main

BlogasTitulinis 

Pudelio kronikos: kiek (ne)ilgai reikia vedžioti šunį?

2019-08-14 — by Goda Leo0

IMG_20190809_134255_1-960x720.jpg

Įstrigo kažkadais skaitytas kinologės Živilės Čepulienės straipsnis apie didelių veislių šunis, kuriame ji pasakoja, kad daug mieliau savo veislyne veisiamus vokiečių aviganius atiduoda žmonėms, gyvenantiems butuose nei tiems, kurie turi didžiulį namą su dar didesniu kiemu. Visą straipsnį galite rasti čia, o aš tik paminėsiu pagrindines jos tezes – bute laikomą šunį šeimininkai tikrai vedžios, socializuos, o štai name auginantys pasidžiaugs mažuliuku žaisliuku, o vėliau jis greičiausiai savo dienas leis voljere. Uždarytas. Ir be žmonių.

Skaitydama apie didžiuosius pudelius labiausiai ir pasidžiaugiau, kad ši veislė ypatinga tuo, kad ji prisitaiko prie šeimininko. Jei jis maratonų bėgikas, šuo visad bėgs šalia ir bus laimingas. Jei jį augina IT specialistas, jis visą dieną šildys jam kojas, o vakare primins, kad reikia pajudėti ne tik keturkojui, bet ir dvikojui padarui.

Taip mes ir auginame savąjį pudelį Grehemą – kartais jis praleidžia visą dieną šeimos Vyrui po kojomis (šis dirba namuose), kartais aš veduosi jį ofisą, kur jį praniurko dešimtys rankų. Kiekvieną rytą susitinkame su dviem geriausiais draugais – šelčiu Eliu ir dalmantine Zeta, kuomet šunys gauna proga išsilakstyti ir išsikrauti. Savaitgalius dažniausiai leidžiame gamtoje, tad laisvė kojoms – garantuota.

Nors mūsiškiui dar virš metų, pakeitėme ne vieną pavadėlį – vieną sukramtė, kitas sulūžo pats, trečias nepatogus rankai. Šiais laikais pavadėlių šunims pasirinkimas toks, kad sąvoka, jog tai virvė vesti šunį, praranda prasmę.

Vidury dienos Grehemą į lauką veda 11-metė Smiltė, tad labai džiaugiausi atradusi, jog yra amortizuojantys pavadėliai. Kartais iš džiaugsmo ką nors pamatęs, šuo staigiai timpteli, tad gali ne tik lengvai pargriauti vaiką, bet net ir suaugusiam išnarinti petį (masažistas patvirtino, kad anaiptol tai nėra reta trauma). Amortizuojantys pavadėliai viduryje turi itin tamprią gumą, kuri įsitempdama absorbuoja smūgį ir galų gale tave patį paruošia, kad reikia tvirčiau laikyti ranką.

Dar vienas metų atradimas – „Ezydog” amortizuojantis pavadėlis, kuris rišasi per juosmenį. Susidėvėjus paskutiniam rymojome prie „Pet24” parduotuvėje esančių pavadėlių lentynų (patikėkite, pasirinkimas yra WOW) ir svarstėme, ką dar išbandyti, kas būtų patogu visai šeimai. Jei būsite šioje parduotuvėje „Ogmios mieste”, tai linkiu sutikti Rasą, kuri yra pati nerealiausia specialistė įvairiausiais šunų klausimais nuo maisto iki priežiūros, tad su ja aiškinomės, kokie mūsų lūkesčiai: patogu vesti įprastu būdu, saugus vedžioti vaikams, tinkamas bėgioti ar važinėti paspirtuku ir, žinoma, gražus. Ji pasiūlė „Ezydog Zero Shock Road Runner” pavadėlį bėgiojantiems su amortizuojamąja apsaugine sistema šunims ir galiu pasidžiaugti, kad kasdien net vedžioti šunį tapo smagiau su šiuo pavadėliu!

Vyras džiaugiasi jo patogia plačia ir minkšta rankena. Tiek aš, tiek vaikai – galimybe užsisegti pavadėlį per juosmenį. Šiaip tingumas darosi dabar baisus, nes brausyti telefone dabar galiu vėl abiem rankomis ir žinutės lekia su mažesniu klaidų skaičiumi. O iš tiesų, tai vedant šunį mieste ir einant  su keturmete ir septynmete, kurios abi mirtinai nori duoti tau ranką, tas rankų atlaisvėjimas yra kažkas tokio!

