Nežinau, kiek per metus sulaukiau padėkų dėl knygos „Skandaras ir vienaragių vagis“ rekomendacijos. A. F. Steadman knyga vadinama naujuoju Hariu Poteriu – ir dėl populiarumo, ir dėl nedidelių panašumų. Knyga buvo išversta į daugybę užsienio kalbų, paskelbta, kad bus statomas filmas ar serialas, o perskaitę pirmą su nekantrumu laukė tęsinio. Ir pagaliau – „Naminuko“ leidyklą jaunuosius skaitytojus pradžiugino antra knyga apie Skandaro nuotykius. Namuose tos knygos laukė ne tik dukros, bet ir aš pati, tad dalinuosi savo apžvalga.
Tai pirmiausiai grįžkime į pradžią – jei nežinote apie šią knygų seriją nieko, kviečiu pasiskaityti čia: Pasaulio paauglius užkariavęs bestseleris – jau ir lietuviškai: įspūdžiai perskaičius „Skandaras ir vienaragių vagis”. O jei nenorite skaityti, tai svarbiausia tiesiog žinoti, kad ši knyga apie kitokius vienaragius – nieko pūkuoto ir vaivorykštės spalvų, o kaip tik atvirkščiai. A. F. Steadman knygose vienaragiai yra kraujo ištroškę, pavojingi, žiaurūs gyvūnai. Pagrindinis veikėjas – Skandaras, kuris su kitais išrinktaisiais vaikais mokosi būti vienaragių raiteliu – gyvena uždaroje saloje, kur netrūksta nei magijos, nei nuotykių. Va čia tas panašumas su Hariu Poteriu.
„Skandaras ir raitelio šmėkla“ – antroji knyga ir kaip įprasta tęsiniuose, prasideda laikas tikriems nuotykiams. Jei pirmoji knyga buvo pažintinė, kas tie vienaragiai, kokia Skandaro praeitis, dabar jau rašytoja pasileidžia plaukus ir su užmoju kuria įvairiaplanius siužetus. Pagrindinė knygos teminė linija yra apie tai, kad pradeda žūti laukiniai vienaragiai ir kaltė krenta ant Skandaro. Kadangi berniukas yra išskirtinis, nes valdo ypatingą stichiją (taip taip, čia ne tik vienaragiai, bet ir burtai), visuomet yra tokių, kurie jo nemėgsta ir kurpia įvairiausius planus. O kur dar paslaptingai dingusi ir mitais apipinta jo mama… Tikrai nepasakosiu, kas vyksta ir kuo baigiasi, bet tikrai siužetas įtemptas ir įdomus, nenuspėjamas, nenuobodus.
Kita siužetinė linija apie šeimos santykius – namuose žemyne liko Skandaro sesuo, kuri irgi norėjo tapti vienaragių raitele, bet, ji nebuvo pasirinkta. Sesuo neslepia širdgėlos, jai sunku priimti brolio sėkmę, nuošaliai besilaikantis vienišas tėtis jaučiasi lyg prašalaitis, o vaikinas negali niekam atskleisti tiesos, kurią sužinojo apie savo mamą.
Trečia – apie draugų santykius. Skandaras gyvena su dar trimis bendramoksliais, su kuriais sieja ir šilta draugystė. Bet ar ji išties tokia tvirta, kad ištvertų išbandymus, kaip pavydas, konkurencija ir paslaptys?
Labai sunku daugiau papasakoti neprasitariant apie siužetą, o aš tikrai nenoriu sugadinti malonumo skaityti šią knygą. Nuotykiai apie Skandarą yra subalansuoti ir berniukams, ir mergaitėms, skaitantiems pradinukams ar lengvai dėl paaugliškos literatūros pamišusiems tėveliams.
Pagarba leidyklai, kuri su pasauliniu startu prasilenkė vos kelios savaitės ir taip greitai verstine knyga pasidalijo su lietuviškai skaitančiais. Na, o geriausia naujiena tame kad kitų metų balandį sulauksime TREČIOSIOS dalies, kaip oficialiai praneša pati autorė. Iš viso bus išleista penkios knygos apie Skandarą ir viena novelė be pavadinimo – čia taip rašo Wikipedia, o mums telieka laukti.
Noriu ledų! Kur pilis? Kada prie jūros? Kokia šios vietos istorija? Nereikia nė turistiniu autobusu keliauti su 50-čia nepažįstamųjų, užtenka turi kelis vaikus ir klausimų kelionės metu bus į valias. Žinoma, prieš tai dar reikia nuspręsti kur keliauti. Šeimos susirinkimai, metus gvildenamos idėjos ir maršrutai, o kur dar iššūkis suderinti vaikų poreikius su suaugusių norų daugiau pamatyti ar ramiau pailsėti?
„Įdomiausios kelionės po Europą” – nauja „Terra Publica“ knyga, kurioje pateikiami TOP 50 maršrutų po Vakarų, Pietų, Šiaurės, Baltijos ir Vidurio Europos šalis. Jei šalis didesnė – joje rasite ne vieną sudėliotą maršrutą nuo A iki Z. Pirmame kiekvienos šalies puslapyje pateikiamas žemėlapis, įvaizdinė nuotrauką ir keli faktai apie plotą, gyventojų skaičių ir valiutą. O toliau – pati įdomiausia dalis: maršrutai, kuriuos pasiūlo su ta šalimi susiję, joje gyvenantys ar gerai šalį pažįstantys žmonės. Kiekvienas maršrutas turi tam tikrą skaičių objektų, nurodytas tikslus kilometražas ir kelionės trukmė. Žodžiu, visas planas, tereikia sėst ir važiuot automobiliu ar kemperiu!
Knyga padės jums susiplanuoti kelionę ne prasčiau nei padaro kelionių agentūra – su ja galėsite aplankyti svarbiausias šalies vietas ir vietinių rekomenduojamus ne tokius turistinius kampelius. Tik to nereikės daryti su dešimtimis kitų žmonių – visa tai patirti galite vieni ar su šeimai.
