kaimelis pajūry, per google maps radom žavią poilsiavietę „Crystal Beach resort“ ir apsistojome. Tiesa, įdomumo dėlei ir vaikų pageidavimus pildydami užsisakėme tradicinį filipinietišką namuką iš bambukų ir dviaukštėmis lovytėmis. Taip, be dušo ir tualeto 🙂 Ir grotelėmis vietoj langų 😀
Atsipūtę keletą dienų ir pasimėgavę pirmosiomis maudynėmis išlėkėm iki Pinatubo ugnikalnio, kuris šioje saloje buvo pagrindinis mūsų tikslas. Tai veikiantis ugnikalnis, paskutinį kart pasireiškęs ne taip ir seniai – 1991-aisiais. Įdomu tai, kad jo krateris dabar virto kvapą gniaužiančių ežeru.
Kaip ten patekti? Jeigu turite transportą – lėkite iki Santa Juliana, jeigu naudojatės viešuoju transportu – važiuokite autobusu iki Angeles, iš ten jeepney (džipnis – jų vienis „mikriukas“) iki Capas, o iš ten – motociklu iki Santa Juliana. Apsistojome pas Alviną. Per klaidą netyčia nusukome į kitą kelio pusę ir atsidūrėme prie svečių namų, kuriuos pasirodo turi Alvino brolis. Žodžiu, kaip bevažiuotum, pateksi pas Alviną.
Kadangi į kalną kylama tik anksti ryte (kol dar nėra alinančio karščio), būtina atvykti iš vakaro. Alvin Guest House gausite puikų kambarį, skanią vakarienę, malonų aptarnavimą ir kitą dieną jums parūpins turą iki ugnikalnio. Išvažiuojant beliks tik sąskaitą apsimokėti 🙂
Žygis į kalną vyksta taip: apie 7 ryto 4×4 džipais pradedate kelionę į ugnikalnio papėdes – pradžioje tai lyg prastas žvyrkelis. Paskui jį jau vagoja upeliai, paskui jau nuograužos, įgriuvos… Po valandos jau man nebuvo linksma ir privažiavome vietą, kur viskas, kelias baigiasi.
Visai neseniai džipai sustodavo dar toliau ir tekdavo žygiuoti keletą valandų, dabar žygis į kalną trunka apie valandą. Na, su vaikais ir mažyle nešioklėje gal šiek tiek daugiau. Kelią rodo gidas, bet pasiklysti būtų sunku – tiesiog takeliu į viršų. O ten… sunku apsakyti tokį grožį kokį išvysti užlipus. Kažkada tai buvo viena graži viršūnė, kol jos nesudrebino požeminiai smūgiai ir viršūnė pražydo lyg pumpuras, iš kurio išsiliejo deginanti lava. Nesuvokiamas gamtos stebuklas.
Pasimėgavome pietumis ant ugnikalnio kraterio ir… grįžom. Kad ir kaip būtų gaila, maudytis ugnikalnio širdyje negalima – vienur teigiama, kad cheminė sudėtis gali būti pavojinga žmonėms, gidas tikina, kad prieš keletą metų vienam žmogui nusprendusiam po žygio atsigaivinti sustojo širdis, todėl dėl visų saugumo valdžia tai daryti uždraudė.
Vienam žmogui nakvynė+vakarienė+turas su įskaičiuotais pietumis kainavo apie 60 Eur.
Iškeliavome ieškoti vietos nakvynei ir pramogų vaikams. Kiekvienoje kelionėje būna diena vaikams, kai ją praleidžiame atrakcionų parke ar šiaip kokioje nors linksmoje vietoje. Šįkart suderinome abu dalykus – netoli Angeles radome Paradise Ranch („Rojaus ranča“) ir šalia jos nedidelis zoosodas „Zoocopia Fun Zoo“. Labai keistos vietos – gavome puikų namelį, vaikai dūko baseine, restorane specialiai mums gamino tai, ko paprašydavome, bet… buvome vieninteliai svečiai. Tai buvusi didelė poilsiavietė, su beždžionėlėmis, pramogomis, paukščių narvais ir pastaruosius dešimt metų pamiršta. Viskas tvarkinga, bet ardoma laiko. Užtat zooparkas labai smagus – kiekviename žingsnyje mūsų laukė pramogos. Lesinome paukščius, glostėme papūgas, ant pagaliukų davėme obuolius beždžionėlėms, maitinome kupranugarius, merginos leidosi kažkokiomis keistomis mašinėlėmis, lynu… Tikrai labai smagus pusdienis visai šeimai.
Dar turėjome norų išbandyti salos pietus, pamatyti lagūną ir dar vieną ugnikalnį Taal, bet… ten keli šimtai kilometrų virsta valandų valandomis kelionėmis. Sutikti vietiniai patikino, kad Taal tikrai neprilygs Pinatubo, o lagūna – užversta šiukšlėmis, tad numojome ranka. Turbūt prieš dešimtmetį nebūčiau sau to atleidusi, nes reikėdavo lėkti lėkti ir kuo daugiau pamatyti, o dabar – norisi tiesiog pajusti ramesnę laiko tėkmę. Juk lėkimo užtenka namuose.
Antrą pasakojimo dalį – apie kelionę po Palawan salą rasite čia: https://www.seimosgidas.lt/filipinai-su-vaikais/
