main

Lankytinos vietosLietuvojeTitulinis Užsienyje

Keliaujame po Lietuvą: mūsų 5 dienų maršrutas

2019-07-27 — by Goda Leo1

isbandytas.png

Labai nuvalkiotai skamba, bet tik pasivažinėjęs ilgėliau Lietuvos vieškeliais (taip, o tokių nemažai, jei nori kirsti kokį kampą), supranti – kaip čia gražu ir kiek įvairenybių gali pamatyti. Ir pakeliavus 5 dienas paaiškėjo, kad mes nespėjome aplankyti nė dešimtadalio, bet gal geriau pradėti nuo kruopelytės ir tęsti šią tradiciją? Mūsų maršrutas buvo sudarytas ne sudėlioti pliusiukus prie įžymių vietų, didingų pastatų, bet toks, kad vaikams būtų įdomu. Atsisakėme visų bažnyčių, nuostabių parkų ar didingų skulptūrų. Ir tai, pasakyčiau, ne visose vietose pataikėme. Be to, dėl laiko stokos ir tai, kad daugelis mūsų tuos objektus yra matę, praleidome tikrai įdomių lankytinų vietų. Šiame tekste dalinuosi pačiu maršrutu, o apie įdomesnį ir platesnio aprašymo reikalaujanti objektą galite pasiskaityti plačiau paspaudę ant jo pavadinimo.

I diena

Kėdainių senamiestis

Pirmasis objektas, buvęs pakeliui, buvo Kėdainiai. Nors visiškas Lietuvos vidurys, bet visai nepakeliui, todėl užsukome į Kėdainius ledų. Apsukome ratą visiškai tykiame ir apmirusiame senamiestyje, radome po porciją ir movėme toliau. Trumpas atokvėpis ilgesniame kelionės ruože.

Ar verta užsukti? Nebent važiuojate pro šalį ir norite stabtelėti ledų.

Tervetės „Mamma Daba” parkas

Labai juokinga, bet kelionę po Lietuvą pradėjome nuo Latvijos. Tiesiog parkas toks išgirtas, o tame krašte taip retai būname, kad nusprendėme užsukti. Kol išsikrapštėme, ten buvome apie pietus, o kad vaikai mūsų neiškeptų kokiame raganų namelyje, dar ir papiknikavome prieš tai puikiai įrengtose pikniko vietose. Parke išbuvome keturias valandas ir, manau, vaikai, būtų buvę dar tiek pat. Nerealu, kad tokį objeką įrengė ne kokie privatininkai, bet miškų urėdija.

Ar verta užsukti? Būtina

Kryžių kalnas

Tai turbūt mano pats nemėgstamiausias objektas Lietuvoje, nes iš gražios idėjos viskas baigėsi kičiniais kryželiais po du eurus, kuriuos pardavinėja prie įėjimo. Šeimos vyras buvo ten nebuvęs, tai sugalvojome alternatyvą – aplankyti jį naktį (kalnas atidarytas visą parą)! Tai kažkas nerealaus – ir baugu, ir paslaptinga, ir labai labai sakralu.

Ar verta užsukti? Net ir netikintiems, bet kartą gyvenime – privaloma

Pirmoji nakvynė – Dargaičių etnografiniame kaime pas draugus. Tokios kelionės puiki proga aplankyti tolimus giminaičius!

II diena

Dargaičių mini zoo

Kažkur pakrašty Lietuvos rasite įstabų zoo parką, kuriame ne tik gausu įvairiausių keisčiausių gyvūnų (kas labai patiko vaikams), bet jis pats įrengtas nepaprastai gražiai ir skoningai (kas patiko tėvams). Alpakos, lamos, kupranugariai, keisčiausios ožkos, miniatiūrinės avys, įvairiausi sparnuočiai… Tik nepamirškite kartu su bilietu įsigyti skanėstų indelį, nes be jo – pusę smagumo.

Ar verta užsukti? Specialiai iš Vilniaus nevažiuočiau, bet esant 100 km spinduliu – būtinai

Klinčių karjeras

Naujosios Akmenės Menčių klinčių karjerą labiausiai svajojau apsilankyti aš, o sužavėti buvome visi. Tai veikiantis karjeras, kuriame kasomos klintys – jos vėliau naudojamos kelių tiesyboje, pašarų gamyboje. Labai neįprastas objektas su senais milžiniškais ekskavatoriais, išsprogdintomis klinčių sienomis ir jausmu, kad esi kažkur dykumose ar mėnulyje, bet tikrai ne Lietuvoje.

Ar verta užsukti? Žinoma, jei ieškote ko nors netradicinio

Ventos regioninio parko lankytojų centras

Apie jį sužinojau, kai paklausiau žmonių rekomendacijų ką pamatyti Žemaitijoje. Naujai pastatytias lankytojų centras Ventoje turi nedideles ekspozicijas apie fosilijas ir žinomus šio krašto žmones. Laaaaaabai gražiai ir šiuolaikiškai įrengtas. Kol mes klausėmės, vaikai galėjo šluotelėmis ieškoti fosilijų nedidelėje smėlio dėžėje. Gaila, bet ekspozicija labai nedidelė ir jei atvirai sakant, šiek tiek nuobodoka. Centro lankymas – nemokamas, nebent norite gido paslaugų, kuris papasakoja kas kaip apie ką, kuriam mes mokėjome po eurą nuo žmogaus. 

Ar verta užsukti? Jei būsite 30 km spinduliu ir turėsite laiko

Mosėdžio V.Into akmenų muziejus

Viena garsesnių Žemaitijos lankytinų vietų. Pats muziejaus lankymas yra mokamas, jame yra trys salės įvairiausių akmenų – nuo deimantų iki lietuviškų įprastų. Vėliau apsilankymas parke, kuris nukrautas didžiuliais rieduliais. Eini eini ir skaitai, vienoks smiltainis, kitoks smiltainis, vienoks granitas, kitoks granitas. Vaikams buvo smagu ant jų užsikabaroti, bet po pirmų 5 nusibodo net ir tai. Parko pabaigoje – tradicinė žaidimų aikštelė. Turint tiek akmenų, negi sunku sugalvoti ką nors įdomesnio? Kažkaip po Tervetės parko, kur iš nieko, tiksliau tiesiog medžio, prigalvota įvairiausių įdomybių, šiame objekte nebuvo nieko. Tiesa, ypač šokiravo pačioje parko pradžioje įrengtas tualetas – dar būdami muziejuje paklausėme, kur jį rasti ir mus patikino, kad rasime parke. Nelinkėčiau niekam pamatyti tokio vaizdelio, kai tualetas tiesiogine prasme kaupinas. Paskui parko pabaigoje matėme ir stacionarų tualetą, bet jau nebetikrinome… 

Ar verta užsukti? Sakyčiau pats neįdomiausias viso maršruto objektas

Kavinė „Pakalnutė”

Salantuose esančią kavinę išgarsino tiek charizmatiška jos savininkė, tiek nedidelės kainos ir milžiniškos porcijos. Pirmadienio pavakare užsukę neradome nei savininkės, o mums įėjus kavinė užsidarė, nes baigėsi maistas. Žmonių buvo masė. Ir liūdniausia, kad nei garsiosios karkos, nei gardžiųjų šonkauliukų mums neteko matyt, nes visa ta masė buvo maitinama paprasčiausiu vištienos kepsniu (užkeptu sūriu arba ne). Taip, porcijos didelės, kainos ne vilnietiškos (vos suaugusiam telpanti porcija kainavo apie 5,5 Eur), bet kad kažkas ypatingo – nepasakyčiau.

Ar verta užsukti? Jei važiuosite pro šalį ir būsite tikrai alkani

Orvidų sodyba

Pirmadieniais nedirba, bet įsiprašėme. Fantasmagorinis objektas, kaip ir Kryžių kalnas naktį. Gal dienomis, kai daugiau turistų, tai nesijaučia, bet vaikštant pavakare vieniems ši vieta padarė didžiulį įspūdį. Gaila, kad toks menininkas gyveno tokiu „ne laiku”, nes jo milžiniškos skulptūros ir instaliacijos tikrai „neša” stogą. Tiesa, vaikams tai labiausiai patiko prie įėjimo pastatytas tankas, į kurį galėjo net įlįsti.

Ar verta užsukti? Jei ne dėl vaikų, tai dėl suaugusių – būtinai

Antra nakvynė – prie Platelių ežero „Vila Rina”. Atskiro namuko kaina 10čiai žmonių – 130 Eur ir taip pat papildomai kelionės dulkėms nuplauti užsisakėme karštą kubilą už 50 Eur. Itin tvarkinti ir stilingi nameliai, iki ežero kokie 300 m.

III diena

Šaltojo karo muziejus

Prie Platelių ežero prieš dešimtmetį požeminėje raketų bazėje įrengtas muziejus, pasakojantis apie šaltąjį karą ir kas per paslaptingas objektas buvo įrengtas būtent Lietuvoje. Muziejaus lankymas tik su gidu ir tai yra labai labai gerai, nes pats – prabėgtum net nesigilindamas,  o mūsų gidė pasakojo net apie tai, kad prie šios bazės dirbo ir jos senelis.  Tokio tipo muziejų po žeme pasaulyje yra trys – JAV, Ukrainoje ir Lietuvoje.

Ar verta užsukti? Būtinai susiplanuokite kelionę su vaikais net iš kito Lietuvos galo

Siberijos apžvalgos bokštas

Važiuojant toliau sustojome ir prie Platelių pastatytame apžvalgos bokšte.