Kiekvienas maršrutas prasideda intro, kuriame bendrais bruožais papasakojama apie šalį, šalies ambasadoriai (knyginiai, ne tikrieji) dalijasi savo istorija ir įspūdžiais, kuo jiems čia patinka. Na, o toliau rasite objektus, kurie aprašyti ir plačiau – jei kažką jau lankėte, galite praleisti ar maršrutą persidėlioti pagal savo turimą laiko trukmę bei lūkesčius. Apie kai kuriuos objektus rasite daugiau informacijos – jie, dažniausiai, yra išskirtiniai, įrašyti UNESCO ar įdomesni. Knyga lyg dviejų sluoksnių – vienas veda lyg turisniu maršrutu sufleruodamas kur važiuoti, kur nakvoti ar kur užkąsti. Kitas, tamsesniame fone, jau skiria dėmesį patiems objektams: pasakoja jų istoriją, faktus, dabartinę boklę.
Leidinį sudarė Vytautas Kandrotas – žinomas kelionių gidų po Lietuvą autorius, fotografas ir leidėjas. Pratarmėje rašoma, kad knygos idėja gimė per koronaviruso pandemiją – per tą laiką pasitvirtino prognozės, kad po pandemijos apribojimų skyrždiai lėktuvais brangs, o Europos žemynas taps patrauklesne kelionių vieta. Nebūtina visur važiuoti – į tolimesnes šalis knygos autoriai siūlo nuskristi ir išsinuomoti automobilį.
Kiekvienas maršrutas turi ir savo pavadinimą – Norvegiją aplankysite kaip „Amžinos vasaros kraštą“, Prancūzijoje kviečiame leistis į Provansą, Luaros slėnyje jūsų lauks ne tik pilys, bet ir „tarte tatin iki „Terra Botanica“. Airijoje grožėsitės „40 žalių atspalvių“, o Lenkijoje pasitiks ir barokas, ir meduolių kvapas. Žodžiu, kryptys ir maršrutai visiems skoniams.
50 maršrutų. 700 nuotraukų. Daugiau nei 20 lietuvių autorių.
Taip pat čia yra ir daugybė praktinių patarimų, kaip pasiruošti kelionėms automobiliu, kaip jį nuomotis užsienyje, kaip išsirinkti viešbutį ar net kur piltis degalus.
Mano nuomone, tai knyga – tiesiog kurią norisi vartyti ir vartyti. Esu pastebėjusi, kad pusę kelionės malonumo yra kelionės planavimas – kalbu ne apie nuobodų viešbučių ar automobilių užsakymų darbą, bet svarstymą, ką aplankyti. Žinai, kad turi ribotą dienų skaičių ir tada renkiesi – kriokliai ar senamiesčiai, žygis į kalnus ar ramus gulėjimas paplūdimyje. Dairaisi į nuotraukas, atsiliepimus ir… po kurio laiko jautiesi beveik kaip ir pabuvęs. Juokauju. Iš tiesų, linkiu pasinaudoti knyga ir išsirinkti geriausias šeimos atostogas – net ir pradinukai ar neskaitantys vaikai, sklaidydami nuotraukas ras jiems patrauklias vietas, užsidegs kelionės planavimu ir aplankę objektą jau žinos apie jį plačiau. O juk to ir tereikia, kad kelionių patirtis lydėtų mus visą likusį gyvenimą.
Baigiasi mokslo metai ir paaugliai sulenda į ekranus, pamiršdami aplinkinį pasaulį. Pažįstama daugeliui tėvų 🙂 Suprantu, kad visi mes norime, jog vasaros metu mūsų atžalos visiškai nenukvaktų kibernetiniame pasaulyje, bet sudominti kažkuo juos irgi nėra lengva. Bet… turiu vilties! Visada sakiau ir sakysiu, kad paprasčiausias būdas paskatinti vaikus skaityti yra jiems pasiūlyti įdomias knygas. Turinį, kuris atitinka jų dienų realijas, kuris jiems yra artimas ir intriguojantis. Todėl dalinuosi trimis naujomis knygomis, kurios tikrai galėtų atlikti didžiąją misiją ir atitraukti vaikus nuo ekranų į knygos puslapius.
„Tamsioji saulės pusė“
Mokslinė fantastika iš Suomijos su lengvu romantikos prieskoniu apie 16-mečius. Istorijoje pasakojama apie paauglę Emiliją, kuri auga su seneliu keistame mieste-kasykloje valdomame diktatoriaus. Perskaičius šią knygą su vaikais ir apie Sovietų sąjungą galėsite lengviau padiskutuoti, kai buvo privaloma eiti į paradus ir visi vilkėjo panašius drabužius. Po 16 metų Emilija apsilanko buvusiame savo mamos kambaryje, kuriame niekas nebuvo užsukęs visus tuos metus ir randa ypatingą piešinį. Iš kur jis atsirado? Kas jame pavaizduota? Nebegaliu išduoti, nes tai nuotykių pradžia. Vis labiau gilindamasi į savo pačios istoriją Emilija tik dar labiau klimpsta į daugybę kylančių klausimų, kurių atsakymai išryškėja tik pačioje knygos pabaigoje ir tikrai yra labai netikėti.
Tai kur mokslinė fantastika? Oi, čia jos netruks – nuo kelionių laiku, keturmatės dimensijos paaiškinimo iki juodųjų skylių ir branduolinės sintezės. Dar papildomos temos, kuriomis bus galima padiskutuoti su vaikais aptariant knygą.
Knygoje daug dėmesio skiriama ir asmeniniams santykiams aptarti – su tėvais, kurie tavęs neaugino, su draugais, kalbama ir apie išdavystę, netiesiogiai ir apie meilę. Neatsitiktinai, nes autorė Marisha Rasi-Koskinen yra psichologijos magistrė, kuri sklandžiai įpina visa tai į, rodos, tokią sudėtingą temą, kaip mokslinė fantastika.
