Esame mokslo centrų gerbėjai – dėl gero mokslo centro, galime net ir kelionę susiorganizuoti ir daugelį Europoje esančių jau aplankėme. Tik va artimiausias Kopernikas liko nelankytas, todėl susiplanavus kelionę į Slovakiją, stabtelėjimas Varšuvoje atrodė itin logiškas.
KAS TAI YRA?
Tai didžiulis dviejų aukštų pastatas, kuriame su mokslu supažindinama ne sausai, bet praktiškai – jis kimšte prikimštas įvairiausių įtaisų, kurie „bandau-darau“ principu perduoda įvairius fizikinius, gamtos ar chemijos reiškinius. Taip pat čia rasite ir planetariumą, kuriame vyksta įvairios vizualios paskaitos astronomijos tema. Įdomu ne tik vaikams, bet ir tėvams.
Kiekviena salė suskirstyta tematiškai – todėl užtikę tamsų kampą, galite spėti, kad tai jau spalvų ir šviesos eksperimentai ir tikrai, rasite 10-15 įtaisų, kurie jums paaiškins apie spalvų spektrą, galėsite išbandyti patys jų derinius, sužinosite apie šviesą.
KĄ BŪTINA ŽINOTI PRIEŠ ATVYKSTANT?
Kopernike tikrai labai labai daug žmonių, todėl rekomenduojama prieš apsilankymą įsigyti bilietą internetu. Kuris ne šiaip paprastas, bet valandinis – gali ateiti pusvalandžiu prieš iki numatyto laiko arba 15 min po. Lankymo trukmė neribojama.
Kainos: suaugusiems savaitgalį 33 zlotai (7,5 Eur), vaikams – 22 zlotai (5 Eur). Iki 2 m. nemokamai. Į planetariumą, 3D kino teatrą, koncertus – atskiri bilietai.
Šalia centro yra gatvės, kur galite pasistatyti automobilius radę vietą (o savaitgaliais ir nemokamai) ir didžiulė automobilių aikštelė, kuri mokama 5 zlotais visuomet ir TIK grynaisiais. Mokslas toliau už centro durų nepažengė.
LAIKINOS EKSPOZICIJOS
Viena salė pirmame aukšte skirta laikinoms ekspozicijoms. Pasakojo, kad prieš metus ten buvo paskendusio laivo maketai ir galimybė tikrai jame apsilankyti, o šįkart buvo pažintinė paroda apie seksą vaikams nuo 13-kos metų. Gaila, bet mūsų kompanijos vaikai nė vienas nesiekia tokio amžiaus.
LABORATORIJOS
Dar čia yra laboratorijos, kurioje vyksta įvairūs eksperimentai, bet… tik lenkiškai kalbantiems vaikams. Suprantu, kad jų 40 milijonų, bet kažkaip gailu pasidarė. A, informacijoje radau, kad yra ir angliškai, bet nesako, kada vyksta 🙂
Taip pat vykta ir “workšopai”, mokslo pasirodymai, elektros iškrovos šou, bet jų tiek daug, kad nesuvardinsi ir dažniausiai eini eini, žiūri – o, vyksta, einam!
Tiesa, į visa tai reikia papildomų bilietų ir kartais galioja amžiaus cenzas. Pavyzdžiui, mums besilankant vykusi „Saldžioji laboratorija” priėmė lenkiškai kalbančius vaikus nuo 9 metų ir kainavo 9 zlotus (2 Eur).
MAŽIAUSIEMS
Iki 5 metų yra atskira salė „Buzzzz!” patiems mažiausiems, įsikūrusi pirmame aukšte. Į ją įėjimas nemokamas, bet pirma, reikia tik atėjus į centrą (ir jau patikrinus bilietus) info centre pasiimti nemokamus bilietus tam tikram laikui, antra – ten išbūti galėsite tik valandą.
Ši erdvė man ypač patiko, nes nepaisant to, kad ten buvo vos vaikštančių pypliukų, tai ne žaidimo aikštelė, bet rimta ekspozicija. Vaikai gali bandyti atskirti įvairius kvapus, garsus, paviršius, išmokti šešėlio teatro figūrų, vandenyje statyti užtvankas, plukdyti burbuliukus ir, žinoma, nučiuožti čiuožyne.
APIBENDRINIMAS
Nevardinu detaliai ką matėm, kaip ir kas veikia. Vaikams, kas įdomiausia, begalinį įspūdį padarė galimybė važiuoti invalido vežimėliu: padaryta mini situacija su slenksčiais, durimis ir pan., o tau tenka pajusti, kaip išties gyvena vaikščioti negalintys žmonės.
Kiek skirti laiko? Tiek, kiek galite ir turite jėgų. Aš po penkių valandų buvau išsekusi, bet vaikai dar būtų ėję ir ėję.
Pavalgyti rekomenduoju prieš (yra valgykla su pusėtinu sveriamu (100 gr – 5 zl) maistu), parodoje antrame yra kavinė, kur gausite sumuštinį, sulčių ar ledų, o iš balkono, kur pridėta staliukų su kėdėmis atsipūsti ar papiknikauti savo atsineštu maistu, matosi puikus vaizdas į upę.
Ar važiuočiau dar? Taip, bet po kokių trejų metų, kuomet merginos paaugs ir jau bus įdomus kiti ir kitaip dalykai.
Žemuosiuose Tatruose Slovakijoje net kelias dešimtis kilometrų nusidriekęs Dobšino urvų tinklas. Milžiniškos vandens išgraužtos arkos, lyg katedrų smailės remiasi kalnų viduje ir kartais net suabejoji, kaip toks didžiulis kalnas stovi, lyg tuščiaviduris kiautas.
Urvų jau mačiau labai daug: su stalaktitais, stalagmitais, druskomis ir net išpaišytų pirmykščių žmonių, bet šis ypatingas – jame kiaurus metus aplink yra ledas, kurio storis vietomis siekia net 30 metrų, o lygumas… tik duokit pačiužas! Juokauju, žinoma.
Dobšino ledo urvą (slovakiškai: Dobšinská ľadová jaskyňa) rasite pavažiavę apie 30 km į pietus vingiuotais keliukais. Svarbu žinoti, kad į urvą įleidžiama tik grupėmis, o grupės – tik lyginėmis valandomis nuo 9 iki 16 val.
Cha, mums visa ši informacija atrodė labai aiški, kol 9.45 val pasistatę automobilį stovėjimo aikštelėje pamatėme užrašą, kad iki urvų – 25 minutės kelio pėsčiomis. Ir ne šiaip takeliu, bet įkalne. Kompanija su šešiais vaikais… Ant kalno viršūnės, kur ir prasideda kelias į urvus buvome 9.59 val. 🙂 Nepamenu, kada taip sparčiai ritausi į kalną. Ekskursijos metu nusileidžiate giliai giliai į kalną, tuomet einate ledo koridoriais, patenkate į ledines sales ir vidurvasarį mėgaujatės žiemos vaizdais.
Lankantis urve patariama apsirengti, nes šaltis viduje iki -4 laipsnių. Nors mes labai pasiruošėme, išties šaltis buvo apie -1 ir tikrai nesušalome (gal padėjo, kad taip ant kalno užbėgom…)
A, dar maža smulkmena, ekskursija TIK slovakiškai. Nesuprantantiems duoda atspausdintus lapelius su rusiškais aprašymais.
Bilieto kaina – 8 eur suaugisiems ir vaikams nuo 6 metų – 4 Eur. Fotografavimas 10 Eur.