Ar verta užsukti? Nebent važiuojate pro šalį ir turite 20 min laisvų

„Dino parkas”

Radailiai atgimė, kai ten įsikūrė atrakcionų parkas. Dinozaurai ten tik pretekstas – apsilupę ir neįdomūs, bet štai nemokami atrakcionai vaikus tiesiog nuginklavo. Smagu tai, kad susimoki už bilietą (… eur) ir toliau visos, o visos pramogos yra nemokamos: batutai, atrakcionai (skaičiuojantys ne vieną dešimtį metų), 5D kinas, vandens dviračiai, mini zoo ir visi kiti dalykai. Skirkite to parko lankymui visą dieną, nes vaikus ištempti sunku. O tėvams linkiu tiesiog kantrybės 🙂

Ar verta užsukti? Vaikai prisimins tai, kaip patį smagiausią kelionės objektą.

Drevernos uostas

Dėl laiko stokos pajūrio lankymą teko skipinti, tik užkabinome pamarį. Sustojome naujame įrengtame Drevernos uoste, kuris atrodo, kaip iš atviruko. Prie pat krantinės – vaikų žaidimų aikštelė, uosto žiotyse – apžvalgos aikštelė. Turint laiko iš Drevernos už labai padorią kainą ir labai greitai pasieksite Juodkrantę.

Ar verta užsukti? Labai. Ir neilgai valandėlei pasigrožėti Kuršių Mariomis, ir visai dienai aplankant Kuršių Neriją.

Trečioji nakvynė – Svencelėje įsikurusiame kaitavimo rojuje ir konteinerių namukuose. Namukai keturviečiai, bet trys vaikai sustumtose lovose tilpo laisvai. Vaizdas gniaužia kvapą. Namuko kaina antrame aukšte su vaizdu – 50 Eur. Patogumai – atskirai. Komplekse veikia kavinė su gardžiais blyneliais ir mėsainiais.

IV diena

Kintų tuja

Važiavome pro Kintus, tai užsukome į jų garsiausią objektą – didžiausią tują. Netikėkite navigacija, kelias link tujos prasideda prie mokyklos nuo pagrindinio kelio. Miško takeliu 300-400 m ir pasieksite aptvertą dvikamienę tują.

Ar verta užsukti? Ne, nebent neturite ką veikti

Rusnė

Nors kelias remontuojamas, nusprendėme vaikams parodyti, kaip gyvena žvejai pamaryje. Sustojome centre, pasivaikščiojome krantine ir kas gailiausia – nieko nepamatėme. Na, Gandžio skultūra, Rusijos pasienio ruožo bokštai, bet tai ir viskas? Neliko laiko nulėkti iki Uostadvario, galbūt ir Dumblio ežeras būtų įdomus, bet mes tik nusipirkome rūkytos žuvies ir traukėme toliau.

Ar verta užsukti? Tikėjausi daugiau

„Taurų parkas”

Dar viena duoklė vaikams – laipynių parkas Tauragėje, o kelionės topas – nakvynė nameliuose medžiuose. Užsakiau du namelius medžiuose vaikams ir vieną ant žemės su patogumais tėvams. Gaila, bet niekas niekur neįsipėjo, kad tie nameliai yra skirtingose parko pusėse, kur nei matyt, nei girdėt, kaip tiems vaikams sekasi. Vaikai aplankė pilį, pasivažinėjo padangomis nuo kalno į tokį didžiulį pripučiamą batutą, o tada prasidėjo liūtis. Po jos į medžius jau niekas nebeleido, o ir į vieną namelį prilijo. Liko tik vyresnieji, kurie dar norėjo nakvoti medžiuose, o mes likome ant žemės su mažesniais.

Atskiro įrašo apie parką nedarysiu, bet pabrėžčiau, kad daugelis trasų yra vaikams nuo 1,50 m ūgio ir aukštesniems.

Ar verta užsukti? Su vyresniais vaikais ir ieškant pramogų – rekomenduoju

Nakvojome pačiame parke, tad norėčiau plačiau aptarti šiemet svečiams atvertus medinius poilsio namelius, kurie yra labiausiai neapgalvoti, kokius esu mačiusi. Pavyzdžiui, prie namelių veda nuostabus trinkelėmis klotas keliukas net su apsisukimu, bet prie namelių nėra kur atsisėsti. Prie 7 namelių yra du suolai. Namukuose nėra nė vienos NĖ VIENOS kėdės. Nameliai pradėti įrenginėti su idėja ir skoningai, papuošti net levandų šakelėmis, o lovas dengia natūralios lininės fantastiškos patalynės, bet štai vonioje – siaubingas plastikinis rožinis veidrodis. Keturviečiuose nameliuose yra arbatinis ir vienas puodelis. Pasirodo, yra atskira virtuvė su šaldytuvu ir virykle, bet raktą duoda tik paprašius. Visose pavėsinėse yra šašlykinė, bet prie visų namelių – ji viena. Gerai, kad buvome vieni… Namelio kaina – 40 Eur.

Tauragė

Kol vaikai pramogavo parke, užsukome į Tauragę su mažąja. Pažiūrėjome į Tauragės pilį (realiai tai tik senovinio stiliaus, bet dabartiniais laikais, pastatyti bokšteliai), patampėme taurui už uodegos (gal neša laimę?), apžiūrėjome banko pastatą ir sulaukėme didžiulės liūties.

V diena

Panemunės pilis

Leidomės gražiuoju keliu palei Nemuną. Kai ryte startuoji ir pažiūri į programą, atrodo vienas juokas, bet paskui žiūrėk, vos viską spėji. Todėl piliakalnius praleidome ir dėmesį skyrėme pilims. Pirmiausia – trečdalį renovuota (o po metų bus ir daugiau) gražioji Panemunės pilis, kurioje nusprendėme užsisakyti gidą ir neapsirikome. Informacija buvo pateikta daug įdomiau, nuosekliau, kiekvienas kampas aprodytas ir ateities planai papasakoti.

Ar verta užsukti? Nedaug tų pilių Lietuvoje, todėl išprusimo tikslais – būtinai

Raudonės pilis

9 km nuo Panemunės įsikūrusi Raudonės pilies. Nors asmeniškai ši pilis man gražesnė, teoriškai ji ir suremontuota labiau, veikti čia nėra ką – tik užlipti į bokštą. Praėjusiais metais iškraustyta ir čia pusšimtį metų veikusi mokykla. Todėl ieškau partnerių – ši pilis dabar idealiai tinka internatui, kur moksleiviai gyvena ir mokosi nuo atostogų iki atostogų. Toks lietuviškas Hogvardsas.

Ar verta užsukti? Veikti nėra ką, bet trumpam pamatyti – verta

Raudondvario dvaras

Paskutinis sustojimas – mano tėvų ir senelių gimtinė Raudondvaris ir pagaliau sutvarkytas, išpuoštas Raudondvario dvaras su parku. Pamenu vaikystėje tekdavo vaikščioti aplink begriūvančius pastatus, todėl dabar širdis dainuoja, kai matau visą šį grožį. Dvare įrengtas muziejus per visą pastatą nuo rūsio iki bokšto. Tiesa, be Juozui Naujaliui skirtos ekspozicijos labai daug ko ir nepamatysite.

Ar verta užsukti? Vienas gražiausių lietuviškų dvarų. Savaitgaliais ir įvairiomis progomis vyksta daug renginių

Namai!

p.s. Maršrutą dar papildyčiau apsilankymu Telšiuose apie kuriuos galite paskaityti čia:

Dar norėjau pamatyti Plungę ir jos dvarą, bet nespėjome, o ir vaikams dvarai su parkais ne pats įdomiausias objektas.

Jei turite daugiau laiko – galite skirti lietuviškam pajūriui, kurį mes tik prabėgome. Taip pat daugiau pasivažinėti po Mažąją Lietuvą, bet šią didžioji kompanijos buvo matę arba dar žada aplankyti vėliau.

Iš viso apsukome km, aplankėme 19 žinomų Lietuvos vietų ir tikrai tai yra viena iš geriausių mūsų šeimos kelionių. Klauskite, rašykite komentaruose savo įspūdžius ar lankytinus objektus, kuriuos dar reikėtų pamatyti.

Lankytinos vietosTitulinis Užsienyje

Linksmybės Latvijos miške – Tervetės „Mamma Daba” parkas

2019-07-27 — by Goda Leo1

IMG_20190714_184939-960x720.jpg

Apie jį Lietuvoje sklinda legendos – skulptūrų, žaidimų, raganų ir stebuklų miškas netoli Latvijos-Lietuvos pasienio, pro Joniškį – į viršų. Man nuostabiausia tai, kad šis pramogų parkas įkurtas Latvijos miškų urėdijos, t.y. visiškai valstybinis reikalas.

Kas yra Tervetėje įsikūręs „Mamma Daba” (lietuviškai reikštų „mama gamta, mama prigimtis”), o tarp lietuvių dažniau vadinamas tiesiog Tervetės parkas? Tai didžiulė, net 1200 ha miško teritorija, kuri išraizgyta vežimėliams, paspirtukams ar dviračiams pritaikytiems takeliais ir suskirstyta į tris pagrindines temas: Nykštukų miškas, Pasakų miškas ir žaidimų aikštelė.

Pradėkime nuo pradžių – prie parko didžiulė nemokama automobilių aikštelė, o šalia jos pastatyti tvarkingi stalai piknikams, įrengti tvarkingi lauko tualetai. Iš aikštelės į parką veda medinis viadukas įrengtas virš kelio, o iškart už jo – įėjimas į parką. Tiesa, dar prieš einant į bilietų kasas, siūlyčiau pasukti į kairėje esantį namelį ir išsinuomoti traukiamą vežimėlį arba dviratį. Vežimėliu galima vežti visas kuprines, piknikui skirtus skanėstus ar pavargusį vaiką (ar net du). Jei visi moka važiuoti dviračiais – labai rekomenduočiau išsinuomoti būtent šią transporto priemonę, nes ohoho, kojytės vaikštant po tokią teritoriją tikrai pavargsta.