2019 metais Suomijoje ši knyga įvertinta, kaip geriausia metų knyga vaikams ir paaugliams, ji apdovanota ir kaip geriausiai tinklaraštininkų išrinkta knyga.
„Tamsioji saulės pusė“ (leidykla „Debesų ganyklos“) – tai paslaptinga istorija apie laiką ir prisiminimus, kviečianti skaitytojus peržengti ribą tarp mokslinės fantastikos ir reliatyvumo teorijos galvosūkių.
Knyga paauglėms. Taip taip, norėtųsi, kad ją perskaitytų ir paaugliai vaikinai, bet, spėju, tokių nebus daug. Užtikrintai, kaip dviejų paauglių dukrų mama galiu pasakyti, kad daugiau ar mažiau visos tokio amžiaus merginos yra susirūpinusios savo išvaizda. Nekalbu apie tai, kad visos jos mano jog turi būti liesos ar jų drabužių stilius panašus, bet apie tai, jog asmeninis įvaizdis rūpi visiems. Ir dabar visa tai sujunkime su socialiniais tinklais! Savęs reprezentavimas juose yra vienas iš didžiausių šiuolaikinių paauglių galvosūkių ir iššūkių – kaip ten save pateiki, toks tu ir esi, jiems taip atrodo.
Trijų Švedijos autorių – Lisa Bjarbo, Johanna LIndback ir Sara Ohlsson – pasakojimas apie tris labai skirtingas paaugles, kurių pačios negražiausios nuotraukos patenka į specialiai sukurtą paskyrą „Baidyklės“. Visos mokinės įsibaiminusios – kas kita paslaptingo paskyros kūrėjo auka? Iš ko dar bus pasityčiota? Visai nesvarbu ar esi populiari, ar nepastebima, „Baidyklėse“ gali atsidurti su pačia baisiausias nuotrauka ir gėdingu prierašu šalia jos. Iki šiol nebendravusios klasiokės nusprendžia suvienyti jėgas ir rasti tą niekšą, kuris žiauriai su jomis elgiasi.
Detektyvėmis nusprendusios tapti klasiokės yra labai skirtingos – skiriasi ne tik jų socialinis sluoksnis, šeimyninė padėtis, pomėgiai ir asmeninės savybės. Kaip pavyks joms sutarti? Kuklioji Tildė vos prieš metus atsikrausčiusi į naują miestelį ir mokyklą vis dar ilgisi senųjų draugų ir pamėgto gyvenimo. Jasmina turi influencerę mamą, didžiulę drabužių spintą ir aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, kuris neleidžia jai nusėdėti vietoje. Elena – tylenė, kuriai labiau už viską rūpi knygos ir galėjimas būti vienai, išskyrus jog meilės audros neaplenkė ir jos gyvenimo. Kaip jos visos ras bendrą kalbą? Ir kas tas bjaurusis pokštininkas?
Knyga labai labai LABAI lengvai skaitoma – trumpais skyreliais, kuriuose pateikiamas kiekvienos iš merginų požiūris į tą patį dalyką. Tad autorės tikrai nusipelnė plojimų (iš tiesų, jos gavo ir ne vieną premiją už šią knygą) už gebėjimą paaugliams parodyti, jog tai, kas jiems atrodo vienaip, neatrodo taip pat kitiems. Jei tu slepiesi, nes manai, jog niekas su tavimi nedraugaus, tai nedraugauja ne dėl to, kad nenori, bet dėl to, jog tu slepiesi. Na, o kur dar parodomas gyvenimas dėl širdučių ar „laikų“, kuris dabar toks dažnas… Ar tikrai tai yra svarbiausia? Ar tai, kad tave kažkas virtualioje realybėje pavadina kiaule, reiškia, kad ir tokia esi?
Tikiuosi, kad po kelių dešimčių metų šią knygą paaugliai skaitys, kaip istorinę literatūrą stebėdamiesi, kaip galėjo taip žmonės sureikšminti tokias temas, bet dabar jos labai aktualios. Rekomenduoju kiekvienai paauglei ir jos tėvams. Na, o jei ir paauglį įkalbėsite perskaityti – plojimai jums.
Dar viena mokslinės fantastikos knyga paaugliams kviečianti keliauti laiku. Viskas prasideda labai netikėtai – medicinos studentė Nora ruošiasi karnavalui pasidabinusi senovine suknele, kurią netikėtai tenka paaukoti iš upės gelbėjant mažylę. Kitame miesto gale atsibunda Maksimilianas, kuris nesupranta nei koks jo vardas, nei kur atsidūrė, o aplinka atrodo labai nepažįstama ir gąsdinanti. Lemtingas merginos ir vaikino susitikimas jiems atneš ne tik meilę, bet ir daugybę nuotykių.
Kostiuminė drama paaugliams su fantastikos elementais – sakyčiau, tokia palengvina „Svetimšalės“ versija 🙂 Tiesa, knygos pavadinime ne veltui minias Frankenšteinas – prieš imantis skaityti šios, siūlyčiau bent filmą apie jį pasižiūrėti, bus lengviau susigaudyti siužete, kuriame pati Frankenšteino istorija turi didelę reikšmę. Joje gal mažiausiai, sakyčiau, tos santykių psichologijos, daugiau nuotykių ir detektyvinių elementų, veikėjai labiau subrendę (jau studentai). Tiesa, skaitytojai sužinos ir nemažai istorinių faktų, kurie tikrai pralinksmins.
Ispanijoje šios knygos autorė Elia Barcelo laikoma viena geriausių fantastinio žanro rašytojų ir pati knyga yra apdovanota daugybe prizų ir medalių. Tiesa, pati autorė dabar gyvena Austrijoje, kur dirba ispanų literatūros profesore akademiniame pasaulyje. Moteris taip pat rašo scenarijus fantastiniams filmams ir serialams.