Slovakija mums dažniausiai asocijuojasi su kalnais, česnakine sriuba ir kalnais. Todėl nuvažiavus vasarą pakopinėti po Aukštuosius Tatrus, smagus atradimas buvo, kad 50 km spinduliu galima rasti įspūdingų, net UNESCO saugomų objektų.
Pilį pamatysite iš labai toli
Vienas jų – Spiš pilis, pradėta statyti dar 12 amžiuje. Tiesa, ne tokia įspūdinga ir didelė, priklausė karališkosioms Arpad ir Anjou dinastijoms. Laimingo atsitiktinumo dėka, 15 a. ji buvo perleista vietiniam Slovakijos didikams, kurie buvo itin turtingi ir nusprendė šią pilį paversti verta Europos didžiausiųjų vardo. Jie realiai gynybinį fortą pavertė gotikine pilimi, vėliau perėmė kita dinastija, jau įnešusi renesansinius pakeitimus, o nuo 18 a. pilį nuniokojo gaisras ir Čakių giminė jos nebeatstatinėjo. Keista, bet kaip privati jų nuosavybė pilis išliko net iki 1945 m. 1993 pilis paskelbta UNESCO vertybe.
Pasiekti pilį labai paprasta – nuo Poprado į rytus apie 40 km puikiu greitkeliu. Automobilį galite pasistatyti pilies pačioje papėdėje ir teks keliuku užkilti iki jos pėsčiomis. Įėjimas į pilį suaugusiems kainuoja 8 Eur, vaikams nuo 6 m. – 4 eur. Arba galima įsigyti šeimos bilietą už 19 Eur.
Kiekvienas lankytojas nemokamai gauna audio gidą.
Pilies darbo laikas vasarą nuo 9 iki 19 val.
Nesitikėkite pilyje kažkokios ypatingos ekspozicijos ar rekonstruotos jos vaizdų. Man atrodė, kad tai tk daug dauuuuug griuvėsių, nors oficialiai ji laikoma jau rekonstruota. Atstatyti koplyčia, o vaikams tikrai patiks kankinimo įtaisai. Iš apžvalgos bokšto galėsite apžiūrėsite apylinkę, kuri, kaip bebūtų keista yra vienos besidriekiančios lygumos. O daugiausiai džiaugsmo atneš klaidžiojimas tvirtovės užkaboriais.
Socializmo pasiilgai? Geriausia Kuba – pagulėjimas Varadere? Nebijai? Kam tempiesi ten vaikus? Panašiais klausimais buvau bomborduojama prieš išvykimą. Socializmą menkai prisimenu, tad ir pasiilgti nėra ko. Jeigu norėčiau pagulėti pliaže, rinkčiausi trumpesnę kelionę, nei para lėktuvuose ir oro uostuose. O su vaikais mes keliaujame visur, nes tikiu, kad tik taip galiu jiems parodyti, koks pasaulis platus ir įvairus. Na, o šįkart į būrį įstojo ir senelis. Marga kompanija 🙂
Kuba seniai sukosi mūsų mintyse, o išvydus patrauklias bilietų kainas – lengvai apsisprendėme. Kiek viskas kainavo, kaip ir kas rasite čia: https://www.seimosgidas.lt/kuba-svarbiausi-klausimai-ir-atsakymai/, o čia tiesiog noriu pasidalinti, ką gi mes ten pamatėme. Žinoma, mėnesio kelionę sutalpinti į vieno blogo įrašą yra sunku, todėl jeigu norėsis daugiau informacijos – nesidrovėkit rašyti seimosgidas@gmail.com.
Pasiruošimą kelionei pradėjau įsigyjusi naujausią „Lonely Planet“ vadovą (2017 lapkričio leidimo), todėl informacija buvo nepasenusi ir tikrai praktiška.
Pasirinkome klasikinį pažindinės kelionės variantą ir aplankėme pagrindinius objektus. Apie juos trumpai ir papasakosiu. Ar važiuočiau vėl? Dabar ne, bet po poros dešimtmečių būtinai ten grįšiu, kai jie jau bus susitvarkę, patogesni ir su mažiau duobių keliuose 🙂
Havana
Taip išgirta, bet padarė mažiausią įspūdį. Daug žmonių, daug dulkių, daug kvapų ir be galo daug turistų. Praleidome joje 1,5 dienos pradžioje ir parą grįždami. Sočiai apžiūrėti viską. Nuoširdumo čia mažai, labai norisi pasipelnyti iš turistų, bet senamiestis labai gražus. Nuklydus nuo turistinių srautų, gali įsijausti ir pamatyti šio miesto dydybę, kuri čia buvo. Tik labai labai seniai. Kontrastai bado akis – blizgantis Kapitolijus, kuriame netrukus vyks asamblėja, o priešais – griuvenos.
Populiariausia pramoga – važinėjimasis senoviniais automobiliais. Už valandos ratą sumokėsite apie 25-30 CUC (20-25 Eur) Tiesa, galimybė pasivažinėti sena griuvena ne vienintelė, nes tokios pačios, gal tik mažiau išblizgintos mašinos čia yra tiesiog taksi, kuriais nori nenori teks pasinaudoti.
Pamenate nuotraukas su storomis kubietėmis, kurios rūko cigarus? Tai taip pat tik turistams skirta pramoga ir jeigu norite ją įamžinti, teks sumokėti eurą kitą. Tikri kubiečiai cigarus rūko ne kasdien, o tai darančių moterų išvis nemačiau.
VINALES
Antra pagal populiarumą Kubos vieta. Tai kaimelis į vakarus nuo Havanos, kurio slėnyje pūpso įspūdingi kalnai su uolomis. Kaimas, rodos, gyvas ir funkcionuoja tik dėl turistų. Atvažiavus autobusą šturmuoja karingos kubietės, kurios nori tave apgyvendinti ir arklių traukiamų bričkų vadeliotojai, kurie nori tave kur nors nuvežti. Gatvės nusėtos vakarietiškomis kavinėmis, o centre – visa suvenyrų pardavėjų gatvė. Tiesa, visi 100 pardavėjų siūlo identiškas prekes už vienodas kainas. Socializmas.
Pagrindinės pramogos šiame slėnyje tai kalnų urvų lankymas. Tą lengva padaryti turistiniu autobusu, kuris suka ratus tai išleisdamas, tai paimdamas žmones iš svarbiausių taškų. Vienais kalnais gali pasigrožėti, kitur siūlo leistis virve, o pagrindiniame – plukdina požemine upe.
Kita pramoga – jodinėjimais arkliais. „Nuosavą“ arklį čia gauna vaikai nuo ketverių. Lėta žingine su pėsčiomis lydinčiais kubiečiais keturias valandas aplankėme tabako plantaciją, kur rodė, kaip gaminami cigarai, kavos ir medaus fermas, įlindome į urvą, pasigrožėjome kalnų vaizdais. Valanda su žirgu kainuoja 4-5 CUC.
PLAYA GIRON
Po intensyvių turų nusprendėme dieną kitą praleisti prie jūros. Miestelį pasirinkome atsitiktinai, tikėdamiesi, kad čia bus mažiau turistų ir galėsime pasnorklinti. Taip, abu lūkesčiai buvo išpildyti su kaupu – turistų skaičius buvo normalus, nardyti irgi labai gražu, nes visai netoli paplaukus gali grožėtis koralais, šimtais įvairių dydžių jūrų ežių ir markerio spalvų žuvimis. Tiesa, vienas „bet“ – nuo miestelio iki pliažo reikia eiti (arba pasinaudoti dviračių taksi) 1,5 km.