Apsirūpinus transportu (galite ir savo pasiimti), pradėkite viešnagę parke. Šeimos bilieto kaina – 14 Eur, kas mano nuomone yra labai padori kaina už visos dienos pramogas, nes parke tikrai yra ką veikti. Suaugusiems bilietas 5,5 Eur, moksleiviams ir studentams – 4 Eur, ikimokyklinukams – nemokamai.

Su kartu keliavusi drauge suabejojome, ką veiks ten mūsų vyresnėliai – 10 ir 11 metų vaikai, juk parkas atrodė toks vaikiškas, bet priėjus nykštukų namelius, paaiškėjo, kad jiems džiaugsmo po juos landžioti tiek pat kiek ir mažiausiai keturmetei Olivijai.

Vieni vaikai nykštukų namukuose jautėsi, kaip savuose…
Kiti į juos tilpo tik po pusę…

Nykštukų miške daugiausiai smagumo teikia būtent tie mano minėti miniatiūriniai nameliai, urveliai ar net nykštukų malūnas. Galima visur landžioti, laipioti, niekas nestovi ir nedraudžia. Priėjome ir mini nykštukų miestelį, kur jau nykštukė pasiūlė parašyti laišką kitiems nykštukams, kita mažoji moteris parodė gaminamus ir pardavinėjamus darbelius, leido nusifotografuoti su nykštukiškomis kepurėmis.

Vėliau priėjome apžvalgos bokštą – kažkada esu skaičiusi, kad įėjimas į jį kainuoja papildomai, bet dabar jis tikrai nemokamas. Einame toliau ir randame naujai įrenginėjama nykštukų miestelį slėnyje su parduotuvėlėmis, jau įstiklintais langais. Eh, pagalvojau, čia būtų nerealus kalėdinis miestelis. Judame link Pasakų miško ir nepriėję randame laipynių parką. Nėra labai didelis, neribojamo laipiojimo kaina, rodos, 5 Eur. Gaila, atvykome į darbo pabaigą, tai ir laiko laipynėms nebeliko.

Priėjome Pasakų mišką ir pirmiausiai puolėme ieškoti raganos namo, kur esu girdėjusi, gyvena tikra ragana, kuri vaišina arbata. Čia laukė nusivylimas, nes ragana turbūt jau baigė savo raganysčių darbo dieną ir namelis buvo užrakintas. Pasakų miškas – tai klaidus takelių labirintas, kur už kiekvieno kampo tyko vis kokie nors personažai. Čia galima pasimatuoti princesės karūną, pasimesti labirinte ar sutikti milžinišką vorą.

Už jo – vaikų ovacijų sulaukusi žaidimų aikštelė, kur labai išmoningai įrengti įvairiausi tinklai, laipynės, supynės, čiuožynės ir viskas, ką vaikai mėgsta veikti. Matėme laipiojančius net ir tėvus 🙂

Parkas dirba nuo 9 iki 19 val. kiekvieną dieną. Pagreitinti lankymą galima ir trakinuku, kuris važiuoja ir stoja pagrindiniuose taškuose – prie apžvalgos bokšto, Pasakų miške ir žaidimų aikštelėje. Važiavimo kaina, rodos, 1,5 Eur.

Parke yra įrengti tualetai, viena kita kavinaitė kur gausite ledų, kavos.

Vienintelis parko minusas ir keistenybė – čia pastatyta daugybė gražių lentų su užrašais, eilėraštukais, istorijomis ir visi jie latviškai. Neradome NĖ VIENO išversto. Rodos, parkas orientuotas tik į latvijos turistus, nors šiaip yra pripažintas galutiniu tikslu Latvijoje „European Destination of Excellence” projektą.

Daugiau informacijos: https://www.mammadaba.lv/lt/tervetes-gamtos-parkas

KelionėsLankytinos vietosTitulinis Užsienyje

Belovežo giria ir Senio Šalčio rezidencija

2018-12-28 — by Sigita Židonienė0

SAM_3377-960x640.jpg

Pradėkime nuo to, kad su šeima keliones visada planuojam patys ir važiuojame su savo automobiliu. Tačiau šįkart į Baltarusijos Belovežo girią ir joje esančia Senio Šalčio rezidenciją, nusprendžiau važiuoti autobusu su kelionių agentūra, juolab, kelionės aprašas žadėjo ankstyvą išvykimą ir vėlyvą grįžimą tą pačia dieną – t. y. vienos dienos kelionė. Tėtį palikę namuose su mažąją, į kelionę išvažiavau su vyresnėliais ir močiute. Važiavome savaitę prieš šv. Kalėdas.

Linksmoji dalis

Belovežo girią ir joje esantį Senio Šalčio rezidencijos parką pasiekėm apie 12 val. Lietuvos laiku. Prie parko buvo daugybė autobusų, lengvųjų mašinų, tad tikrai buvo lengva suprasti, kad tai didelis traukos objektas. Atvykus, į autobusą buvo pakviesta vietinė gidė ir su ja važinėjomės po Belovežo girią ir klausėmės istorijų apie girios gyventojus, praūžusias vėtras, kaip visais laikais buvo stengiamasi išsaugoti šią sengirę ir kokių įdomybių čia nutikę. Buvo tikrai įdomu. Pakeliui matėme, kaip gide sakė, mums pasisekė, nemažai laukinių gyvūnų vis kertančių mūsų kelią. Kiek supratau girioje nėra mums įprastų pažintinių takų, teritorija labai saugoma, tad galima joje lankytis tik su gidais. Pasivažinėjus po girią mūsų laukė Baltarusijos liaudies buities muziejus, su svarbiausiu jos objektu (čia labai pradžiugo vyresnio amžiaus keleiviai)  – samanės varymo aparatu. Apie tai daugiau nesiplėsiu tik pasakysiu, kad iš šiandieninės Lietuvos politikos perspektyvos gan keista važiuojant pas kaimynus į, atrodo, vaikišką kelionę – dalyvauti samanės degustacijoje (vaikams tuo metu buvo pasiūlyti ledinukai) 🙂 Po buities muziejaus laukė svarbiausias tikslas – Senio Šalčio rezidencija.

Štai tokio storumo medžiai Belovežo girioje

Įžengus į Senio Šalčio parką mus pasitiko meškiukas, kuris palydėjęs kelias dešimtis metrų mus  perdavė vilkui, o šis lapei, o šioji raganoms ir taip kol prieini prie Senio Šalčio. Idėja labai gera, sakyčiau, visi kol laukia eilėje pasikalbėti ir nusifotografuoti su Seniu Šalčiu yra užimti, pakalbinti. Puiki proga nusifotografuoti su personažais. Tikrai kelias neprailgsta.

Iš personažų gražiausia buvo Laputaitė

O kad papultum pas Senį Šaltį reik turėt kantrybės, ypač kalėdiniu laikotarpiu, nes žmonių daugybė. Taigi pagaliau pasiekę Senį Šaltį, jis trumpai pakalbina visą grupę, pasidomi iš kur atvažiavom ir ar geri vaikučiai buvo. Tada visi bendrai nusifotografuoja (po vieną Senis Šaltis sakė nesifotografuoja, kas suprantama šiuo šventiniu laikotarpiu) ir yra paleidžiami keliauti stebuklingu pasakų ir norų taku. Visą grupę pasitinka Senio Šalčio duktė Metelica, ji taip pat pakalbina papasakoja apie taką ir už kokių 15 m atiduoda mus Bitinui. Šis papasakoja apie bites, pakviečia pabirbti ir vėl už kokių 15 m. perduoda mus kitai Senio Šalčio dukrai, anūkei, babytei ar dar kokiam kitam personažui. Visame stebuklingame kelyje net ir nesuskaičiuosiu kiek buvo tų personažų. Reikėjo sugalvoti tris norus sau, juos pašnibždėti savo gimimo mėnesio broliui (iš pasakos „12 mėnesių“), nykštukui (iš pasakos „7 nykštukai ir Snieguolė“), Kalėdinei eglutei, taip pat pridėjus ranką prie malūno sumalti visas savo blogybes, pabučiuoti varlę, padainuoti dainelę apie eglutę, pasimatuoti Senio Šalčio batus, pereiti per 97 rąstelių tiltą ir sugalvoti 97 norus savo artimiesiems, aplankyti Snieguolės namelį. Toks intensyvus stebuklingas takas. Jo gale laukė dovanėlės nuo Senio Šalčio – visi gavo po kalėdinį meduolį.

Bendra nuotrauka su Seniu Šalčiu ir jo anūkėle Snieguole
Aistis matuojasi Senio Šalčio batus

Po vėlyvų pietų, dar aplankėme Gamtos muziejų. Kuriame buvo tikrai graži iškamšų ekspozicija, bet daugeliui jau buvo per daug lankytinų vietų per vieną dieną.

Ne tokia linksma dalis

Gal, kad nebuvau pasižiūrėjus į žemėlapį ir įsivaizdavau, kad Belovežą pasieksim taip pat greitai, kaip Gardiną, mane tikrai nustebino 10 val. kelionė iki parko. Išvažiavom iš Kauno 2 val. nakties, sustojom Vilniuje paimt žmonių ir tada per Balstogę pasiekėm tikslą. Žinoma dar užtruko muitinės procedūros, bet anot lietuviškos gidės, prasisukom labai greitai. Taigi, važiavom 10 val. pirmyn, tada 5 val. greitai greitai pramogavom ir tada 8 val atgal. Vaikai kažkaip tą laiką autobuse geriau atlaikė – daugiausiai miegojo, užkandžiavo, su planšete žaidė. Suaugusiems buvo gal sudėtingiau.