Labai mėgstu kitokias knygas. Tokias, kurios išsilanksto ar tas, į kurias reikia šviesti prožektoriumi ant sienos. Tokias, kurioms istorijas galime susikurti patys su vaikais. Leidykla „Apkabink mėnulį“, kaip tik tokią ir pristato – didžiulę, labai gražią ir kitais viršeliais David Wiesner knygą „Išplautas jūros“. Joje – nė vieno parašyto žodžio, kurį reikėtų skaityti „kaip parašyta“. Viskas – tik jūsų fantazijos reikalas, kur nuneš jūsų mintys ar svajonės.
Tai nėra knyga be siužeto – jis labai aiškus: berniukas paplūdimyje randa seną fotoaparatą, kurio juostelę išryškinus atsiranda daugybė nuotraukų. Iš kur jos? Kas jose pavaizduota? Teks susigalvoti patiems.
Vakaras su knyga ir vaikais – pats geriausias dienoje, kai galime vienas kitam papasakoti ne tik kas nutiko per dieną, bet ir atskleisti savo pasaulėjautą. O atsivertę „Išplautas jūros“ puiki proga vėl pasinerti į fantazijų pasaulį, kur nėra neteisingo atsakymo.
Ši knyga ypatinga ir tuo, kad ji beprotiškai graži, iliustracijos šiltos, su daugybe smulkių detalių, vienur lyg pieštos akvarele, kitur – lyg nuotraukos, spalvos prislopintos, o perteikta istorija daugelyje vietų primena komiksą. Jūros tematika pasirinkta irgi neatsitiktinai – jūra paslaptinga, beribė ir kiekvieną kartą skirtinga. Jūroje slepiasi daug neatsakytų klausimų, o tuo pačiu – laikas prie jūros daugeliui mūsų simbolizuoja laimingiausias vaikystės akimirkas. Žiūrėdamas į iliustracijas, rodos, net vėl kvėpuoji tuo sūriu jūros oru, valaisi smėlį iš tarpupirščių ir dėlioji iš kriauklių paslaptingus raštus.
Už šią knygą David Wiesner apdovanotas svarbiausiu JAV vaikų literatūros apdovanojimu Caldecotto medaliu, kaip geriausia „New York Times“ knyga vaikams ir sulaukė dar 17-ka įvertinimų kituose konkursuose. Visur įvertintas rašytojo ir iliustratoriaus gebėjimas pasakojimą perteikti tik vaizdu, skaitytoją (šiuokart, geriau turbūt sakyti, žiūrėtoją) įtraukti į gylį, kur giliai panėrus istorija mėgaujasi tiek didelis, tiek ir mažas.
Šitos knygos laukiau jau eilę metų. Amžina problema planuojant išvyką su dviračiais – kur važiuoti? Taip, yra daugybė puslapių, kur rasite skirtingus maršrutus, jais dalijasi ir turizmo informacijos centrai, bet tokios vienos vietos, kur būtų galima rinktis iš daugybės vietų pritaikytų važiuoti dviračiais, neradau. Tad pristatau dažais kvepiančią Solveigos Dambrauskaitės-Bakutienės knygą „Minam kartu. 40 dviračių maršrutų po Lietuvą“, kurią išleido leidykla „Terra Publica“.
Formatas
Pastaruosius kelerius metus leidykla išdirbo kelionių gidų formatą – plonais viršeliais, mažesnės nei įprastos, ant puikaus popieriaus su daugybe iliustracijų knygos yra patogios vežtis į visas keliones. Tai trečioji tokio tipo knyga – visiems rekomenduoju anksčiau išleistas Vytauto Kundroto „Keliauk su šeima. 100 maršrutų po Lietuvą“ ir Selemono Paltanavičiaus „Atradimai gamtoje: keliauk ir pažink“.
Apie autorę
Labai jaučiasi, kad tai ne sausas gidas pagal kažkur nuskaitytą ar pateiktą medžiagą, bet tikro keliautojo įspūdžiai ir patarimai. Solveiga yra dviračių entuziastė, kuri pati dviračiu nukeliavo šimtus kilometrų Lietuvoje. Smagus faktas – S. Dambrauskaitė-Bakutienė yra vairavimo instruktorė, prieš dvejus metus išleidusi patarimų knygą, kaip išlaikyti vairavimo egzaminą!
Turinys
Kaip ir ankstesnėse knygose vadinamas antras viršelis ir pirmas (pats pirmas) puslapis skirti žemėlapiui, kur sužymėti maršrutai pagal jų buvimo vietas. Tai labai patogu, jei, pavyzdžiui, dviračiu norite pasivažinėti konkrečiai tik Dzūkijoje ar pajūryje. Taip pat tinka ir tiems, kurie jau tiek pažinę Lietuvą, kad nebežino kur važiuoti ir nori atrasti kažką naujo. Niekad nebuvau girdėjusi apie maršrutus šalia Viešvilės esančioje Karšuvos girioje ar apie Antalieptės žiedą. Vėliau jau kiekvienas maršrutas aptariamas detaliai. Be to, knygos gale – daug patarimų dviratininkams nuo tai, kaip vežti vaikus iki padangų lopymo patarimų. Aš, asmeniškai, net nežinojau, kaip teisingai balnelį reguliuoti, o visad iš akies nusistatydavau, o čia, pasirodo, yra rimtos taisyklės.
Maršrutai
Daug ir įvairių. Lengviausi, bent jau man taip atrodo yra skiltyje „Miestai ir miesteliai“. Tai maršrutai po urbanistinius objektus, dviračių takais ar bent šaligatviais su vietomis atsipūsti, pavalgyti. Tokius galima pasiekti net ir autobusu ar traukiniu, nes tai vienas patogiausių būdų kažkur keliauti, jei turi daugiau vaikų ir dviračių. Maršrutai tikrai apgalvoti ir net žiūrėdama į Alytaus aprašymą, sutinku su visomis siūlomomis vietomis. Maršrutų ilgis – nuo 9 iki 27 km ir trunka vieną dieną.