Ta liemens sagtis reguliuojasi, tad tinka ir ant mano vasarą suapvalėjusio (kalti šonkauliukai!) stoto, tiek ant mažosios kaulelių. Prie pat užsegimo du kabliukai – vienas pasikabinti skanukų dėkliuką ir maišelių laikiklį. Antra dar protingesnė – atsegus šunį gali ilgąją pavadėlio persimesti sau per petį ir užsisegti, kad nekabėtų, netrukdytų.

Viduryje jo – specialus guminis laikiklis, kad galėtum prie savęs šunėką prisitraukti, o prie pat užsegimo  vadinama „traffic” rankena, kur šunį sulaikai visai prie savęs, kad į gatvę neįpultų.

O šiaip man smagiausia pati spalva ir pavadėlio storumas – toks tvirtas, platus.

Kaip mano kolegė, auginanti didžiulį šveicarų aviganį ir taip pat vedžiojanti pavadėliu susegamu per juosmenį sakė: „Žiūriu aš į tuos žmones, kurie nešasi pavadėlį rankose ir galvoju, kokie jie durniai, kam taip vargsta…” Žinoma, kiekvienas renkasi pagal savo šunį, veislę, pomėgius įpročius ir net piniginę, bet išbandyti tikrai verta.

BlogasTitulinis 

Pudelio kronikos: kailiuko purenimo reikalai

2019-08-01 — by Goda Leo0

PRIEs-960x540.jpg

Praėjusią vasarą netekome vieno augintinio ir visos šeimos reikalavimu skubiai rinkomės kitą. Internete peržiūrėjome ir perskaitėme tikriausiai apie visas šunų veisles. Apsistojome ties karališkais (dar kitaip – standartiniais arba didžiaisiais) pudeliais nes jie protingi, lengvai dresuojami, dideli, bet lengvi. Taip pat pudeliai, nors ir labai gauruoti, turi vieną labai gerą savybę – jie visiškai nesišeria. Ir tai tiesa, nes namie nė vieno skraidžiojančio plaukelio.Tačiau ilgas plaukas nešukuojamas taip susivelia, kad šuo tampa tikru „dredu”. Taip dabar mums  ir nutiko …

Kad tokiam susivėlusiam šunėkui nebūtų vasarą karšta ir nešustų kailis, rekomenduojama kas du mėnesiai jį trumpiau nukirpti. Atostogaudami šį terminą kiek praleidome ir jau trijų mėnesių kudlas kirpome visai susivėlusias į “kilimą”.

Šuns „išnara”

Šį kartą lankėmės „Pet24“ kirpykloje, kur kirpėja Urtė nukirpo mūsų šuniuką ir daugiau papasakojo apie pudelių plaukų priežiūrą bei kirpimą.

Pudelio kailis yra tikra vilna (net paplaukiojus ežere, vidinio sluoksnio nesušlampa!), todėl kuo dažniau nuskutamas šuo – tuo jam geriau. Jei šuo gyvena visiškoje laisvėje nešukuojamas, kaip kad mūsų namuose, nes visi myli, bet šukuoti tingi, tai jį reikėtų kirpti bent jau kas du mėnesius. Nes ir šuniui mažiau streso ir jį lengviau kirpti, mažesnė rizika įkirpti.

Susiformavęs įvaizdis, kad visi pudeliai yra kerpami tokiomis įmantriomis šukuosenomis su „bumbulais ir skiauterėmis“. Tačiau tai tik parodinis kirpimas. Tokią šukuoseną reikia prižiūrėti – kas savaitę kirpti, šukuoti, plauti. Naminiam  šuniukui tokios priežiūros nereikia. Pudelį mūsų šeima ir įsimylėjo būtent tokį be „pribambasų”, trumpai lygiai kirptą ir turbūt kiekvieną vakarą parke sulaukiame klausimų apie veislę, o sužinoję, kad čia TAS pudelis, visi labai nustemba.

Urtė atskleidė, kad dabar pudelius madingiausia kirpti „meškiuku“. Bet ši šukuosena taip pat reikalauja priežiūros, todėl po pirmo karto šeimininkai dažnai jau antrą kartą jį kerpa trumpiau.