Svarbu buvo atiduoti laiškus
Stebuklingo tako pabaigoje visi gavo dovanų

Mūsų nuomonė

Kaip minėjau, vaikams neprailgo kelionė, nebuvau nuolat klausinėjama „nu kada atvažiuosime?“, „kiek liko?“. Pati Senelio Šalčio rezidencija vaikams patiko, minusas tas, kad visgi viskas buvo rusų kalba, o maniškiai jos nesupranta. Kiek galėjom su močiute bambėjom vertimą jiems į ausį, bet įspūdis turbūt ne tas kaip, kad pačiam atsakinėti Seniui Šalčiui į klausimus ar klausytis įdomybių apie girią. Senio Šalčio rezidencija Belovežo girioje veikia ištisus metus, tad visai norėčiau tiek giroje tiek parke apsilankyti vasarą, kai nėra kalėdinio konvejerio. Tik kitąkart planuosiu kelionę su nakvyne. Nes 18 val. autobuse – man per daug 🙂

Lankytinos vietosTitulinis Užsienyje

Didžiausias Rytų Europoje vandens parkas – Tatralandia

2018-07-05 — by Goda Leo0

csm_dsc_4723__1__2_-1_-2_fused_8b0c78e3bd.jpg

Iškart prisipažinsiu, vandens parke vaikščioti su telefonu man atrodo kvaila, tad blogui neturiu NĖ vienos savo nuotraukos. Viršelyje – iš vandens parko puslapio.

Kai keliauji po kalnus su vaikais (o net ir be jų) ir aplink yra net ne vienas ir ne du vandens parkai, jų neaplankyti – neįmanoma. Ilgai svarstėme kurį rinktis – populiariausią, didžiausią ir daugiausiai lankytojų nugultą „Tatralandia“ ar mažesnius, su mažiau žmonių, bet ir mažiau pramogų. Na, bet jeigu esam, tai reik bandyti maksimumą.

BILIETAI

Pirkome iš anksto su „GoPass“ kortele. Ją nemokamai galima užsisakyti (ir į namus atsiunčia) www.gopass.sk.

Perkant iš anksto kaina suaugusiems į vandens parką (be pirčių zonos) – 23 Eur. Vietoje – 27 Eur. Vaikams nuo 6 iki 12 metų 15-18 Eur.

Į patį parką piniginės neštis neverta – visur atsiskaitysite pridėję apyrankę, o vėliau išeidami susimokėsite.

PRAMOGOS

Lankėmės paskutinę dieną prieš vasaros sezono atidarymą (tai ir keliais eur bilietai buvo pigesni), tad neveikė viena lauko zona. Iš veikiančių buvo jūros vandens baseinai viduje, nardymo baseinas vaikams, kur dugne galima rasti įvairių ornamentų, akvariumuose pamatyti žuvis. Lauke buvo žvarboka ir apniukę, todėl labai gerai šildė terminis 40 laipsnių baseinas. Čiuožynių suskaičiavau dešimt – nuo malonių neekstremalams kaip aš iki visiškai siaubingų mėgstantiems pojūčius. Į daugelį čiuožynių leidžiami vaikai nuo 120 cm ūgio. Taip pat veikia vaikų baseinas, įvairūs sukūriniai/masažiniai reikalai.

MANO NUOMONĖ

Žmonių daug, bet praeinama. Eilėse prie čiuožynių reikia pastovėti nuo 3 iki 15 min., o po 16 val. žmonės visai prasisklaidė.

Pavalgyti galima vietinėse kavinėse, kur šiaip ir brangoka, ir nelabai skanu. Na, bet ne degustuoti ten ėjome 🙂

Vaikai buvo BEPROTIŠKAI laimingi, visiems viskas patiko, nebuvo nė vieno nusivylusio. Palyginti su lietuviškais? Nepalyginama, nes tikrai daug visko daugiau. Kaip tik „duris” turi atverti dar dvi beprotiškai aukštos čiuožyklos, jei išbandysite – parašykite atsiliepimą!

Daugiau info: https://www.tatralandia.sk/en/

Lankytinos vietosTitulinis Užsienyje

Įspūdingiausias mokslo centras – Lodzėje!

2018-07-05 — by Goda Leo0

IMG_20180630_110938-960x1280.jpg

Planuodama kelionę į Slovakiją sukau galvą – kur apsistoti važiuojant atgal. Į Varšuvą nebesinori, bet 12 val. kelionės su trimis vaikais irgi neįsivaizdavau. Taip benaršydama atradau miestą Lenkijos viduryje – Lodzę. Tai vienas didžiausių pramoninių miestų šioje šalyje, garsėjantis manufaktūra, pigiais barais, kuriuos pamėgo varšuviečiai ir… įspūdingu mokslo ir technologijų centru EC1.

Netoli miesto centro (15 min pėstute) stūkso XX a. pradžioje pastatyta komercinė šiluminė elektrinė. Ji miestui elektrą tiekė net iki 2000-ųjų, o tada užsidarė. Lenkai pastatą nusprendė išsaugoti – gavo turbūt milijardines investicijas iš Europos Sąjungos ir kitų fondų ir renovavo viską nuo plytos iki smulkiausio varžtelio. O tuomet visą pastatą prifarširavo įvairiausių technikos ir mokslo stebuklų. 2016 m. mokslo centras atvėrė duris ir tyliai džiaugiasi. Kodėl tyliai? Nes reklamos nematyt, lankytojų irgi labai jau pavieniai, užtat centras tai ohoho!

Kopernikui tyliai tūnoti kamputyje prieš EC1. Jeigu Varšuvoje prie kai kurių eksponatų nebuvo angliškų užrašų, tai čia visi surašyti net ir brailio raštu. Jeigu sostinėje jau pamatysi laiko pėdsakus (ar net neveikiančius) aparatus, tai čia patys naujausi lazeriai, prie KIEKVIENO, net smulkiausio, yra milžiniški liečiami kompiuteriai, kuriuos informacija pateikiama ir angliškai, pilni paaiškinimų, mokomųjų žaidimų, video medžiagos ir visa ko. Čia veikia nanolaboratorija, gali išbandyti rašymą lazeriu, realiai pamatyti, kaip iš tiesų atrodo žvaigždės, o jei norisi autentikos – pakūrenti šiluminę elektrinę!

Eh, tokio centro dar nesu mačiusi, o galimybė visame centre vaikščioti kartu su dar max 30 žmonių, išvis yra kosmosas.

Tiesa, ir tai dar ne viskas, ten pat veikia ir planetariumas su iMax ekranu, elektrinėje įsikūrusi ir kino studija bei kultūros centras.

Įėjimas į centrą šeimai kainavo apie 20 Eur. Dar papildomai planetariumo bilietai po 5 Eur.

Visa informacija: http://ec1lodz.pl/

Lankytinos vietosTitulinis Užsienyje

Koperniko mokslo centras – kam jis įdomus?

2018-07-05 — by Goda Leo1

IMG_20180623_132620-960x1280.jpg

Esame mokslo centrų gerbėjai – dėl gero mokslo centro, galime net ir kelionę susiorganizuoti ir daugelį Europoje esančių jau aplankėme. Tik va artimiausias Kopernikas liko nelankytas, todėl susiplanavus kelionę į Slovakiją, stabtelėjimas Varšuvoje atrodė itin logiškas.

KAS TAI YRA?

Tai didžiulis dviejų aukštų pastatas, kuriame su mokslu supažindinama ne sausai, bet praktiškai – jis kimšte prikimštas įvairiausių įtaisų, kurie „bandau-darau“ principu perduoda įvairius fizikinius, gamtos ar chemijos reiškinius. Taip pat čia rasite ir planetariumą, kuriame vyksta įvairios vizualios paskaitos astronomijos tema. Įdomu ne tik vaikams, bet ir tėvams.

Kiekviena salė suskirstyta tematiškai – todėl užtikę tamsų kampą, galite spėti, kad tai jau spalvų ir šviesos eksperimentai ir tikrai, rasite 10-15 įtaisų, kurie jums paaiškins apie spalvų spektrą, galėsite išbandyti patys jų derinius, sužinosite apie šviesą.

KĄ BŪTINA ŽINOTI PRIEŠ ATVYKSTANT?

Kopernike tikrai labai labai daug žmonių, todėl rekomenduojama prieš apsilankymą įsigyti bilietą internetu. Kuris ne šiaip paprastas, bet valandinis – gali ateiti pusvalandžiu prieš iki numatyto laiko arba 15 min po. Lankymo trukmė neribojama.

Kainos: suaugusiems savaitgalį 33 zlotai (7,5 Eur), vaikams – 22 zlotai (5 Eur). Iki 2 m. nemokamai. Į planetariumą, 3D kino teatrą, koncertus – atskiri bilietai.

Šalia centro yra gatvės, kur galite pasistatyti automobilius radę vietą (o savaitgaliais ir nemokamai) ir didžiulė automobilių aikštelė, kuri mokama 5 zlotais visuomet ir TIK grynaisiais. Mokslas toliau už centro durų nepažengė.

LAIKINOS EKSPOZICIJOS

Viena salė pirmame aukšte skirta laikinoms ekspozicijoms. Pasakojo, kad prieš metus ten buvo paskendusio laivo maketai ir galimybė tikrai jame apsilankyti, o šįkart buvo pažintinė paroda apie seksą vaikams nuo 13-kos metų. Gaila, bet mūsų kompanijos vaikai nė vienas nesiekia tokio amžiaus.