Intensyvesni maršrutai vadinami MTB maršrutai – tai reiškia, kad čia prireiks dviračių platesnėmis padangomis, nes jie jau kviečia atrasti gamtos objektus ir keliausite ne tik dviračių takais, bet ir miškais ar žvyrkeliais. Man, asmeniškai, tokie patys smagiausi, o jei suradus kur netoliese stovyklavietę, galima ir pernakvoti gamtos apsuptyje. Maršrutai jau fiziškai sudėtingesni (svarmenų ženkliukas rodo kiek stipriai), trasos ilgesnės ir siekia net 38 km, bet vis tiek įveikiamos per vieną dieną.
Dviejų dienų žygių maršrutai. Tobulas planas savaitgaliui – maršrutai nėra sudėtingi, bet tiesiog ilgesni. Žiedinis maršrutas nuo Klaipėdos iki Nidos ir pro Ventę atgal ar Labanoro miško takeliais. Pusiaukelėje yra pasiūlymai, kur stovyklauti.
Pažengusiems. Maršrutai po 50-80 km ir įveikiami per dieną jau mažiau patogiais keliais – žvyrkeliais ar automobilių keliais. Kaip autorė sako, kad jie nebus sudėtingi tiems, kurie įpratę minti ir nebijo lenkiančių automobilių, tad aš šeimoms su vaikais siūlyčiau dar tokių vengti.
Maršruto aprašymas
Kaip ir minėjau, knygoje maršrutus pristato pati autorė „važiuoju, pamatau“ pirmuoju asmeniu. Tai leidžia įsijausti į aplinką, ką pamatysime. Kiekvienas maršrutas knygoje turi nedidelį žemėlapį, kaip jis atrodo. Žinoma, iš tokio žemėlapio mažai suprasi, kur nusukti, bet prie kiekvieno jų yra QR kodo paveikslėlis. Paprastu telefono fotoaparatu nuskanavus jį gausite jau detalę maršruto išklotinę. Kiekvienas maršruto pradžia turi koordinates, pažymėta, kur statyti automobilį, kokio tiksliai ilgio, trukmės ir kokia danga teks važiuoti. Taip pažymėta ar pats maršrutas yra sužymėtas fiziškai lentelėmis ar nuorodomis, kokio jis sunkumo. Taip pat pažymėti ir keliautojams svarbūs objektai – ar pakeliui rasite parduotuvę, tualetą, vaikų žaidimo aikštelę, vandens telkinį ar kavinę. Gal tik pasigedau nuorodose, kur tai tiksliai yra. Aprašymuose taip pat yra ir įdomių faktų bei pasiūlymų ką dar papildomai galima nuveikti.
Apie negalią kalbėti nėra lengva. Taip, šiuolaikinė vaikų karta jau žino, kas yra specialieji poreikiai, supranta, kad negalių būna visokių, ir matomų, ir ne, bet kaip elgtis, pamokų dar nedaug. Labai džiaugiuosi į rankas pakliuvusia lenkų autoriaus Tomasz Malkowski knyga „Kamilis, kuris mato rankomis“ (leidykla „Debesų ganyklos“). Taip, tai knyga apie berniuką turintį regėjimo negalią ir jo kasdienybę.
Knygoje – 20 trumpų istorijų iš Kamilio ir jo šeimos gyvenimo. Jose pasakojama paprasčiausia vaiko kasdienybė tik šįkart tas vaikas yra neregys, tad ir istorijos gaunasi visai kitokios. Kiekviena jų turi šiokį tokį pamokymą – kalba apie užuojautą, patyčias, perdėtą pagalbą ir dėmesį. Visko, ko tikrai nereikia šauniajam Kamiliui, šeimos meiliai vadinamam Miliuku. Kuo dar pasižymi šios istorijos? Didžiule didžiule humoro doze! Kiekvieną pasakojimą lydi juokas, kuris dažnai kyla tiek iš nesusipratimų, kai nieko nematai, tiek dėl išdaigininkės berniuko sesers.
Istorijos – kaip tik po vieną kiekvieną vakarą ir po 20-ties dienų regėjimo negalia nebeatrodys tokia baisi, o sutikus žmogų, kuris negali matyti, tikrai nepulsite jam sakyti „koks tu vargšelis“, o geriau pakviesite nuveikti ką nors smagaus kartu.
Šią knygą labai rekomenduočiau perskaityti ir negalią turinčių vaikų tėvams – ji įkvepia. Nežinau, ar tikrai geras sumanymas neregį mokyti vieną važinėtis dviračiu, bet tas sveikas požiūris į vaiką, o ne į negalią, tikrai įkvepia.
Jis nežino, kaip atrodo jo mama, tėtis ir visas pasaulis. Ar jis nelaimingas? Visai ne!
Knygos nuotaiką išpildo šmaikščios Joanna Rusinek iliustracijos. Pati knyga apdovanote ne tik Lenkijoje, bet ir pasaulyje: granice.pl išrinkta geriausia pavasario ir geriausia metų knyga, įvertinta ir „Child firendly World“ konkurse. Pats autorius T. Malkowski yra istorijos vadovėlių autorius, gyvena su šeima Gdanske. Knyga išversta ir į anglų kalbą.
Populiarusis vaikų literatūros dvynių duetas – Indrė ir Martynas Paviloniai, metų pabaigą pasitinka pristatydami net dvi naujas knygas vaikams – jau penktąją vaikų itin mylimų marmių dalį „Marmiai. Burokėlių čempionatas“ ir gražiausiai metų šventei Kalėdoms dedikuotą istoriją „Šikšnosparniuko Kalėdos“. Abi knygos dvelkia mistika, ramybe ir užburiančiu jaukumu, o istorijos įkvepia gėriui, žadina jausmų pažinimą ir kviečia pasinerti į kerintį fantazijos pasaulį.
Pristatydami naujus kūrinius autoriai teigia, kad šios istorijos skirtos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems – jose gausu žinučių, kurios įkvėps bet kokio amžiaus skaitytoją.