CIENFUEGOS
Miestas garsėja prancūziška architektūra. Vos tilpę į iš Playa Giron vykstantį autobusą, Cienfuegos pasiekėme vidurdienį. Karštis, triukšmas, dulkės, aptriušę namai – apsisukome ant kulno, dar stotyje susiradome taksi, kuris padarė mums poros valandų turą ir nuvežė į Trinidadą.
Cienfuego centras išpuoselėtas ir tikrai labai gražus, namai įspūdingi, bet ką ten veikti nelabai ir yra. Pagrindinis jų pastatas yra teatras, šalia aikštė ir daug galerijų. Šalia miesto didžiulė ir pakankamai uždara Karibų jūros įlanka (Bahia de Cienfuegos), tad nuvažiavome pasižiūrėti į La Punta – piečiausią miesto iškyšulį, pro kurį plaukia didžiuliai tanklaiviai.
Žodžiu, tiek nedaug laiko užteko trumpai apžiūrėti miestą ir nesigailėjome ten nelikę.
TRinidadas
Asmeniškai man – vienas gražiausių miestų Kuboje. Ten viskas lyg iš atviruko – spalvoti mažaaukščiai nameliai išsibarstę lyg LEGO kaladėlės, siauros grįstos gatvelės besiraitančios nuokalnėmis ir įkalnėmis, o nuo jų viršaus atsiveriantys pribloškiantys vaizdai į kalnus. Be kelių bažnyčių, svarbių lankytinų objektų čia nėra, bet pati miesto architektūra ir jauki aura tiesiog traukia klaidžioti nesustojant.
Santiago de Cuba
Ankstesnė Kubos sostinė, kurią tikrai reikėtų vėl grąžinti, nes va taip, turi atrodyti sostinė – susitvarkiusi, įtraukianti naktiniu gyvenimu, gausi muziejais, lankytinais objektais ir labai smagi apžiūrinėti. Joje praleidome tris dienas, vėliau vykome prie jūros ir vėl grįžę pasibuvome, nes nesinorėjo išvykti. Pagrindinė miesto gatvė, Jose Antonio Saco, užleista pėstiesiems ir nežinai, kada daugiau žmonių – dieną ar sutemus. Smagu tai, kad linksmintis traukia čia ne tik turistai, bet ir būriai vietinių. Būtent čia ragavome skaniausias kondensuotu pienu įdarytas čiuras visoje Kuboje, vėl prisiminėme „gazirovkės“ skonį, sutikome būrius muzikantų, Smiltė gavo savo karikatūrą ir papuolėme į šeštadienio turgų, kur driekėse “valandos” eilės prie pieno produktų.
Pagrindinė miesto aikštė – Parque Cespedes, iš kurios vieno šono arkikatedra, iš kitos viešbutis „Casa Grande“, kurio baras – tikras turistų prieglobstis. Neišsigąskite didingo viešbučio vaizdo, nes kainos jame tikrai labai draugiškos ir kartais ten galima sutikti patį linksmiausią mano matytą klouną.
8 km nuo Santiago stūkso didžiulė Moro tvirtovė, kuri buvo pastatyta apsiginimui nuo piratų. Kadangi Šeimos Vyras yra didžiulis pilių mylėtojas, neišvengėme apsilankymo 🙂 Tikrai puikiai sutvarkytas turistinis objektas, o statinys nustebino dydžiu. Tiesa, čia atvykti galite arba su turistine ekskursija, arba su taksi, arba su viešuoju transportu, tik nuo pastarojo teks 3 km pėdinti į kalną pėsčiomis.
Siboney
Svarstėme, kur vėl pritūpti prie jūros. Santiagas dažniausiai tarpinė stotelė vykstantiems į Borocoa kaimą. Kažkada hispterių atrastas kaimas, dabar tapo viena populiariausių turistinių vietų. Iki jos – 6 valandos kelio autobusu ir tenka važiuoti vietiniu stebuklu laikomu serpantinu La Ferola, kuriuo važiavimas, pasak ruso Aleksėjaus, kuris šioje šalyje lankosi 23 kartą, buvo viena baisiausių jo gyvenimo patirčių. Įvertinus ir tai, kad vienas šeimos narys sunkiai pakelia serpantinus, nusprendėme apsistoti vietinių pamėgtame kaime ant jūros kranto Siboney.
Sekmadienio popietė ir pirmą kartą per kelionę nakvynės paieškos užtruko net keletą valandų. Nors vietų, kur nakvoti yra daug, bet visos užimtos. Radome du dviviečius kambarius, bet šeimininkė nesutiko priimti net ir dienai, nes mūsų per daug, o pagal įstatymus ji gali priimti tik keturis žmones. Priimti daugiau bijo, nes pavyduoliai labai greit apskundžia ir net vidury nakties pas tave gali įsiveržti valdžios atstovai. Tad keletą naktų teko pagyventi atskirai, bet paskui dar dviems persikraustėme į patį tobuliausią namą. Skirtingai nei nuo ispaniško tipo daiktais apkrautų casų, čia buvo didelė erdvi bendra erdvė su dviem stilingais miegamaisiais. Šios vietos savininkai – Adriana ir Francisco yra kubiečiai, keletą dešimtmečių pragyvenę JAV, o dabar grįžę į gimtinę. Abu super draugiški ir paslaugūs, milžiniški kino filmų fanatikai, turintys didžiulę jų kolekciją, kurią galite žiūrėti namuose per projektorių. Parašykite jiems ir būtinai rezervuokite vietas iš anksto. E-mail :franciscor.rivera@nauta.cu arba avocado2@nauta.cu. Tikrai nesigailėsite.
O pats Siboney turi nedidelį pliažą, kurį savaitgaliais nugula vietiniai, o darbo dienomis ten pakankamai ramu. Užkandžių kainos triskart mažesnės nei Playa Giron 🙂 Nardyti čia nepanardysi, bet bangos tikrai nerealios.
Valgyti būtinai užsukite į Paladar Dona Virtuded, kurią mums užrodė Adriana. Beprotiškai skanu!
Playa Santa Lucia
Kelionė ritosi į antrą pusę, tad beliko tik “paragauti” šiaurinės pakrantės. Grįžome į Santiago de Cuba, o iš ten patraukėme atgal į Camaguey. Pasirinkome naktinį autobusą, tad 4 ryto apsimiegoję ieškojome būdų nuvykti iki Playa Santa Lucia. Tai išgirti kilometrų kilometrus besitęsiantys pliažai, bet toliau nei Varadero, tad šiek tiek su mažesniu turistų būriu.
Kelionė verta atskiro paminėjimo. Su vietiniu taksi 4 ryto pervažiavome į vietinių autobusų stotį. Taksistas pasiteiravo, kur link važiuojame ir pasiūlė už 40 CUC nuvežti mums likusius 110 kilometrų. Na, bet išdidumo atsisakyti mums netrūko, nes “tiek” prabūvę Kuboje, jautėmės lyg vietiniai. Tik vėliau paaiškėjo, kad autobuso mums reikiama kryptimi nebėra. Yra tik „camiones“ – tai yra sunkvežimiai ZIL paversti į tokį supaprastintą autobusą. Jis kaip tik pajudėt turėjo 5 ryto ir mes į jį spėjome. Kelionė vienam kainavo po 1 CUC. Laimingi sutaupę ir išdidūs, nes “mokame keliauti”.
Kadangi buvo tamsu, nufotografuoti nepavyko, bet sunkvežimio priekaboje įtaisyti ploni mediniai suolai atsisėsti, tuomet eilė “suolų” aukščiau, jau tiesiog įsiremti minkštąja, ir dar du žmonės gali stovėti per vidurį.