LABORATORIJOS

Dar čia yra laboratorijos, kurioje vyksta įvairūs eksperimentai, bet… tik lenkiškai kalbantiems vaikams. Suprantu, kad jų 40 milijonų, bet kažkaip gailu pasidarė. A, informacijoje radau, kad yra ir angliškai, bet nesako, kada vyksta 🙂

Taip pat vykta ir “workšopai”, mokslo pasirodymai, elektros iškrovos šou, bet jų tiek daug, kad nesuvardinsi ir dažniausiai eini eini, žiūri – o, vyksta, einam!

Tiesa, į visa tai reikia papildomų bilietų ir kartais galioja amžiaus cenzas. Pavyzdžiui, mums besilankant vykusi „Saldžioji laboratorija” priėmė lenkiškai kalbančius vaikus nuo 9 metų ir kainavo 9 zlotus (2 Eur).

MAŽIAUSIEMS

Iki 5 metų yra atskira salė „Buzzzz!” patiems mažiausiems, įsikūrusi pirmame aukšte. Į ją įėjimas nemokamas, bet pirma, reikia tik atėjus į centrą (ir jau patikrinus bilietus) info centre pasiimti nemokamus bilietus tam tikram laikui, antra – ten išbūti galėsite tik valandą.

Ši erdvė man ypač patiko, nes nepaisant to, kad ten buvo vos vaikštančių pypliukų, tai ne žaidimo aikštelė, bet rimta ekspozicija. Vaikai gali bandyti atskirti įvairius kvapus, garsus, paviršius, išmokti šešėlio teatro figūrų, vandenyje statyti užtvankas, plukdyti burbuliukus ir, žinoma, nučiuožti čiuožyne.

APIBENDRINIMAS

Nevardinu detaliai ką matėm, kaip ir kas veikia. Vaikams, kas įdomiausia, begalinį įspūdį padarė galimybė važiuoti invalido vežimėliu: padaryta mini situacija su slenksčiais, durimis ir pan., o tau tenka pajusti, kaip išties gyvena vaikščioti negalintys žmonės.

Kiek skirti laiko? Tiek, kiek galite ir turite jėgų. Aš po penkių valandų buvau išsekusi, bet vaikai dar būtų ėję ir ėję.

Pavalgyti rekomenduoju prieš (yra valgykla su pusėtinu sveriamu (100 gr – 5 zl) maistu), parodoje antrame yra kavinė, kur gausite sumuštinį, sulčių ar ledų, o iš balkono, kur pridėta staliukų su kėdėmis atsipūsti ar papiknikauti savo atsineštu maistu, matosi puikus vaizdas į upę.

Ar važiuočiau dar? Taip, bet po kokių trejų metų, kuomet merginos paaugs ir jau bus įdomus kiti ir kitaip dalykai.

Lankytinos vietosTitulinis Užsienyje

Ledo urvas, kur šaltis tvyro amžinus metus

2018-07-04 — by Goda Leo0

IMG_20180628_102239-960x720.jpg

Žemuosiuose Tatruose Slovakijoje net kelias dešimtis kilometrų nusidriekęs Dobšino urvų tinklas. Milžiniškos vandens išgraužtos arkos, lyg katedrų smailės remiasi kalnų viduje ir kartais net suabejoji, kaip toks didžiulis kalnas stovi, lyg tuščiaviduris kiautas.

Urvų jau mačiau labai daug: su stalaktitais, stalagmitais, druskomis ir net išpaišytų pirmykščių žmonių, bet šis ypatingas – jame kiaurus metus aplink yra ledas, kurio storis vietomis siekia net 30 metrų, o lygumas… tik duokit pačiužas! Juokauju, žinoma.

Dobšino ledo urvą (slovakiškai: Dobšinská ľadová jaskyňa) rasite pavažiavę apie 30 km į pietus vingiuotais keliukais. Svarbu žinoti, kad į urvą įleidžiama tik grupėmis, o grupės – tik lyginėmis valandomis nuo 9 iki 16 val.

Cha, mums visa ši informacija atrodė labai aiški, kol 9.45 val pasistatę automobilį stovėjimo aikštelėje pamatėme užrašą, kad iki urvų – 25 minutės kelio pėsčiomis. Ir ne šiaip takeliu, bet įkalne. Kompanija su šešiais vaikais… Ant kalno viršūnės, kur ir prasideda kelias į urvus buvome 9.59 val. 🙂 Nepamenu, kada taip sparčiai ritausi į kalną. Ekskursijos metu nusileidžiate giliai giliai į kalną, tuomet einate ledo koridoriais, patenkate į ledines sales ir vidurvasarį mėgaujatės žiemos vaizdais.

Lankantis urve patariama apsirengti, nes šaltis viduje iki -4 laipsnių. Nors mes labai pasiruošėme, išties šaltis buvo apie -1 ir tikrai nesušalome (gal padėjo, kad taip ant kalno užbėgom…)

A, dar maža smulkmena, ekskursija TIK slovakiškai. Nesuprantantiems duoda atspausdintus lapelius su rusiškais aprašymais.

Bilieto kaina – 8 eur suaugisiems ir vaikams nuo 6 metų – 4 Eur. Fotografavimas 10 Eur.

Lankytinos vietosTitulinis Užsienyje

Spiš pilis-tvirtovė – didžiausia Rytų Europoje

2018-07-03 — by Goda Leo0

IMG_20180626_153853-960x720.jpg

Slovakija mums dažniausiai asocijuojasi su kalnais, česnakine sriuba ir kalnais. Todėl nuvažiavus vasarą pakopinėti po Aukštuosius Tatrus, smagus atradimas buvo, kad 50 km spinduliu galima rasti įspūdingų, net UNESCO saugomų objektų.

Pilį pamatysite iš labai toli

Vienas jų – Spiš pilis, pradėta statyti dar 12 amžiuje. Tiesa, ne tokia įspūdinga ir didelė, priklausė karališkosioms Arpad ir Anjou dinastijoms. Laimingo atsitiktinumo dėka,  15 a. ji buvo perleista vietiniam Slovakijos didikams, kurie buvo itin turtingi ir nusprendė šią pilį paversti verta Europos didžiausiųjų vardo. Jie realiai gynybinį fortą pavertė gotikine pilimi, vėliau perėmė kita dinastija, jau įnešusi renesansinius pakeitimus, o nuo 18 a. pilį nuniokojo gaisras ir Čakių giminė jos nebeatstatinėjo. Keista, bet kaip privati jų nuosavybė pilis išliko net iki 1945 m. 1993 pilis paskelbta UNESCO vertybe.

Pasiekti pilį labai paprasta – nuo Poprado į rytus apie 40 km puikiu greitkeliu. Automobilį galite pasistatyti pilies pačioje papėdėje ir teks keliuku užkilti iki jos pėsčiomis. Įėjimas į pilį suaugusiems kainuoja 8 Eur, vaikams nuo 6 m. – 4 eur. Arba galima įsigyti šeimos bilietą už 19 Eur.

Kiekvienas lankytojas nemokamai gauna audio gidą.

Pilies darbo laikas vasarą nuo 9 iki 19 val.

Nesitikėkite pilyje kažkokios ypatingos ekspozicijos ar rekonstruotos jos vaizdų. Man atrodė, kad tai tk daug dauuuuug griuvėsių, nors oficialiai ji laikoma jau rekonstruota. Atstatyti koplyčia, o vaikams tikrai patiks kankinimo įtaisai. Iš apžvalgos bokšto galėsite apžiūrėsite apylinkę, kuri, kaip bebūtų keista yra vienos besidriekiančios lygumos. O daugiausiai džiaugsmo atneš klaidžiojimas tvirtovės užkaboriais.

Informacija http://www.spisskyhrad.sk/index.html#ubyt

Tiek teks užlilpti patiems iš stovėjimo aikštelės

KelionėsLankytinos vietosTitulinis Užsienyje

Mėnuo Kuboje su 3 vaikais ir seneliu

2018-03-26 — by Goda Leo1

fullsizeoutput_6411-960x720.jpeg

Socializmo pasiilgai? Geriausia Kuba – pagulėjimas Varadere? Nebijai? Kam tempiesi ten vaikus? Panašiais klausimais buvau bomborduojama prieš išvykimą. Socializmą menkai prisimenu, tad ir pasiilgti nėra ko. Jeigu norėčiau pagulėti pliaže, rinkčiausi trumpesnę kelionę, nei para lėktuvuose ir oro uostuose. O su vaikais mes keliaujame visur, nes tikiu, kad tik taip galiu jiems parodyti, koks pasaulis platus ir įvairus. Na, o šįkart į būrį įstojo ir senelis. Marga kompanija 🙂

Kuba seniai sukosi mūsų mintyse, o išvydus patrauklias bilietų kainas – lengvai apsisprendėme. Kiek viskas kainavo, kaip ir kas rasite čia: http://www.seimosgidas.lt/kuba-svarbiausi-klausimai-ir-atsakymai/, o čia tiesiog noriu pasidalinti, ką gi mes ten pamatėme. Žinoma, mėnesio kelionę sutalpinti į vieno blogo įrašą yra sunku, todėl jeigu norėsis daugiau informacijos – nesidrovėkit rašyti seimosgidas@gmail.com.

Pasiruošimą kelionei pradėjau įsigyjusi naujausią „Lonely Planet“ vadovą (2017 lapkričio leidimo), todėl informacija buvo nepasenusi ir tikrai praktiška.