„Žmonės įsigyja šunį, bet dažnai nepagalvoja apie  jo priežiūra. Kad būtų paprasčiau ir lengviau,  šuniukai kerpami trumpiau“, – sako „Pet24“ kirpėja Urtė.

Tarp kirpimų, šuniuką dar reikėtų atvesti į kirpyklą higienai. Nes po mėnesio jau pradeda kristi ant akių plaukai- juos taip pat reikia pakirpti. O ir patį šunį reikia išmaudyti, sušukuoti, sutvarkyti nagus, ausis. Ir šuo įpranta prie kirpimo.

Keli patarimai, kaip prižiūrėti šuns kailį:

  • Norint apkirpti šuniuką reikėtų susiplanuoti tai iš anksto. Nes tik atšilus orams ir atvedus jį į kirpyklą, išgirsite, jog vietos yra tik po mėnesio.
  • Žiemą paliekamas ilgesnis plaukas, nes gali peršalti. Tačiau jei šuo nešioja rūbelius jį reikia kirpti trumpiau, nes po rūbais kailis susivelia.
  • Namuose šuniuko nelaikykite su antkakliu ar petnešomis nes po juo kailis labai veliasi.

„Pet24“ kirpykloje kerpami ne tik šunys, bet ir katinai, triušiai, jūrų kiaulytės. Gaila, neturim nė vieno šių gyvių, nes labai norėčiau sudalyvauti pvz. jūrų kiaulytės kirpimo procese 🙂

Užsirašyti pas nuostabiąją auksarankę ir gyvūnų mylėtoją Urtę galite +37067980934, ji dirba „Ogmios miestas” (Lakūnų g. 24, įėjimas iš Lakūnų g.) „Pet24″ parduotuvėje esančioje kirpykloje.

 

BlogasTitulinis 

3xMama: su vaikais keliauti (ne)būtina?

2019-07-31 — by Goda Leo1

IMG_20190517_201201-960x720.jpg

Įlendi į socialinius tinklus ir supranti, kad visi gyvena glamūrinius gyvenimus – rieda JAV keliais, nardo su delfinais Azijoje, sukasi karuselėse disneilenduose. O tu, su savo vaikais esi čia, Lietuvoje. Ir labai tuo patenkinta 🙂 Ne, keliauti aš labai mėgstu, su vaikais keliaujame vos jiems sukanka mėnuo, bet vasarą manau įstatymiškai turėtų būti privaloma praleisti Lietuvoje. Kas savo sodybose (rodos, juos turi kas antras, ar ne?), kas kolektyviniuose soduose (šie išgyvena tikrą atgimimą!), kas lietuviškame pajūryje, o kas prie darbo stalo. Ir tik tada, kai vakarai prasideda dar negrįžus iš darbo, jau būtų galima leisti įsigyti bilietus kelionėms svetur – atgauti dvasinę pusiausvyrą, įsikrauti vitamino D baterijas ir pasidairyti po svietą.

Šią vasarą planavau nekeliauti visai. Visos tos atostogos yra toks bėgimas, lėkimas, su keliais pagulėjimų tarpeliais, bet kol tą svetimą vietą prisijaukini, jau ir namo grįžti reikia. Garsiai visiems pareiškiau, kad noriu gulėti ir nieko nedaryti. Žinoma, visa tai reikia įvertinti metaforiškai. Iš tiesų, norėjau tiesiog būti savo vietoje su vaikais, mirkti baseinėlyje 3x3m, ką nors pakapstyti darželyje ir tiesiog… pabūti. Laimei, turime nuostabų sodą prie Kauno marių, kur galime džiaugtis visiška ramybe į džiungles panašiame gamtos kampelyje (čia atvažiuojame tik kas kelintą savaitgalį, tad ir sodas toks nesukultūrintas, nes tai kultūrai nelieko laiko). Čia nėra pietų ar vakarienės grafiko. Čia ledų galima valgyti ir neskaičiuojamą porcijų kiekį. Čia niekas neliepia nusiprausti rankas ar elgtis gražiai. Ir čia lietuviška vasara, kuomet kiekvieną dieną laukia staigmena – tai gaudai orą, lyg ant kranto išmesta žuvis, tai visą dieną skambini visiems ir skundiesi, kad „ir vėl lija. nesustojamai”.