„Marmiai. Burokėlių čempionatas“ tai knyga apie tikslo siekimą ir kantrybę. Gal net pavadinčiau ją motyvacine, – tikina knygas iliustruojantis Martynas Pavilonis. – Kantrybės neturintys žmonės dažnai meta darbus, idėjas, netgi svajones. Šiais laikais visi visko nori čia ir dabar, todėl ši knyga puikus priminimas, net ir man pačiam, kad darbo vaisius skiname ne tą pačią dieną kai pasėjame sėklą.“
„Šikšnosparniuko Kalėdos“ – labai asmeniška, brangi, šventiška ir švelniai melancholiška knyga, kurią skyriau pirmosioms ką tik gimusio savo sūnaus Vincento Kalėdoms, – pasakoja istorijas vaikams rašanti Indrė Pavilonytė. – Tai knyga apie draugystę, nuoširdumą ir tai, kad didžiausios dovanos yra ne daiktai po Kalėdų eglute, o tai, kas tuos daiktus padeda ir būna kartu juos išpakuojant.“
Indrė Pavilonytė ir Martynas Pavilonis (Nuotr. Greta Skaraitienė, BNS foto)
Prieš penkerius metus Lietuvos literatūros scenoje debiutavęs brolio ir sesers duetas nesitikėjo, kad jų žingsnis į vaikų knygų pasaulį taps sėkmės istorija. Rašytoja, tekstų kūrėja Indrė Pavilonytė ir brolis dvynys, grafikos dizaineris, iliustratorius, Martynas Pavilonis, kartu jau sukūrė ir išleido septynias knygas vaikams. Indrė istorijas rašo, o Martynas jas iliustruoja. Brolis ir sesuo garsėja kaip naujosios kartos vaikų literatūros neformalai, savo išskirtiniu stiliumi ir unikaliais personažais užkariaujantys Lietuvos vaikų širdis. Tai rodo ir keliasdešimt tūkstančių parduotų kūrinių egzempliorių. Pagal „Marmiai“ knygų seriją jau yra pastatytas ir sėkmingai rodomas teatro spektaklis, planuojamas animacinis filmas.
Daugumos dvynių knygų pagrindiniai herojai – nakties ir tamsos būtybės. Autoriai teigia, kad jiems patinka šias iš baimės dažnai nuvertinamas žavias būtybes traukti į dienos šviesą ir parodyti vaikams, jog nereikia jų bijoti, jos visai tokios pat kaip mes – vertos meilės ne mažiau nei balti pūkuoti triušiukai.
Naujausią marmių istoriją „Marmiai. Burkokėlių čempionatas“ ir Kalėdinę pasaką „Šikšnosparniuko Kalėdos“ galima rasti visuose Lietuvos ir interneto knygynuose. Abi knygas išleido leidykla „Alma Littera“.
Šiuo metu, kai aprašau šitą knygą, sniego atsargos tirpsta, o ir buvo jų tiek, kad sniego seniams neužteko, tad besmegenių su vaikais ieškojome knygose. Ir radom! Naujoje Danguolės Kandrotienės knygoje „Besmegeniai ir dingusios nosys“ (leidykla „Debesų ganyklos“). Rašytoja puikiai pažįstama Lietuvos vaikams – jos istorijos apie Pasaibą tapo klasika, ji yra parašiusi dar daugybę kitų paveikslėlių knygų mažiausiems, kurių daugelį iliustravo Dainius Šukys. Puikiai jaučiasi tvirta komanda, kai autorė ir iliustratorius papildo vienas kitą tiek žodžiais, tiek piešiniais.
Vaikai nulipdė keturis besmegenius, bet ne bet kokius, o pačius šmaikščiausius ir geriausius. Šie sniego vyrai aktyviai domisi įvairiomis naujienomis, užsiima sportu, aiškinasi vaikų gyvenimo ypatybes ir net patraukia linksmintis. Tiesa, linksmybės baigiasi nekaip, nes atsibunda besmegeniai be nosių. Knyga virsta detektyvu, o išaiškinus kaltininką – verslo pradžiamoksliu.
D. Kandrotienės gyvai valdomas žodis įtraukia į besmegenišką siautulį, graudina širdį ir kelia šypseną. Istorija, kad ne visada skriaudikas iš tiesų nori mus nuskriausti, o ištiesti gerumo ranką visada maloniau nei bartis. D. Šukio iliustracijos ryškios, spalvingos ir labai išraiškingos, todėl vaikams labai patiks į jas žiūrėti, kol tėvai skaitys pasaką prieš miegą. O jei turite tokį, kuris dėlioja pirmuosius žodžius – galite knygą duoti paskaityti pačiam, nes teksto nedaug, o perskaityti norėsis.
Smagu, kai ne tik televizijos kanalai, bet ir knygynai pasikeitus sezonai lentynas papildo laikotarpį atitinkančiomis knygomis. Naujausia jų – labai graži, švelni ir jautri Benji Davies knyga „Snaigė“ (leidykla „Baltos lankos“).
Knygoje lygiagrečiai vyksta du siužetai – vienas jų, primins mūsų kasdienybę, kuomet atėjus žiemai neramiai dairomės į dangų tikėdamiesi, kada iškris pirmosios snaigės ir purvina žemė pasidengs baltu grožiu, tą patį daro ir mažoji knygos personažė Nelė. Juk su sniegu – ir Kalėdos, ar ne? Kita siužeto linija su skaitytoju leidžiasi iš dangaus – tai vieniša, pasimetusi ir išsigandusi snaigutė ieško savo tikslo ir jo neranda. Žinoma, knygos pabaigoje abi šios knygos veikėjos susitiks, o iki tol, mažieji skaitytojai gali pasimėgauti puikiomis iliustracijomis, glaustu žodžiu ir žiemiška istorija.