Pasirinkome klasikinį pažindinės kelionės variantą ir aplankėme pagrindinius objektus. Apie juos trumpai ir papasakosiu. Ar važiuočiau vėl? Dabar ne, bet po poros dešimtmečių būtinai ten grįšiu, kai jie jau bus susitvarkę, patogesni ir su mažiau duobių keliuose 🙂

Havana

Taip išgirta, bet padarė mažiausią įspūdį. Daug žmonių, daug dulkių, daug kvapų ir be galo daug turistų. Praleidome joje 1,5 dienos pradžioje ir parą grįždami. Sočiai apžiūrėti viską. Nuoširdumo čia mažai, labai norisi pasipelnyti iš turistų, bet senamiestis labai gražus. Nuklydus nuo turistinių srautų, gali įsijausti ir pamatyti šio miesto dydybę, kuri čia buvo. Tik labai labai seniai. Kontrastai bado akis – blizgantis Kapitolijus, kuriame netrukus vyks asamblėja, o priešais – griuvenos.

Populiariausia pramoga – važinėjimasis senoviniais automobiliais. Už valandos ratą sumokėsite apie 25-30 CUC (20-25 Eur) Tiesa, galimybė pasivažinėti sena griuvena ne vienintelė, nes tokios pačios, gal tik mažiau išblizgintos mašinos čia yra tiesiog taksi, kuriais nori nenori teks pasinaudoti.

Pamenate nuotraukas su storomis kubietėmis, kurios rūko cigarus? Tai taip pat tik turistams skirta pramoga ir jeigu norite ją įamžinti, teks sumokėti eurą kitą. Tikri kubiečiai cigarus rūko ne kasdien, o tai darančių moterų išvis nemačiau.

VINALES

Antra pagal populiarumą Kubos vieta. Tai kaimelis į vakarus nuo Havanos, kurio slėnyje pūpso įspūdingi kalnai su uolomis. Kaimas, rodos, gyvas ir funkcionuoja tik dėl turistų. Atvažiavus autobusą šturmuoja karingos kubietės, kurios nori tave apgyvendinti ir arklių traukiamų bričkų vadeliotojai, kurie nori tave kur nors nuvežti. Gatvės nusėtos vakarietiškomis kavinėmis, o centre – visa suvenyrų pardavėjų gatvė. Tiesa, visi 100 pardavėjų siūlo identiškas prekes už vienodas kainas. Socializmas.

Pagrindinės pramogos šiame slėnyje tai kalnų urvų lankymas. Tą lengva padaryti turistiniu autobusu, kuris suka ratus tai išleisdamas, tai paimdamas žmones iš svarbiausių taškų. Vienais kalnais gali pasigrožėti, kitur siūlo leistis virve, o pagrindiniame – plukdina požemine upe.

Kita pramoga – jodinėjimais arkliais. „Nuosavą“ arklį čia gauna vaikai nuo ketverių. Lėta žingine su pėsčiomis lydinčiais kubiečiais keturias valandas aplankėme tabako plantaciją, kur rodė, kaip gaminami cigarai, kavos ir medaus fermas, įlindome į urvą, pasigrožėjome kalnų vaizdais. Valanda su žirgu kainuoja 4-5 CUC.

PLAYA GIRON

Po intensyvių turų nusprendėme dieną kitą praleisti prie jūros. Miestelį pasirinkome atsitiktinai, tikėdamiesi, kad čia bus mažiau turistų ir galėsime pasnorklinti. Taip, abu lūkesčiai buvo išpildyti su kaupu – turistų skaičius buvo normalus, nardyti irgi labai gražu, nes visai netoli paplaukus gali grožėtis koralais, šimtais įvairių dydžių jūrų ežių ir markerio spalvų žuvimis. Tiesa, vienas „bet“ – nuo miestelio iki pliažo reikia eiti (arba pasinaudoti dviračių taksi) 1,5 km.

CIENFUEGOS

Miestas garsėja prancūziška architektūra. Vos tilpę į iš Playa Giron vykstantį autobusą, Cienfuegos pasiekėme vidurdienį. Karštis, triukšmas, dulkės, aptriušę namai – apsisukome ant kulno, dar stotyje susiradome taksi, kuris padarė mums poros valandų turą ir nuvežė į Trinidadą.

Cienfuego centras išpuoselėtas ir tikrai labai gražus, namai įspūdingi, bet ką ten veikti nelabai ir yra. Pagrindinis jų pastatas yra teatras, šalia aikštė ir daug galerijų. Šalia miesto didžiulė ir pakankamai uždara Karibų jūros įlanka (Bahia de Cienfuegos), tad nuvažiavome pasižiūrėti į La Punta – piečiausią miesto iškyšulį, pro kurį plaukia didžiuliai tanklaiviai.

Žodžiu, tiek nedaug laiko užteko trumpai apžiūrėti miestą ir nesigailėjome ten nelikę.

TRinidadas

Asmeniškai man – vienas gražiausių miestų Kuboje. Ten viskas lyg iš atviruko – spalvoti mažaaukščiai nameliai išsibarstę lyg LEGO kaladėlės, siauros grįstos gatvelės besiraitančios nuokalnėmis ir įkalnėmis, o nuo jų viršaus atsiveriantys pribloškiantys vaizdai į kalnus. Be kelių bažnyčių, svarbių lankytinų objektų čia nėra, bet pati miesto architektūra ir jauki aura tiesiog traukia klaidžioti nesustojant.

Santiago de Cuba

 

Ankstesnė Kubos sostinė, kurią tikrai reikėtų vėl grąžinti, nes va taip, turi atrodyti sostinė – susitvarkiusi, įtraukianti naktiniu gyvenimu, gausi muziejais, lankytinais objektais ir labai smagi apžiūrinėti. Joje praleidome tris dienas, vėliau vykome prie jūros ir vėl grįžę pasibuvome, nes nesinorėjo išvykti. Pagrindinė miesto gatvė, Jose Antonio Saco, užleista pėstiesiems ir nežinai, kada daugiau žmonių – dieną ar sutemus. Smagu tai, kad linksmintis traukia čia ne tik turistai, bet ir būriai vietinių. Būtent čia ragavome skaniausias kondensuotu pienu įdarytas čiuras visoje Kuboje, vėl prisiminėme „gazirovkės“ skonį, sutikome būrius muzikantų, Smiltė gavo savo karikatūrą ir papuolėme į šeštadienio turgų, kur driekėse “valandos” eilės prie pieno produktų.

Pagrindinė miesto aikštė – Parque Cespedes, iš kurios vieno šono arkikatedra, iš kitos viešbutis „Casa Grande“, kurio baras – tikras turistų prieglobstis. Neišsigąskite didingo viešbučio vaizdo, nes kainos jame tikrai labai draugiškos ir kartais ten galima sutikti patį linksmiausią mano matytą klouną.

8 km nuo Santiago stūkso didžiulė Moro tvirtovė, kuri buvo pastatyta apsiginimui nuo piratų. Kadangi Šeimos Vyras yra didžiulis pilių mylėtojas, neišvengėme apsilankymo 🙂 Tikrai puikiai sutvarkytas turistinis objektas, o statinys nustebino dydžiu. Tiesa, čia atvykti galite arba su turistine ekskursija, arba su taksi, arba su viešuoju transportu, tik nuo pastarojo teks 3 km pėdinti į kalną pėsčiomis.

Siboney

Svarstėme, kur vėl pritūpti prie jūros. Santiagas dažniausiai tarpinė stotelė vykstantiems į Borocoa kaimą. Kažkada hispterių atrastas kaimas, dabar tapo viena populiariausių turistinių vietų. Iki jos – 6 valandos kelio autobusu ir tenka važiuoti vietiniu stebuklu laikomu serpantinu La Ferola, kuriuo važiavimas, pasak ruso Aleksėjaus, kuris šioje šalyje lankosi 23 kartą, buvo viena baisiausių jo gyvenimo patirčių. Įvertinus ir tai, kad vienas šeimos narys sunkiai pakelia serpantinus, nusprendėme apsistoti vietinių pamėgtame kaime ant jūros kranto Siboney.

Sekmadienio popietė ir pirmą kartą per kelionę nakvynės paieškos užtruko net keletą valandų. Nors vietų, kur nakvoti yra daug, bet visos užimtos. Radome du dviviečius kambarius, bet šeimininkė nesutiko priimti net ir dienai, nes mūsų per daug, o pagal įstatymus ji gali priimti tik keturis žmones. Priimti daugiau bijo, nes pavyduoliai labai greit apskundžia ir net vidury nakties pas tave gali įsiveržti valdžios atstovai. Tad keletą naktų teko pagyventi atskirai, bet paskui dar dviems persikraustėme į patį tobuliausią namą. Skirtingai nei nuo ispaniško tipo daiktais apkrautų casų, čia buvo didelė erdvi bendra erdvė su dviem stilingais miegamaisiais. Šios vietos savininkai – Adriana ir Francisco yra kubiečiai, keletą dešimtmečių pragyvenę JAV, o dabar grįžę į gimtinę. Abu super draugiški ir paslaugūs, milžiniški kino filmų fanatikai, turintys didžiulę jų kolekciją, kurią galite žiūrėti namuose per projektorių. Parašykite jiems ir būtinai rezervuokite vietas iš anksto. E-mail :franciscor.rivera@nauta.cu  arba avocado2@nauta.cu. Tikrai nesigailėsite.

O pats Siboney turi nedidelį pliažą, kurį savaitgaliais nugula vietiniai, o darbo dienomis ten pakankamai ramu. Užkandžių kainos triskart mažesnės nei Playa Giron 🙂 Nardyti čia nepanardysi, bet bangos tikrai nerealios.