5.30 pajudame. ZIL’as su 50 vietinių ir 6 mumis. Užgęsta šviesos, bet tuo metu atsiranda diskotekai skirta lempa, per mažyčius garsiakalbius pasklinda vietinės dainos, kurias visi dainuoja iš visos širdies kartu, per rankas leidžiami balto romo buteliai. Vis dažniau užsižiebia cigaretės… Vaikai alpsta iš miego, o mes sėdėdami antroje suolų eilėje, kur vos remiamės, juos bandome laikyti. Visi labai draugiškai kalbina. Po valandos siaubo dairausi atsakymo kada tai baigsis. Nuramina, kad kelionė truks keturias valandas. Eleonora pradeda vemti. Supranti, kad niekur negali išlipti, nes esi viduryje nieko ir liksi vidur lauko. Siaubas truko tris valandas. Išlipus šeimos vyras pakraupusią tylą išsklaidė atodūsiu, kad tai buvo blogiausiai sutaupyti 40 CUC.
Išvada – jeigu norėsite pasiekti šią vietą, rinkitės taksi.
Kitas žodis apie Playa Santa Lucia. Taip, paplūdimiai buvo. Visus 20 kilometrų. Iki tol, kol pro juos neprasiautė Irma. Dabar tai žolėmis apnešti ir šiukšlėmis aptraukti didžiuliai smėlio plotai. Prie viešbučių jie nesėkmingai bandomi nuvalyti, bet žolės ne tik krante, bet ir jūroje. Tolumoje matosi bangų skalaujamas rifas, kuris yra antras, pagal dydį po Didžiojo Australijos rifo. Džiugu tai, kad mūsų Casa savininkas turėjo automobilį, todėl už papildomą mokestį kasdien keliaudavome į Playa Coco, kuris yra už 10 km, bet tai auksinio smėlio ir krištolinio vandens oazė.
Camaguey
Jį aplankėme grįždami iš Playa Santa Lucia. Miestas garsėja tuo, kad siekiant apsiginti nuo plėšikų ir piratų, jis buvo suprojektuotas, kaip labirintas. Ta prasme, kad gatvės yra išdėstytos nesimetriškai ir dažnai iš vienos išsišakoja, kad ir į tris ar penkias. Pasivaikščiojimai siauromis gatvelėmis, nuostabi bažnyčia, puikiai sutvarkyta pėsčiųjų prmomenada ir gardūs ledai puikiai vainikavo paskutinę vietą, kurią aplankėme, tad beliko tik grįžti į Havana, o iš ten – namo.
Tad pabaigai belieka tik atsakyti į pirmuose sakiniuose užduotus klausimus:
Taip, socializmą teko prisiminti vietinėse parduotuvėse, kur be talonų negali nusipirkti nieko, nei kavos, nei degtukų, tik cigarus, o “dolerinėse”, kur pardavinėjama tik už CUC, čipsų kainos po 4 Eur. Kai valstybinės kavinės padavėjas susisukęs neįleis atsisėsti nė 3 min anksčiau, nei parašyta iškaboje. Kai pasibaigus kavinėje limonadui, turi eit pats jo nusipirkti už kampo. Bet ar tai buvo pagrindiniai kelionės akcentai? Tikrai ne.
Gulėti pliaže galima daug arčiau, pigiau ir paprasčiau.
Kuba – pati saugiausia šalis, kiek man teko keliauti. Jie ten įgasdinti, kaip reikalas. Pavyzdžiui, už marihuanos laikymą jiems atima namą.
Be socailizmo, saloje yra net devyni kultūros ir gamtos paveldo objektai įtraukti UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą:
Vinales slėnis
Senoji Havana ir jos fortai
Cienfuegos istorinis centras
Trinidadas ir Los Ingenios slėnis
Camaguey iesorinis centras
Satiago de Cuba esanti San Pedro de la Roca pilis
Pirmosios kavos plantacijos pietryčių Kuboje archeologinis kraštovaizdis
Desembarco del Granma nacionalinis parkas
Alejandro de Humboldtnacio nalinis parkas
O ar kelionė tikrai tinkama su vaikais, tai klausimas labai individualus ir į jį kiekvienas turi atsakyti sau, o ne pamokslauti kitiems.
Dar kartą primenu, kad visuomet pasiruošusi padėti ir patarti tiems, kam to reikės seimosgidas@gmail.com
Šis pasakojimas nėra apie kelionę. Tai galite rasti https://www.seimosgidas.lt/menuo-kuboje-su-3-vaikais-ir-seneliu/ , o dabar noriu konkrečiai atsakyti į svarbiausius klausimus, kurie gali iškilti planuojantiems kelionę į šią šalį. Primenu, patirtis asmeninė, nesu kelionių agentūros ar Kubos atstovė, tad galbūt ne viskas, kas galiojo mums, pasiteisins ir jums.
KAIP KELIAUTI?
Aš gerą mėnesį “gaudžiau” akcijas per momondo.com ir kayak.com. Taip, tai varginantis darbas, bet kai keliauja didesnė kompanija, net ir sutaupytas 100 Eur yra svari suma.
Bilietus, kurie kainavo 380 Eur radau maršrutu Kopenhaga-Torontas-Havana ir atgal Havana-Torontos-Frankfurtas-Kopenhaga. Danijos sostinė puikiai tiko, nes į ją yra nebrangūs ir dažni skrydžiai iš Lietuvos. Teko pavargti, bet galiausiai pavyko suderinti bilietus be jokių papildomų nakvynių, kurios šioje šalyje kainuoja tikrai nepigiai. Į Kopenhagą už papildomus 30 Eur nuskridome iš Kauno, o grįžome į Rygą, nes į Lietuvą skrydis buvo vos valanda po nusileidimo iš Frankfurto. Nesinorėjo rizikuoti.
Viso kelionės bilietai žmogui kainavo 460 Eur.
AR REIKIA VIZŲ?
Buvimui iki 30-ties dienų vizų į Kubą nereikia, bet nepamirškite turistinių kortelių. Dabar svarbi akimirka – turistines korteles išduoda ambasada Suomijoje(siunti paštu dokumentus ir gauni kortelę už 47 Eur), kelionių agentūros Lietuvoje (35 Eur už kortelę) arba avialinijos. Bet ne visos! Mes skridome su “Air Canada”, tad lėktuve iš Toronto pildėme tas korteles. Tam, kad būtume garantuoti, pasiskambinome avialinijų atstovams Europoje, nes atsarga gėdos nedaro.
AR REIKIA DRAUDIMO?
Visur rašoma, kad šioje šalyje privalomas medicininis draudimas. Rekomenduojama išsirinkti draudimo agentūrą, kuri pripažinta visame pasaulyje arba galima apsidrausti atvykus oro uoste. Kaina – apie 25 Eur parai. Kosmosas, ar ne? Perklausiau keletos agentūrų Lietuvoje, tai mūsų šeimai 25 dienų draudimas kainavo nuo 300 iki 650 Eur.
Mes įpratę naudotis kredinių kortelių teikiamu draudimu, todėl paskaitę forumus nusprendėme rizikuoti. Kreipėmės į banką ir gavome oficialų raštą anglų kalba, kuriame įvardinta, jog draudimas galioja visame pasaulyje. Įdomiausia tai, kad nė vienoje vietoje NEpaprašė jo parodyti, tad džiugu, jog nesidraudėme už šimtus eurų.
IŠVYKIMO MOKESTIS
Dar neseniai Kuboje buvo taikomas išvykimo mokestis ir kiekvienas turistas oro uoste prieš išskrisdamas turėjo susimokėti 25 Eur. Dabar ši rinkliava panaikinta.