Kietais viršeliais knyga su paveikslėliais tiks ir patiems mažiausiems, ir pradėjusiems skaityti vaikams – kiekvienas mūsų širdyje nori pasidžiaugti žiema. Tai istorija apie Kalėdas, bet joje nėra Kalėdų senelio ar dovanų. Tik laukimas, mokėjimas džiaugtis mažomis smulkmenomis ir šeimos bendrystė. O prislopintų spalvų labai švelnios iliustracijos tik papildo šią nuotaiką – maža eglės šakelė gali tapti svajonių eglute, krentanti snaigė svajoja nuveikti kažką didingo.
Benji Davies yra ne vienos ir lietuviškai išverstos knygos vaikams autorius – „Nojus pas močiutę“, „Nojus ir banginis“, „Senelio sala“, serija „Meškis Zujus“. Goodreads rašo, kad dar būdamas vaikas, Benji žinojo, kad užaugęs nori kurti filmus arba piešti paveikslėlius knygose.Jis vis dar renkasi, kas jam labiausiai patinka, ir šiuo metu laiką skirsto tarp vaikiškų knygų iliustravimo ir animacijos režisūros. Iliustratorius gyvena Londone.
„Mielai atsakysiu pirmadienį, mat šią savaitę vaikų atostogos mokykloje, tad būnu tik mama“, – taip į prašymą duoti interviu atsakė edukologė, 7 intelektų lavinimo programos autorė, keturkalbio vaikų darželio įkūrėja ir vadovė, dviejų vaikų mama Renata Lazdin. Kaip ir daugybė mamų, savo vaikams ji nori geriausio. Juk būtent jų gimimas Renatą paskatino dalytis su kitais tėvais savo patirtimis.
„Mielai atsakysiu pirmadienį, mat šią savaitę vaikų atostogos mokykloje, tad būnu tik mama“, – taip į prašymą duoti interviu atsakė edukologė, 7 intelektų lavinimo programos autorė, keturkalbio vaikų darželio įkūrėja ir vadovė, dviejų vaikų mama Renata Lazdin. Kaip ir daugybė mamų, savo vaikams ji nori geriausio. Juk būtent jų gimimas Renatą paskatino dalytis su kitais tėvais savo patirtimis.
Beveik prieš ketverius metus pasirodžiusią edukologės R. Lazdin knygą „Vienas vaikas – 7 intelektai“ skaitytojai išgraibstė – buvo išleista net keletas jos tiražų. Sukaupusi dar daugiau patirties, šiais metais knygos autorė pristato dar vieną knygą. Ji tikisi, kad harmoningos raidos metodikos principai, praktiniai siūlymai ir terapiniai kūriniai iš jos sukurtų 7 intelektų lavinimo programų tėvams padės geriau suprasti savo vaikus, o jų išdaigas nukreipti tinkama linkme.
Knygoje „7 intelektų mankšta“ (leidykla „Alma Littera) R. Lazdin siūlo 100 dienų programą, tinkamą harmoningai mažųjų išdykėlių raidai ir emocinei brandai.
– Knygos įžangoje rašote: man svarbu būti visaverte moterimi, puoselėti santykius, sveikatą ir socialinius ryšius, svarbu būti gera mama, svarbu mokytis ir svarbu dalytis savo praktika. Nejaugi visa tai – misija įmanoma?
– O, taip! Kiekvienas turime savo prioritetus. Tokia harmonija yra mano prioritetas, tad kai planuoju metus, savaitę, dieną ar vakarą, planuoju taip, kad puoselėčiau šiuos tikslus. Įdomu, kad daugiau spėti, gerai sutarti su savimi ir aplinkiniais pavyksta tuomet, kai nustoji skubėti, randi laiko išsimiegoti. Neskubėk ir būsi pirmas! Visa kita lyg savaime sukrinta į vietas. Žinoma, pasitaiko išeiti iš ritmo, bet net ir šios išimtys yra ritmo dalis.
– Ar tiesa, kad vaiko intelektas formuojasi nuo pusantrų iki septynerių metų? Ir jei šitą laikotarpį iššvaistei, nieko padaryti nebegalima?
– Visada yra galimybė daug pasiekti! Tačiau kuo vyresnis yra žmogus, tuo daugiau reikia pastangų. Greičiausiai žmogus, pavadinkime, protingėja ir mokosi nuo gimimo iki septynerių. Jei skirtume daugiau dėmesio išmintingam vaiko ugdymui šiuo laikotarpiu, tada ir mokykloje jam sektųsi sklandžiau. Ar tai sudėtinga? Ne. Kartais tai reiškia tik sukurti vaikui sąlygas ramiai žaisti, neblaškyti. Mane visuomet žavėjo galimybė padėti tėvams atrasti paprastas tiesas apie vaiko poreikius ir kasdienybę. O tada labai malonu tėvus ir vaikus sutikti po daugelio metų.
– Ramūs, išsimiegoję, lėtai judantys ir neskubomis kalbantys tėvai gali nuraminti prigimtinį ir natūralų vaiko nerimastingumą be jokių papildomų metodinių priemonių, – taip rašote. Ar šiandien įmanoma sukurti savo šeimai tokį gyvenimą ne miške?
– Miške, žinoma, lengviau. Nes gamta išties teikia ramybės. Gal todėl net miestiečiai savaitgaliais traukia į pamiškes ir parkus. Bet net ir neturint tokios galimybės esama būdų, kaip gudriai sukonstruoti kasdienybę be nerimo ir skubėjimo. Jei prieš jus lego kaladėlių dėžė – juk jūsų teisė rinktis spalvas, formas. Tik keisti įpročius nėra lengva, bet užsispyrus tikrai įmanoma. Pavyzdžiui, pabandykite vietoj zujimo po namus prisėsti su puodeliu arbatos ir be telefono. Pamatysite, kad ir vaiko elgsena pasikeis.
– Savo knygoje nesibaiminate prisipažinti, kad perimate senovės išminčių ir skirtingų religijų propaguojamas taisykles. Ar jas tikrai galima pritaikyti šiuolaikiniame gyvenime?