Valgyti būtinai užsukite į Paladar Dona Virtuded, kurią mums užrodė Adriana. Beprotiškai skanu!

Playa Santa Lucia

Kelionė ritosi į antrą pusę, tad beliko tik “paragauti” šiaurinės pakrantės. Grįžome į Santiago de Cuba, o iš ten patraukėme atgal į Camaguey. Pasirinkome naktinį autobusą, tad 4 ryto apsimiegoję ieškojome būdų nuvykti iki Playa Santa Lucia. Tai išgirti kilometrų kilometrus besitęsiantys pliažai, bet toliau nei Varadero, tad šiek tiek su mažesniu turistų būriu.

Kelionė verta atskiro paminėjimo. Su vietiniu taksi 4 ryto pervažiavome į vietinių autobusų stotį. Taksistas pasiteiravo, kur link važiuojame ir pasiūlė už 40 CUC nuvežti mums likusius 110 kilometrų. Na, bet išdidumo atsisakyti mums netrūko, nes “tiek” prabūvę Kuboje, jautėmės lyg vietiniai. Tik vėliau paaiškėjo, kad autobuso mums reikiama kryptimi nebėra. Yra tik „camiones“ – tai yra sunkvežimiai ZIL paversti į tokį supaprastintą autobusą. Jis kaip tik pajudėt turėjo 5 ryto ir mes į jį spėjome. Kelionė vienam kainavo po 1 CUC. Laimingi sutaupę ir išdidūs, nes “mokame keliauti”.

Kadangi buvo tamsu, nufotografuoti nepavyko, bet sunkvežimio priekaboje įtaisyti ploni mediniai suolai atsisėsti, tuomet eilė “suolų” aukščiau, jau tiesiog įsiremti minkštąja, ir dar du žmonės gali stovėti per vidurį.

5.30 pajudame. ZIL’as su 50 vietinių ir 6 mumis. Užgęsta šviesos, bet tuo metu atsiranda diskotekai skirta lempa, per mažyčius garsiakalbius pasklinda vietinės dainos, kurias visi dainuoja iš visos širdies kartu, per rankas leidžiami balto romo buteliai. Vis dažniau užsižiebia cigaretės… Vaikai alpsta iš miego, o mes sėdėdami antroje suolų eilėje, kur vos remiamės, juos bandome laikyti. Visi labai draugiškai kalbina. Po valandos siaubo dairausi atsakymo kada tai baigsis. Nuramina, kad kelionė truks keturias valandas. Eleonora pradeda vemti. Supranti, kad niekur negali išlipti, nes esi viduryje nieko ir liksi vidur lauko. Siaubas truko tris valandas. Išlipus šeimos vyras pakraupusią tylą išsklaidė atodūsiu, kad tai buvo blogiausiai sutaupyti 40 CUC.

Išvada – jeigu norėsite pasiekti šią vietą, rinkitės taksi.

Kitas žodis apie Playa Santa Lucia. Taip, paplūdimiai buvo. Visus 20 kilometrų. Iki tol, kol pro juos neprasiautė Irma. Dabar tai žolėmis apnešti ir šiukšlėmis aptraukti didžiuliai smėlio plotai. Prie viešbučių jie nesėkmingai bandomi nuvalyti, bet žolės ne tik krante, bet ir jūroje. Tolumoje matosi bangų skalaujamas rifas, kuris yra antras, pagal dydį po Didžiojo Australijos rifo. Džiugu tai, kad mūsų Casa savininkas turėjo automobilį, todėl už papildomą mokestį kasdien keliaudavome į Playa Coco, kuris yra už 10 km, bet tai auksinio smėlio ir krištolinio vandens oazė.

Camaguey

Jį aplankėme grįždami iš Playa Santa Lucia. Miestas garsėja tuo, kad siekiant apsiginti nuo plėšikų ir piratų, jis buvo suprojektuotas, kaip labirintas. Ta prasme, kad gatvės yra išdėstytos nesimetriškai ir dažnai iš vienos išsišakoja, kad ir į tris ar penkias. Pasivaikščiojimai siauromis gatvelėmis, nuostabi bažnyčia, puikiai sutvarkyta pėsčiųjų prmomenada ir gardūs ledai puikiai vainikavo paskutinę vietą, kurią aplankėme, tad beliko tik grįžti į Havana, o iš ten – namo.

Tad pabaigai belieka tik atsakyti į pirmuose sakiniuose užduotus klausimus:

Taip, socializmą teko prisiminti vietinėse parduotuvėse, kur be talonų negali nusipirkti nieko, nei kavos, nei degtukų, tik cigarus, o “dolerinėse”, kur pardavinėjama tik už CUC, čipsų kainos po 4 Eur. Kai valstybinės kavinės padavėjas susisukęs neįleis atsisėsti nė 3 min anksčiau, nei parašyta iškaboje. Kai pasibaigus kavinėje limonadui, turi eit pats jo nusipirkti už kampo. Bet ar tai buvo pagrindiniai kelionės akcentai? Tikrai ne.

Gulėti pliaže galima daug arčiau, pigiau ir paprasčiau.

Kuba – pati saugiausia šalis, kiek man teko keliauti. Jie ten įgasdinti, kaip reikalas. Pavyzdžiui, už marihuanos laikymą jiems atima namą.

Be socailizmo, saloje yra net devyni kultūros ir gamtos paveldo objektai įtraukti UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą:

  1. Vinales slėnis
  2. Senoji Havana ir jos fortai
  3. Cienfuegos istorinis centras
  4. Trinidadas ir Los Ingenios slėnis
  5. Camaguey iesorinis centras
  6. Satiago de Cuba esanti San Pedro de la Roca pilis
  7. Pirmosios kavos plantacijos pietryčių Kuboje archeologinis kraštovaizdis
  8. Desembarco del Granma nacionalinis parkas
  9. Alejandro de Humboldtnacio nalinis parkas

O ar kelionė tikrai tinkama su vaikais, tai klausimas labai individualus ir į jį kiekvienas turi atsakyti sau, o ne pamokslauti kitiems.

Dar kartą primenu, kad visuomet pasiruošusi padėti ir patarti tiems, kam to reikės seimosgidas@gmail.com

 

KelionėsLankytinos vietosTitulinis Užsienyje

KUBA – svarbiausi klausimai ir atsakymai

2018-03-25 — by Goda Leo0

P1040908-960x720.jpg

Šis pasakojimas nėra apie kelionę. Tai galite rasti http://www.seimosgidas.lt/menuo-kuboje-su-3-vaikais-ir-seneliu/ , o dabar noriu konkrečiai atsakyti į svarbiausius klausimus, kurie gali iškilti planuojantiems kelionę į šią šalį. Primenu, patirtis asmeninė, nesu kelionių agentūros ar Kubos atstovė, tad galbūt ne viskas, kas galiojo mums, pasiteisins ir jums.

KAIP KELIAUTI?

Aš gerą mėnesį “gaudžiau” akcijas per momondo.com ir kayak.com. Taip, tai varginantis darbas, bet kai keliauja didesnė kompanija, net ir sutaupytas 100 Eur yra svari suma.

Bilietus, kurie kainavo 380 Eur radau maršrutu Kopenhaga-Torontas-Havana ir atgal Havana-Torontos-Frankfurtas-Kopenhaga. Danijos sostinė puikiai tiko, nes į ją yra nebrangūs ir dažni skrydžiai iš Lietuvos. Teko pavargti, bet galiausiai pavyko suderinti bilietus be jokių papildomų nakvynių, kurios šioje šalyje kainuoja tikrai nepigiai. Į Kopenhagą už papildomus 30 Eur nuskridome iš Kauno, o grįžome į Rygą, nes į Lietuvą skrydis buvo vos valanda po nusileidimo iš Frankfurto. Nesinorėjo rizikuoti.

Viso kelionės bilietai žmogui kainavo 460 Eur.

AR REIKIA VIZŲ?

Buvimui iki 30-ties dienų vizų į Kubą nereikia, bet nepamirškite turistinių kortelių. Dabar svarbi akimirka – turistines korteles išduoda ambasada Suomijoje(siunti paštu dokumentus ir gauni kortelę už 47 Eur), kelionių agentūros Lietuvoje (35 Eur už kortelę) arba avialinijos. Bet ne visos! Mes skridome su “Air Canada”, tad lėktuve iš Toronto pildėme tas korteles. Tam, kad būtume garantuoti, pasiskambinome avialinijų atstovams Europoje, nes atsarga gėdos nedaro.

AR REIKIA DRAUDIMO?

Visur rašoma, kad šioje šalyje privalomas medicininis draudimas. Rekomenduojama išsirinkti draudimo agentūrą, kuri pripažinta visame pasaulyje arba galima apsidrausti atvykus oro uoste. Kaina – apie 25 Eur parai. Kosmosas, ar ne? Perklausiau keletos agentūrų Lietuvoje, tai mūsų šeimai 25 dienų draudimas kainavo nuo 300 iki 650 Eur.

Mes įpratę naudotis kredinių kortelių teikiamu draudimu, todėl paskaitę forumus nusprendėme rizikuoti. Kreipėmės į banką ir gavome oficialų raštą anglų kalba, kuriame įvardinta, jog draudimas galioja visame pasaulyje. Įdomiausia tai, kad nė vienoje vietoje NEpaprašė jo parodyti, tad džiugu, jog nesidraudėme už šimtus eurų.

IŠVYKIMO MOKESTIS

Dar neseniai Kuboje buvo taikomas išvykimo mokestis ir kiekvienas turistas oro uoste prieš išskrisdamas turėjo susimokėti 25 Eur. Dabar ši rinkliava panaikinta.