DVI VALIUTOS
Bent kiek besidomintys Kuba žino, kad ten galioja dvi valiutos – Moneda Nacionale (CUP), tai vietiniai kubietiški pesai ir CUC (Cuban covertable peso). Atskiros valiutos atsirado pradėjus įsileidinėti turistus į šalį ir kuriant infrastruktūrą būtent jiems, už ne vietines kainas. Žodžiu trumpai, viskas, kas yra CUP – kainuoja pigiai ir yra skirta vietiniams. Kas įvertinama CUC – yra skirta turistams. Tiek vienų, tiek kitų pinigų galite lengvai išsikeisti banke. Mus tikino, kad negausime vietinių pesų, bet jeigu juos keiti ne iš eurų, bet iš CUC, tikrai nekilo jokių problemų.
Kokius pinigus ten vežtis? Eurus ar JAV dolerius? Daug skaitėme ir likome prie eurų, nes šiek tiek geresnis kursas ir, pasak kai kurių šaltinių, labiau mylimi pinigai. Ar taip yra – negaliu pasakyti.
1 CUC = 22-25 CUP (viskas priklauso nuo kurso, kuris svyruoja kasdien)
1 CUC = 0.81 Eur
AR YRA BANKOMATAI?
Mes didžiąją dalį pinigų vežėmės grynais (ne pats smagiausias dalykas), bet noriu nuraminti – bankomatų yra. Aišku, ne tiek, kiek Lietuvoje, bet didžiuosiuose miestuose tikrai ne vienas, o mažesniuose irgi įmanoma rasti. Radome net keletą parduotuvių, kur galėjome atsiskaityti kortele!
KELIAVIMO BŪDAS
Po Kubą keliavome 25 dienas ir apsukome beveik 3000 km. Viena iš sudėtingiausių šios kelionės dalių ir buvo susiorganizuoti transportą. Mašinų nuoma kainuoja kosmines sumas, automobiliai prasti, keliai – katastrofiški, tad nesinorėjo rizikuoti. Kurdami turistinę industriją kubiečiai sugalvojo ir turistams atskirą transportą. Po visą šalį išraizgytas autobusų “Viazul” tinklas. Jie turi atskiras stotis, bilietus net galima (nors nerekomenduojama) rezervuoti internetu, jie dažnai patogūs (ne visada), su kondicionieriumi ir važiuoja normaliu greičiu. Bilietus rekomenduoju įsigyti diena (o į ilgus ir naktinius reisus – kelios dienos) prieš kelionę. Mokėti galima tik grynais.
Dar viena turistų pamėgta transporto priemonė yra kiti turistiniai autobusais “Transtur”, kurie turistus paima nuo viešbučio ir nuveža iki taško. Jie brangesni ir bilietus galima rezervuoti turizmo agentūrose “Cubanacan” arba “Cubatur”.
Žinoma, dar galima važiuoti taksi – 100 km atstumą galima susiderėti už 40-60 Eur, bet prisiminkite, kad keliausi egzotiškai atrodančia, bet sena, nepatogia ir be kondicionieriaus mašina.
Taip pat galima važiuoti vietiniais autobusais, kurie kainuoja po 1 CUP arba jų sunkvežimiais, kurie važiuoja dažniau ir kainuoja kelis pesus. Ilgesniems atstumams šis transportas labai nepatogus, teko važiuoti, prisiminsiu visą gyvenimą 🙂
Ai, dar didmiesčiuose kviečia pasivažinėti arkliuku, dviračiu, Santiago de Cuba kursuoja motociklai, iškeli ranką ir sustoja kuris gali, paveža už kelis pesus. Jie net turi šalmus!
MAISTAS
Opiausia Kubos problema. Dažniausias patiekalas – griliuje arba kitaip kepta višta ir ryžiai. Daržovių jie valgo nedaug. Gaila, bet teko keliauti po uragano Irmos “pasirodymo”, todėl ir vaisių nebuvo daug.
Gatvės maistas pas juos irgi skurdus – dažniausias, tai perpjauta bandelė su gabalu neskanios dešros. Rečiau – užkeptos mini picos, bet prisiminkite, kad ir sūris, ir dešra yra šiek tiek specifinio skonio.
Kavinės yra dvejopos – nacionalinės, kur maistas kainuoja centus, ir turistams skirtos. Pirmose už patiekalą mokėsite centus. Šešiese pavalgėme už 3 eurus. Vieną kartą maistas buvo valgomas (džiuvėsėliuose grilinta višta), kitą kartą pjausnys atrodė, kaip vieną kartą suvalgytas ir vėl iškeptas. Sėkmės dalykas.
Prieš keliaujant svarbu prisiminti – KUBA NĖRA PIGI ŠALIS. Paprastose kavinėse patiekalas kainuoja nuo 4 iki 10 CUC. Aukštesnio lygio kavinėse, jau kalbame apie kainas virš 10 CUC. Dažnai rinkausi pagal “Lonely Planet” rekomendacijas ir, nors dažnai tokios vietos jau būna pakėlusios kainas ir “pasikėlusios”, bet mums pasisekė. Radome tikrai labai skanių rekomendacijų.
Mažesniuose miesteliuose yra „Palladar” kavinių, kurios įrengtos namuose – keletas staliukų, šalia besisukiojanti donja ir naminis maistas. Išbandykite tokias!
KUR MIEGOTI?
Jeigu jūs ne 5 žvaigždučių gerbėjai, o mėgstantys pasibastyti po šalį ir turite ribotą biudžetą – šioje šalyje išsigelbėjimas yra Casa Particular. Tai yra kambarys su patogumais pas vietinius žmones. Dažniausiai tai būna atskirame fligelyje arba kitas aukštas, kiek teko gyventi – VISUOMET turi privačią vonią. Labai tvarkinga, su švaria patalyne ir rankšluosčiais, o nemokamas privalumas – galite pamatyti, kaip gyvena tikri kubiečiai. Žinoma, vieni savas casas pavertę mini viešbutukais ir patys net negyvena, o kiti, kaip tik – prisiduria prie algos, įsileisdami.
Casa Particulares kainos įvairios, bet vidurkis yra 20-25 CUC už dvivietį (kartais trivietį) kambarį. Jeigu norite – šeimininkai VISUOMET siūlo ir papildomus pusryčius. Gal tik kartą teko miegoti, kur jie įskaičiuoti, bet dažniausiai už juos imamas 4-5 CUC mokestis, o vaikams kaina perpus.
Pusryčiai verti atskiro žodžio. Visas 25 kelionės dienas kasdien ryte valgėme kiaušinį. Dažniausiai tai omletas, keletoje vietų tiesiog paleistas kiaušinis. Šalia būna patiekta bandelių, jų įdomaus skonio mėsos, kartais sūrio, kartais sviesto, kartais medaus ar džemo. Būtinai priklausys kava, vaisių kokteilis ir šviežių daržovių lėkštė ar bent jau gabaliukas. Tikrai sočiai pavalgai ir nereikia sukti galvos, kur eiti pavalgyti.
Kaip rasti Casa Particulares? Nakvynę rezervavau tik Havanoje per Airbnb, nes atskridome prieš vidurnaktį. Visur kitur – ėjome, klausėme. Turistinėse vietose prie autobusų eilė, kaip Palangoje – visi siūlosi gyvent (Vinales labiausiai įstrigo). Įdomiausia, kad sunkiausiai radome visai neturistiniame, o vietinių pamėgtame Siboney (15 km pajūrys prie Santiago de Cuba). Bet kai, radome, tai tobulą variantą ir jeigu kada nors papulsite į tą pusę – būtinai rezervuokite iš anksto pas Adrianna ir Fransico franciscor.rivera@nauta.cu, avocado2@nauta.cu, Adriannalara01@yahoo.com.