– Nesu religingas žmogus, bet matau prasmę tyrinėti tikrąsias bendražmogiškas vertybes. Jos universalios ir kartojasi daugelyje religijų. Jų puoselėjime įžvelgiu galimybę patirti ir sėkmę, ir laimę. Taigi toks vertybių siekis – labai praktiškas. Stengiuosi savo vertybine nuostata dalytis su vaikais, su auklėtiniais, savo komanda. O tai padeda ir pačiai keistis, nes iki tobulumo man – dar toli.
– Atlaidumas – viena iš vertybių, kurią dažnai pamirštame. Kaip manote, kodėl šiandienos tėvai labiau skatina kovą už savo įsitikinimus, nei moko atleisti?
– Kovoti už savo įsitikinimus yra gerai. Noriu, kad mano ir viso pasaulio vaikai būtų aktyvūs ir stiprūs. Tačiau ne mažiau trokštu, kad kovodami nedarytų vertybinių kompromisų, išliktų empatiški ir tolerantiški, darnūs su aplinka. Įdomu tai, kad vaikas iš prigimties yra geras. Jo veikimo motyvai visada kyla iš gero.
– Knygoje labai ryški jūsų nuostata prieš ekranus. Ar galėtumėte keliais sakiniais pasakyti, kokį didžiausią blogį jie kelia vaiko intelektiniams gebėjimams?
– Viršijant leistinas normas – ekranai stabdo vaiko intelektinį vystymąsi. Nuolatinis padauginimas veda prie vaiko atsilikimo, nors jis dažnai plika akimi ir nepastebimas. Maža to, toks atsilikimas laikomas šiuolaikinių vaikų būdu, o taip toli gražu nėra. Tad blogumų yra lyg multivitaminų sultyse, ilgiausi sąrašai, apie tai galima kalbėti valandų valandas. Tėvai, kurie nori užauginti sveiką, sėkmingą vaiką, vis dėlto ankstyvojoje vaikystėje renkasi saikingą, motyvuotą ir tikslingą ekranų vartojimą.
– Kaip tėvai auklėjo jus? Ar šiandien matote jų klaidas, o gal atvirkščiai – mokotės iš jų ir savųjų patirčių?
– Žinodama tai, ką žinau dabar, manau, kad daugiausia naudos mano ugdymui davė tai, jog augau dvikalbėje šeimoje, kad šokau ir grojau pianinu ir kad tėvai kasdien prieš miegą ilgus metus skaitydavo pasakas. Toji nudėvėta, ruda Brolių Grimų pasakų knyga plonyčiais puslapiais dabar gyvena sūnaus Dovydo kambaryje.
Lyderystė ir užsispyrimas, manyčiau, nukopijuota iš tėčio. Jis – verslininkas, vis sakydavęs: „Tik nesugalvok būti verslininkė, rūpesčiams galo nematysi.“ Bet juk nesvarbu, ką tėvai kalba, vaiko instinktas – juos mėgdžioti (šypsosi).
– Ar intelekto ugdymo praktikomis susidomėjote tik pati susilaukusi vaikų? Kas jus įkvėpė rašyti knygas?
– Sūnaus gimimas kardinaliai pakeitė ir mano profesinį gyvenimą. Atradau stebuklingą pasaulį, apie kurį pati nė nenumaniau, juk ir mokykloje, ir šeimoje mus moko įvairiausių dalykų, bet ne to, kaip auginti vaikus. Tą pasaulį pažinusi nekantravau dalytis savo patirtimis. Knygos padeda daug plačiau paskleisti žinias ir kūrinius nei „Mažųjų valdos“, kuriose 7 intelektų lavinimo programas ar vaikų darželį gali lankyti tik gana siauras šeimų ratas. Knygos supaprastina gyvenimą tūkstančiams šeimų.
O ir pats rašymas, žodžio menas man seniai teikia džiaugsmo. Nuo paauglystės laiškų pusseserei Aušrytei ir pirmajai meilei, tinklaraščio, kurį pradėjau rašyti, kai gimė Dovydas, iki pat knygų.
– Auginate ketverių metų dukrytę ir beveik vienuolikos sūnų. Ar jūsų vaikai yra įrodymas, kad 7 intelektų mankšta veikia?
– Tikrai taip. Ir tai nepaprastai džiugina. Nors tikrąjį rezultatą pamatysiu tada, kai jie užaugs, sukurs savo šeimas ir realizuos save profesinėje srityje.
Man rodos, visi tėvai nori, kad jų vaikas būtų laimingas, sėkmingas ir lyderis. Kitaip kam gi visos tos pastangos? Jėgos, skirtos vaiko intelektiniam ugdymui, yra investicija. Tik žodį „lyderis“ supraskime tinkamai – nebūtinai tai ekstravertas scenoje. Tai pirmaujantis savo srityje, vienas iš geriausiųjų tame, ką pats pasirinko. Ar tai būtų prezidentavimas, ar vabzdžių tyrinėjimas, ar knygų restauravimas.
10 būdų žaliems, kaip mankštinti vaikų intelektą:
Daug judėkite. Judantis vaikas – stiprus ir protingas vaikas.
Leiskite vaikui ramiai pažaisti. Žaidimas – intelektų sporto salė.
Daug kalbėkite su vaiku. Gausi ir turtinga kalba mankština intelektą. Mokykite bent dviejų kalbų. Dvikalbiai vaikai pranašesni.
Kai vaikas į ką nors susitelkia, neblaškykite nė žodeliu, nė žvilgsneliu.
Sekite paskui vaiko susidomėjimus. Plėskite galimybes tyrinėti tai, kas tuo metu žavi.
Muzikuokite. Nuo klasikinės muzikos klausymosi iki grojimo instrumentu.
Skirkite pozityvaus dėmesio. Meilė maitina intelektą. Nebijokite pasakyti „ne“. Vaikui reikia ir laisvės, ir ribų.