DVI VALIUTOS

Bent kiek besidomintys Kuba žino, kad ten galioja dvi valiutos – Moneda Nacionale (CUP), tai vietiniai kubietiški pesai ir CUC (Cuban covertable peso). Atskiros valiutos atsirado pradėjus įsileidinėti turistus į šalį ir kuriant infrastruktūrą būtent jiems, už ne vietines kainas. Žodžiu trumpai, viskas, kas yra CUP – kainuoja pigiai ir yra skirta vietiniams. Kas įvertinama CUC – yra skirta turistams. Tiek vienų, tiek kitų pinigų galite lengvai išsikeisti banke. Mus tikino, kad negausime vietinių pesų, bet jeigu juos keiti ne iš eurų, bet iš CUC, tikrai nekilo jokių problemų.

Kokius pinigus ten vežtis? Eurus ar JAV dolerius? Daug skaitėme ir likome prie eurų, nes šiek tiek geresnis kursas ir, pasak kai kurių šaltinių, labiau mylimi pinigai. Ar taip yra – negaliu pasakyti.

1 CUC = 22-25 CUP (viskas priklauso nuo kurso, kuris svyruoja kasdien)

1 CUC = 0.81 Eur

AR YRA BANKOMATAI?

Mes didžiąją dalį pinigų vežėmės grynais (ne pats smagiausias dalykas), bet noriu nuraminti – bankomatų yra. Aišku, ne tiek, kiek Lietuvoje, bet didžiuosiuose miestuose tikrai ne vienas, o mažesniuose irgi įmanoma rasti. Radome net keletą parduotuvių, kur galėjome atsiskaityti kortele!

KELIAVIMO BŪDAS

Po Kubą keliavome 25 dienas ir apsukome beveik 3000 km. Viena iš sudėtingiausių šios kelionės dalių ir buvo susiorganizuoti transportą. Mašinų nuoma kainuoja kosmines sumas, automobiliai prasti, keliai – katastrofiški, tad nesinorėjo rizikuoti. Kurdami turistinę industriją kubiečiai sugalvojo ir turistams atskirą transportą. Po visą šalį išraizgytas autobusų “Viazul” tinklas. Jie turi atskiras stotis, bilietus net galima (nors nerekomenduojama) rezervuoti internetu, jie dažnai patogūs (ne visada), su kondicionieriumi ir važiuoja normaliu greičiu. Bilietus rekomenduoju įsigyti diena (o į ilgus ir naktinius reisus – kelios dienos) prieš kelionę. Mokėti galima tik grynais.

Dar viena turistų pamėgta transporto priemonė yra kiti turistiniai autobusais “Transtur”, kurie turistus paima nuo viešbučio ir nuveža iki taško. Jie brangesni ir bilietus galima rezervuoti turizmo agentūrose “Cubanacan” arba “Cubatur”.

Žinoma, dar galima važiuoti taksi – 100 km atstumą galima susiderėti už 40-60 Eur, bet prisiminkite, kad keliausi egzotiškai atrodančia, bet sena, nepatogia ir be kondicionieriaus mašina.

Taip pat galima važiuoti vietiniais autobusais, kurie kainuoja po 1 CUP arba jų sunkvežimiais, kurie važiuoja dažniau ir kainuoja kelis pesus. Ilgesniems atstumams šis transportas labai nepatogus, teko važiuoti, prisiminsiu visą gyvenimą 🙂

Ai, dar didmiesčiuose kviečia pasivažinėti arkliuku, dviračiu, Santiago de Cuba kursuoja motociklai, iškeli ranką ir sustoja kuris gali, paveža už kelis pesus. Jie net turi šalmus!

MAISTAS

Opiausia Kubos problema. Dažniausias patiekalas – griliuje arba kitaip kepta višta ir ryžiai. Daržovių jie valgo nedaug. Gaila, bet teko keliauti po uragano Irmos “pasirodymo”, todėl ir vaisių nebuvo daug.

Gatvės maistas pas juos irgi skurdus – dažniausias, tai perpjauta bandelė su gabalu neskanios dešros. Rečiau – užkeptos mini picos, bet prisiminkite, kad ir sūris, ir dešra yra šiek tiek specifinio skonio.

Kavinės yra dvejopos – nacionalinės, kur maistas kainuoja centus, ir turistams skirtos. Pirmose už patiekalą mokėsite centus. Šešiese pavalgėme už 3 eurus. Vieną kartą maistas buvo valgomas (džiuvėsėliuose grilinta višta), kitą kartą pjausnys atrodė, kaip vieną kartą suvalgytas ir vėl iškeptas. Sėkmės dalykas.

Prieš keliaujant svarbu prisiminti – KUBA NĖRA PIGI ŠALIS. Paprastose kavinėse patiekalas kainuoja nuo 4 iki 10 CUC. Aukštesnio lygio kavinėse, jau kalbame apie kainas virš 10 CUC. Dažnai rinkausi pagal “Lonely Planet” rekomendacijas ir, nors dažnai tokios vietos jau būna pakėlusios kainas ir “pasikėlusios”, bet mums pasisekė. Radome tikrai labai skanių rekomendacijų.

Mažesniuose miesteliuose yra „Palladar” kavinių, kurios įrengtos namuose – keletas staliukų, šalia besisukiojanti donja ir naminis maistas. Išbandykite tokias!

KUR MIEGOTI?

Jeigu jūs ne 5 žvaigždučių gerbėjai, o mėgstantys pasibastyti po šalį ir turite ribotą biudžetą – šioje šalyje išsigelbėjimas yra Casa Particular. Tai yra kambarys su patogumais pas vietinius žmones. Dažniausiai tai būna atskirame fligelyje arba kitas aukštas, kiek teko gyventi – VISUOMET turi privačią vonią. Labai tvarkinga, su švaria patalyne ir rankšluosčiais, o nemokamas privalumas – galite pamatyti, kaip gyvena tikri kubiečiai. Žinoma, vieni savas casas pavertę mini viešbutukais ir patys net negyvena, o kiti, kaip tik – prisiduria prie algos, įsileisdami.

Casa Particulares kainos įvairios, bet vidurkis yra 20-25 CUC už dvivietį (kartais trivietį) kambarį. Jeigu norite – šeimininkai VISUOMET siūlo ir papildomus pusryčius. Gal tik kartą teko miegoti, kur jie įskaičiuoti, bet dažniausiai už juos imamas 4-5 CUC mokestis, o vaikams kaina perpus.

Pusryčiai verti atskiro žodžio. Visas 25 kelionės dienas kasdien ryte valgėme kiaušinį. Dažniausiai tai omletas, keletoje vietų tiesiog paleistas kiaušinis. Šalia būna patiekta bandelių, jų įdomaus skonio mėsos, kartais sūrio, kartais sviesto, kartais medaus ar džemo. Būtinai priklausys kava, vaisių kokteilis ir šviežių daržovių lėkštė ar bent jau gabaliukas. Tikrai sočiai pavalgai ir nereikia sukti galvos, kur eiti pavalgyti.

Kaip rasti Casa Particulares? Nakvynę rezervavau tik Havanoje per Airbnb, nes atskridome prieš vidurnaktį. Visur kitur – ėjome, klausėme. Turistinėse vietose prie autobusų eilė, kaip Palangoje – visi siūlosi gyvent (Vinales labiausiai įstrigo). Įdomiausia, kad sunkiausiai radome visai neturistiniame, o vietinių pamėgtame Siboney (15 km pajūrys prie Santiago de Cuba). Bet kai, radome, tai tobulą variantą ir jeigu kada nors papulsite į tą pusę – būtinai rezervuokite iš anksto pas Adrianna ir Fransico franciscor.rivera@nauta.cu, avocado2@nauta.cu, Adriannalara01@yahoo.com. 

Gražiausias namas visoje Kuboje su vaizdu į jūrą, baltomis švariomis erdvėmis ir net kolekcija filmų, kuriuos galite žiūrėti per projektorių. Šeimininkai, tikri kubiečiai, bet beveik 20 m. gyveno JAV ir dabar į gimtinę. Labai bendraujantys, paslaugūs ir, žinoma, kalbantys angliškai. Perduokite linkėjimus nuo šeimos iš Lietuvos su trimis dukromis 🙂

Ką pamatyti?

Viskas priklauso nuo laiko, kiek turite. Jei norite pagulėti pliaže, tikrai galite rasti šalių su auksiniu smėliuku arčiau ir pigesnių, Kuba verta apkeliauti. Mes apsukome klasikinį maršrutą Havana – Vinales – Playa Girones – Cienfuego – Tridinadadas – Santiago de Cuba – Camaguye – Santa Lucia – Havana.

Labai svarstėme kilti į “laukinį”, bet dabar jau labai populiarų Boracao kaimelį prie jūros, bet viena, kad jis dabar labai populiarus, antra iki jo reikia važiuoti šešias valandas baisiais keliais ir dar tiek pat grįžti, nes yra labai nepatogioje vietoje, tai metėm tą idėją.

Kuboje graži ir gamta, ir labai turtingas kultūrinis paveldas, tad žiūrėti ten yra tikrai ką. Ir tikrai įdomiausia ne socializmas, tuščios parduotuvių lentynos, deficitinės prekės, bet žmonės, nepraradę gyvenimo džiaugsmo, besistengiantys bet kokia kaina išgyventi ir prasisukti, kalbinantys vaikus ir drąsiai pozuojantys.

Čia labai trumpai pasakiau svarbiausius aspektus, o jeigu turite klausimų – rašykite seimosgidas@gmail.com ir pasistengsiu atsakyti.