Gražiausias namas visoje Kuboje su vaizdu į jūrą, baltomis švariomis erdvėmis ir net kolekcija filmų, kuriuos galite žiūrėti per projektorių. Šeimininkai, tikri kubiečiai, bet beveik 20 m. gyveno JAV ir dabar į gimtinę. Labai bendraujantys, paslaugūs ir, žinoma, kalbantys angliškai. Perduokite linkėjimus nuo šeimos iš Lietuvos su trimis dukromis 🙂
Ką pamatyti?
Viskas priklauso nuo laiko, kiek turite. Jei norite pagulėti pliaže, tikrai galite rasti šalių su auksiniu smėliuku arčiau ir pigesnių, Kuba verta apkeliauti. Mes apsukome klasikinį maršrutą Havana – Vinales – Playa Girones – Cienfuego – Tridinadadas – Santiago de Cuba – Camaguye – Santa Lucia – Havana.
Labai svarstėme kilti į “laukinį”, bet dabar jau labai populiarų Boracao kaimelį prie jūros, bet viena, kad jis dabar labai populiarus, antra iki jo reikia važiuoti šešias valandas baisiais keliais ir dar tiek pat grįžti, nes yra labai nepatogioje vietoje, tai metėm tą idėją.
Kuboje graži ir gamta, ir labai turtingas kultūrinis paveldas, tad žiūrėti ten yra tikrai ką. Ir tikrai įdomiausia ne socializmas, tuščios parduotuvių lentynos, deficitinės prekės, bet žmonės, nepraradę gyvenimo džiaugsmo, besistengiantys bet kokia kaina išgyventi ir prasisukti, kalbinantys vaikus ir drąsiai pozuojantys.
Čia labai trumpai pasakiau svarbiausius aspektus, o jeigu turite klausimų – rašykite seimosgidas@gmail.com ir pasistengsiu atsakyti.
Prieš pradėdama rašyti straipsnį aiškinausi tai kaip taisyklingai rašyti – Geteborgas ar Goteborgas? Originaliai: Göteborg, angliškai – Gothenburg, o pas mus – Getenburgas. Antras didžiausias Švedijos miestas, dažna emigrantų kryptis ir pigūs skrydžiai su „Wizzair“. Kartą ieškodama, kur pigiai pabėgti savaitgaliui pradėjau skaityti apie šį miestą ir supratau, kad tai tobula vieta pramogoms su vaikais.
Ją ir pasirinkome išvykai per ilgąjį Žolinių savaitgalį. Skrydis, vienam žmogui pirmyn atgal kainavo 30 Eur, iš Kauno (šiaip skraido iš Vilniaus, toks pasikeitimas buvo dėl uždaryto oro uosto) laukė šeštadienį vakare, o atgal – antradienį po vidurnakčio. Trys pilnos pramogoms skirtos dienos.
Geteborgo Landveterio oro uostas nuo miesto nutolęs apie 27 kilometrus. Iš oro uosto kas pusvalandis į centrinę miesto stotį (ir tuo pačiu į patį centrą) kursuoja „Flygbussarna“ autobusai. Bilietas į vieną pusę – 9,5 Eur, o į abi – 18,5 Eur. Juos galima užsisakyti internetu, tuomet nereikės atskridus ieškoti bilietų automato: https://www.flygbussarna.se/en/landvetter.
Apsistojome „Scansta“ viešbutyje. Tai vienas populiariausių viešbučių tinklų šiame mieste. Puikus kambarys, itin sotūs pusryčiai, bet reikia pripažinti, kainos švediškos. Keturvietis kambarys nakčiai kainavo 200 Eur.
Pirmoji diena buvo skirta apsilankyti mokslo muziejuje „Universium“ – buvome ten atsidarant durims 10 val. ir išėjome po ketvirtos. Visus įspūdžius rasite čia: https://www.seimosgidas.lt/mokslo-muziejus-geteborge-apie-viska/ Apsilankymas šeimai kainavo 85 Eur.
Antra pramogų diena buvo pirmadienis, todėl naiviai tikėdamiesi, kad bus mažiau žmonių, ją skyrėme didžiausiam Šiaurėje atrakcionų parkui „Liseberg“. Darbo dienomis jis atsidaro 13 val. Vaikus iš ten pavyko ištempti tik 22 val. Kaip ir kas ten patiko, ką žinoti prieš apsilankant – perskaitysite čia: https://www.seimosgidas.lt/atrakcionu-parkas-geteborge-pramogos-nuo-dveju-metu/ Bilietai visiems kainavo apie 180 Eur.
Trečią, išvykimo dieną, galvojome skirti laivų muziejui „Maritiman“, kuris įrengtas plūduriuojančiuose penkiuose laivuose, bet pasivaikščioję aplink, pavartę bukletus supratom, kad mūsų merginų technika nesudominsi ir tik užsidėtume pliusiuką. Todėl nusprendėme tiesiog pasimėgauti miestu be jokio konkretaus maršruto. Naršėme po senamiesty, užsukome į vieną didesnių parkų (jų ten labai daug), ieškojome lauktuvių ir tiesiog… Ragavome miestą 🙂
Išvada: Geteborgas antrasis miestas po Birštono, kuriame svajoju gyventi. O gal pirmas? Neapsakomai draugiškas miestas – – kompaktiškas, be monstriškų dangoraižių (tikiu, jų yra, bet ne miesto centre), su daugybe žalių zonų ir pramogų vaikams. Čia yra ilgiausias pasaulyje tramvajaus tinklas, nes bėgiai veja bėgius. Po miestą zuja autobusai ir atrodo, kad žmonės išties naudojasi viešuoja transportu arba dviračiais. Daugelyje vietų centre net nėra perėjų – žmonės apsidairę drąsiai žengia per tramvajų bėgius.
Dar į akis krenta kabančios vaivorykštės spalvų vėliavos, kurios čia kabo ir bažnyčioje, ir nupieštos ant autobuso šono. O labiausiai patiko parkuose vežimėlius stumdantys tėčiai. Jų išties daug! Rodos, švedai niekur neskuba, ramiai mėgaujasi gyvenimu, pietauja kavinėse ir leidžią laiką parkuose.
Tiesa, vienintelis dalykas šį miestą mano svajonių sąraše nustūmęs į antrą vietą yra oras. Iš 33 laipsnių šilumos patekome į stingdantį 16 laipsnių vėją. Nors saulė švietė visas dienas, jūrinis klimatas primena, kad čia į lauką eiti pasiruošus: su striuke ir net šalikėliu.
A, klausiate dar apie švediškas kainas? Mūsų atlyginimams jos nėra džiuginančios, bet visuomet yra būdų kaip sutaupyti. Pavyzdžiui, pirkti ledus prekybos centre, o ne kioske parke, užkandžius taip pat pasiruošti iš anksto, o ne kaskart užkąsti kavinėse. Kavos ar kakavos puodelis kainuoja apie 4 Eur, nedidelis patiekalas nebrangioje kavinėje – 10-12 Eur, normalesnis – nuo 15 Eur.
Ten būdami būtinai užsukite į Hagą – darbininkų senąjį rajoną „Cafe Husaren“ (Haga Nygata 28). Ten duoda miiiiilžiniško dydžio cinamonines bandeles. Dydžio, sulig galva, jos saldžios ir su drėgnu įdaru. Garantuoju, kad vienos pakaktų keturiems asmenims, o kaina – 6 Eur.
Tai vienintelis mano aplankytas miestas, kur tik vieną kartą (norint dalyvauti loterijoje atrakcionų parke) man prireikė grynųjų. Net mokant už tualetą prekybos centre, jie ten priėmė tik korteles.
Mūsų šeimos aistra lankytis mokslo muziejuose mus atpūtė net iki Geteborgo. Kelionės tikslai buvo du – diena „Universeum“ ir diena atrakcionų parke. Pasakojimą apie patį miestą rasite čia: o dabar įspūdžiai iš mokslo muziejaus.
Praktinė info
Muziejus dirba visus metus visas dienas. Na, turbūt išskyrus Kalėdas ar dar kokią nacionalinę šventę. Įėjimo kaina – 85 Eur visai šeimai (šiek tiek pigiau gaunasi perkant bendrą bilietą nei kiekvienam atskirai). Buvom 10 val. ryto ir jau rinkosi pirmieji lankytojai.
Muziejus įsikūręs šalia atrakcionų parko „Liseberg“ apie 2 km nuo centrinės autobusų ir geležinkelių stoties.
Čia veikia keturios kavinės, kuriose galėsite pavalgyti apsilankymo metu. Viena jų – ant stogo terasoje, kur atsiveria vaizdas į miestą.
Apie muziejų
„Universeum“ yra vieta, kur žaidimus lydi žinios. Čia gyvūnai ir gamta maišomi su naujausiomis technologijomis ir įkvepiančiais eksperimentais. Muziejus įkurtas 2001 metais ir įdomu, kad pusė pastato tiesiog atsiremia į uolą, kuriomis nusėtas miestas.
Ką atrasite „UNIVERSEUM“?
Ekskursiją siūlomą pradėti nuo pakilimo į viršutinį aukštą – funikulieriumi pasiekiame baseinėlių, imituojančių kalnų upės ar ežero florą ir fauną. Pro stiklines sienas matome plaukiojančias žuvytes, įvairius vėžiagyvius. Merginos nebuvo labai sužavėtos.
Iš jo leidomės į milžiniškų akvariumų zoną, kurioje jau mėgavomės įspūdžiais – gražiausios žuvys plaukiojo mums visai prieš nosis. Viename baseine apgyvendintos plokščiosios rajos. Prie mikroskopais nukrauto stalo asistentai kviečia artimiau susipažinti su kriauklėmis ir kiautais.
Po tamsaus povandeninio pasaulio keliaujame į tikras amazonių džiungles. Tik įėjus į patalpą norisi nusimesti kuo daugiau drabužių, nes karštis ir drėgmė, kaip tikroje Pietų Amerikoje. Svyrantys palmių lapai, spalvingi paukščiai ir net mažytės beždžionėlės atkartoja džiunglių gyvenimą. Jų centre – 25 metrų namelis medyje, kurio kamienu gali pakilti ar nusileisti iki pribloškiančio vaizdo.
Pasiekiame rūsį, kur įkurta žaidimų aikštelė lyg tikras miestas. Buvome nusiteikę, kad vaikai čia norės pabūti kuo ilgiau, bet tai vienintelis objektas nuvylęs šitame muziejuje. Jiems tikrai reikėtų apsilankyti Kauno „CurioCity“ ir pasimokyti, kaip daromos profesijų žaidimų aikštelės. Šioji buvo pustuštė, pusiau neveikianti ir žaisti įdomu buvo tik parduotuvę, kur stovėjo medinės prekės, pirkinių krepšeliai ir kasos. Tiesa, čia yra daug stalų skirtų šeimos pietums. Norintys gali pasinaudoti mikrobangų krosnele.
Pailsėję vėl kylame į atradimų žygį. Pakilę į paskutinį aukštą terasoje suvalgėme ledų ir išskridome į kosmosą. Tiksliau, aplankėme kosminius laivus, susipažinome su astronautų įranga ir net pasinaudojome kosminiu tualetu, kuris leido smagiausius garsus 🙂 Kaip tikrai gerame muziejuje viskas čia yra „geimifikuota“ – apie planetas daugiau sužinai pasisvėręs. Kur esi sunkiausias?
Po kosminio periodo bei pasivaikščiojimo mėnulyje (taip, ten yra toks specialus paviršius) – užduotys supažindinančios su programavimu ir robotais. Šalia milžiniška statybų aikštelė su žaislinėmis plytomis, kur vaikai stato tvirtoves.
Leidžiamės aukštu žemiau ir pramogos tik aktyvėja, nes aukštas skirtas sportui ir supažindinimui su kūnu. Galima laipioti sienelėmis, važiuoti dviračiu, mokytis vaikščioti lynu. Na, o visiškai smagiam užbaigimui – galima pajoti arklio muliažu, pažaisti su muilo burbulais ar išbandyti kitus smagius žaidimus.
Žinoma, koks muziejus be suvenyrų parduotuvės. Čia ji turi daugybę eksperimentų ir kitų „protingų“ lavinančių žaislų tiek visai mažiukams vaikams, tiek ir suaugusiems, tad tėvai – ruoškite kreditines korteles 😀
Užtrukome daugiau nei aštuonias valandas. Įspūdis vaikams tikrai didžiulis. Ar verta važiuoti? Tikrai taip! Žinoma, panašių (geresnių ar paprastesnių) vietų galima rasti ir Varšuvoje, ir Tartu ar kituose Europos miestuose, bet esu tikra, kad tais trumpais apsilankymais prisidedame prie vaikų meilės mokslui.
Pirmadienis. Rugpjūčio vidurys. Tikimės, kad parką aplankyti tokią savaitės dieną sugalvojome vieni iš NEdaugelio. Eh… Priėję prie bilietų kasų pusvalandis iki jų atidarymo suprantame, kaip stipriai klydome. Eilės jau nusidriekusios, o nusipirkę išankstinius bilietus lūkuriuoja prie vartų.
Geteborge įsikūręs atrakcionų parkas „Liseberg“ laikomas didžiausiu Nordic šalyse (mes jas vadiname Skandinavija) ir atidarytas 1923 metais. Wow! Kasmet parke linksminasi trys milijonai lankytojų, nors veikia jis tik vasaros sezonu (kartais atsidaro balandžio paskutinėmis dienomis, kartais gegužę, o užsidaro prieš spalį), per Kalėdas ir Heloviną. Šiame parke pastatyti mediniai kalneliai (jo net bėgiai mediniai) dukart pripažinti pasaulyje geriausiais mediniais linksmaisiais kalneliais. Šio tipo atrakcionų parke netrūksta – kiti, vos pernai pristatyti, šviečiantys linksmieji kalneliai yra ilgiausi pasaulyje. Įspūdingas ir 116 metrų bokštas į kurį įkelia ir paskui paleidžia kristi laisvu kritimu. Krentantys pasiekia 100km/h greitį ir tai aukščiausios toks bokštas Europoje.
Tikriems gerbėjams siūloma įsigyti išankstinį „Express“ bilietą su kuriuo į parką galima patekti valandėle anksčiau ir turėti pirmumą patenkant prie populiariausių atrakcionų. Tai galima padaryti tik internetu ir kitą kartą tikrai labai pasvarstyčiau šią galimybę.
Nepasakosiu detaliai apie atrakcionus, nes jų čia yra labai daug ir labai įvairių.
Kas man patiko?
Vaikų zona– atrakcionai skirti nuo 90 cm ūgio mažyliams. Dažniausiai jie juose turi dalyvauti su tėvais, bet kituose gali dūkti ir vieni (pavyzdžiui, važinėti senovinėmis mašinėlėmis). Dažnai būna, kad pypliukams skirtoje erdvėje yra tik vienas kitas atrakcionas, bet čia… Mes net nespėjome visų išbandyti! Skraidėme, važiavome mini linksmaisiais kalneliais, kilome, leidomės, net išbandėme laisvą kritimą!
Pakelia į bokštą ir staigiai paleidžia. Galima nuo 90 cm ūgio su tėvų priežiūra.
Parko išplanavimas. Teritorija nėra labai didelė, o žmonių koncentracija ohoho, todėl smagu, kad erdvės atskirtos kur mažesniems, kur dideliems ir nesipainiojama po kojomis.
Apyrankės vaikams. Nemokamai dalinamos apyrankės, kur užrašyti vaiko vardą bei telefono numerį, kuriuo galima pasiekti tėvus pasimetus.
Vanduo. Daug fontanėlių, kur galima nemokamai atsigaivinti vandeniu.
Tualetai. Jų daug ir jie švarūs!
Kas nepatiko?
Eilės. Žinoma, didžiuosiuose atrakcionų parkuose jos įprastos (tą patį patyrėme ir „Disneyland“ Paryžiuje), bet tikrai pavargsti su vaikais stovėti pusvalandį dėl kelių minučių pramogos! Eilės daug lėčiau juda mažųjų zonoje, nes kol visi vaikai susėda, juos prisega, patikrina… Viskas trunka ilgiau nei paauglių ar suaugusių atrakcionuose, kur visi tiesiogine prasme bėgte užima savo vietas.
Maistas. 99% kavinių yra greito prastos kokybės maisto. Eilės irgi milžiniškos, nešvaru, nes popiet jau vienkartiniai indai netelpa į šiukšlių dėžes.
Suvenyrai. Jų beveik nėra. Vienoje kitoje suvenyrų parduotuvėje galima įsigyti marškinėlius ar žalias parko simbolio, žalio kiškio, ausytes. Pagrindinis šio parko suvenyras yra milžiniškos (vaiko ūgio) šokolado „Tomblerone“, čipsų „Estrella“ ar kito panašaus skanėsto pakuotės. Jų paprastai nenusipirksi – reikia dalyvauti loterijoje, kuri kainuoja 2 Eur ir turi atspėti skaičių, lygiai kaip kazino. Mums spėjimai buvo nesėkmingi 🙁 Ir tai vienintelė vieta, kur priima tik grynus pinigus.
Bilieto kaina:
Vienai dienai įėjimas + visi atrakcionai – 45,5 Eur. Dviems dienoms – 64 Eur. Express įėjimas papildomai nekainuoja, suteikiamas nemokamai perkant bilietus internetu ir TIK Švedijoje.
Vienai dienai įėjimas (aukštesniems nei 110 cm vaikams) + 21 vaikiški atrakcionai – 34 Eur. Dviems – 46 Eur.
Vieta:
Atrakcionų parkas nuo centro nutolęs apie 2 km, lengvai pasiekiama tramvajumi ar pėsčiomis.
Kaimyninė Lenkija plati ir važiuojant bet kuria kryptimi lankytinų objektų daugybė. Ne kartą teko ją pravažiuoti, bet daug mažiau kartų ilsėtis. Mūsų mamų ir vaikų kūrybinė stovykla šiemet iš Liepojos persikėlė būtent į Lenkiją – ir įdomiau, nei Lietuvoje, ir pigiau. Ta proga aplankėme ir netoliese stūksantį Stančikų tiltą.
Stanczyki kaimas (tiksliau – penkios trobos) įsikūręs Lenkijos šiaurėje netoli Kaliningrado srities. Vietovė kalvota, o slėnyje teka mažutėlis Błędzianka upelis, todėl tiesiant geležinkelį XX a. pradžioje nuspręsta čia suręsti viaduką. Ir net ne vieną, o dvigubą. Pradėję 1912-tais, iki karo 1917 metais spėjo pastatį pirmąjį. Tiesa, architektūra ne originali, o nukopijuota nuo Prancūzijoje stovinčio romėniško akveduko Pond du Gard. Šis Gardo regione esantis tiltas dabar įtrauktas net į UNESCO paveldą.
Pastačius pirmąjį, atėjo karas ir antras baigtas tik jo pabaigoje. Įdomu tai, kad nors tiltai yra du ir galėtų važiuoti vienu metu du traukiniai, praktiškai naudotas tik vienas. Kitas liko propagandai. Kokiai, nerašo 😀 Čia triskart per dieną kursavo traukinys maršrutu Goldap – Żytkiejmy – Gabin. Atėjo vokiečiai, vėl prasidėjo karas ir tiltas savo misiją atliko. Vėliau jis tapo šokinėjimų virve mėgėjų meka. Dabar tai privati nuosavybė, todėl ne tik už automobilį papėdėje, bet ir už užlipimą ant jo teks mokėti. Stovėjimo aikštelė – 3 zlotai, įėjimas į šį paveldą – 5 zlotai. Perėjus į vieną pusę rasite laiptus žemyn, o jais nusileidus tą menką upelį, dėl kurio tiltas ir pastatytas.
Ar verta specialiai čia važiuoti? Manau, kad ne, bet jeigu lėksite link Goldap pro šalį – vos porą kilometrų, rodos, vidury niekur, stovi romėniškas paveldas.
Londonas mano keliuose yra pasitaikęs, bet pakankamai nedaug. Jis tikrai nerealus miestas šeimoms, nes turi belekiek įdomiausių muziejų, kurie yra NEMOKAMI, turi didžiulį zoologijos sodą ir gausybę kitų pramogų, bet šįkart noriu aprašyti vieną, kuri labiau skirta tėvams, kurie nori prisiminti vaikystę.
Naršydama, ką nuveikti įdomesnio Didžiosios Britanijos sostinėje užtikau aukščiausia jų šalyje bokštą „Arcelor Mittel Orbit“, kuris buvo pastatytas 2012-ųjų Olimpinių žaidynių proga šalia Olimpinio stadione. Tik vėliau sužinojau, kad Stratford rajoną, kuriame viskas įsikūrę, labai mėgsta emigrantai iš Lietuvos.
Žinoma, į šį bokštą kelia greitas liftas, o nuo jo viršaus atsiveria visas Londonas. Bet net ne tai yra įdomiausia – mane sugundė tai, jog nuo jo yra įrengta ILGIAUSIA pasaulyje čiuožynė. 80 cm pločio vamzdis apsiraizgęs zigzagais nuo viršaus leidžiasi iki pat apačios. Drąsuolių laukia net dvylika posūkių ir išvis 178 metrų ekstremalumo išbandymas.
Daily Express nuotrauka
Geriausia šiai pramogai iš anksto registruotis, nors sekmadienį nebuvo didelių eilių ir šiaip. Visa tai galite padaryti: http://arcelormittalorbit.com/. Apsilankymo bokšte ir nusileidimo kaina -16,5 poundų. Leistis gali aukštesni nei 1,3 metro ir vyresni nei 8 metų vaikai.
Kol mes drebinom kinkas (tikrai tikrai buvo labai labai baisu), šalia stovėję devynmečiai nerodo jokių nerimo ženklų.
Šiek tiek apramina tai, jog nusileidimas tikrai labai saugus – tave įdeda į tokį pusmaišį. Kojos būna lyg kokone, į rankas įduoda virvelę prisilaikymui, liepia nuleisti pečius, šiek tiek pakelti galvą ir palinki sėkmės. Vietomis čiuožynė yra permatoma, vietomis – aklinai tamsi. Vienur leidimosi kampas dar pakenčiamas, kitur atrodo, jog krenti į bedugnę, bet tai neabejotinai vienas smagiausių potyrių gyvenime.