Dar šią vasarą nusprendėme keliauti po Lietuvą ir dievulėliau, koks tai buvo geras sprendimas. Bent savaitę per visus metus reikėtų visiems išlįsti iš savų kiemų ir apsidairyti, nes kas Turkijos kebabinėse, bet kas prie Platelių ežero ar Dzūkijos raistuose. Dabar Lietuvos turizmą remia „padariau Baltijos šalis per dvi savaites” backpekeriai, pensininkų autobusai iš Lenkijos ir Vokietijos. Vokietijoje, Prancūzijoje ir daugybėje kitų pasaulio šalių pirmoje kelionių vietoje yra vietinis turizmas. Jie suka ratus kemperiais, išbando nakvynes savo vietinėse pilaitėse ir lankosi vietinėse edukacijose. Kodėl mes kaimo turizmą remiame tik per vestuves ir jubiliejus, edukacinius užsiėmimus išbandome tik kai klasės auklėtoja suorganizuoja jį vaikams, o vietinius kempingus aplenkiam ratu, nes galim nemokamai pastatyti palapinę kur tik norime, nes „penki metrai nuo vandens juk visų, o ne tų bagočių!”

Bus smagu, garantuoju. Smagiausia tai, kad jei tai darysime mes, tai darys ir mūsų vaikai.

BlogasTitulinis 

3xMama: Kiek kainuoja vaikai? II dalis

2019-07-09 — by Goda Leo0

IMG_20190709_093455-960x720.jpg

Taigi, pirmoje dalyje išsiaiškinome, kad leliukai realiai kainuoja labai mažai ir kainuoja tik jūsų norai juos aprengti gražiau, apipilti žaislais vietoj to, kad daužytų puodų dangčius ir linksminti privačiose pamokėlėse, kur labiausiai linksminami yra tėvai.

Dabar paskaičiuokime kiek kainuoja vaikai, kurie pradeda lankyti darželį, mokyklą, tūkstantį du būrelius, važiuoja į stovyklas, o jų draugai turi naujus telefonus.

DARŽELINUKAI

Pradėsiu nuo kito galo. Mažiausioji lanko valstybinio darželio Valdorfo pedagogikos grupę ir tai nuostabiausia, kad galėjo nutikti. Nuo auklėtojų, kurios leidžia vaikams stovėti ant stalų ir dainuoti, žaisti šuniukus, kuriuos kiti pririša prie stalo kojos, dainelių prieš valgį ir per jų ypatingas šventes iki požiūro, jog septynerių nesulaukusiems vaikams nereikia jokio papildomo ugdymo ar būrelių. Va taip ten ir leidžia Olivija laimingas dienas nesukdama galvos. Taip, jai ketveri, bet ji dar neskaito, neskaičiuoja ir nekalba angliškai.

Tuo tarpu vyresnėlė tokių metų jau buvo išbandžiusi septynis skirtingus būrelius į kuriuos, kaip dabar suprantu, labiausiai vaikščioti norėjau aš, o ne ji. Ir mokėjau papildomai aš 🙂 Tad išvada tokia, kad pasirinkus tinkamą darželį ir laimingoms žvaigždėms sudėliojus, jog jis bus valstybinis, darželinuko ugdymo kaina nėra labai didelė.

Drabužius, kaip ligšiol mergina vilki sesių. Žaislams ypatingų pageidavimų nėra. Didžiausios išlaidos papildomoms pramogoms, bet su jomis irgi nebepersistengiu (Smiltę 9 mėn. jau vedžiausi į operą!).

PRADINUKAI

Prieš rugsėjį pasipila straipsniai, kaip brangu išleisti vaiką į mokyklą. Žinoma, sumos itin didelės atrodo sunkiau gyvenančioms šeimoms, bet iš kitos pusės didžiausias išlaidas matau ne perkant liniuotes ar naujus sportbačius, o toms nelemtoms pratyboms, kurias realiai turėtų parūpinti mūsų švietimo sistema arba bent jau suteikti galimybę jas atsišviesti už 7 kartus mažesnę kainą (tai, pasak mūsų mokytojos, draudžiama).

Skyrus laiko ir kantrybės pradinukus tikrai galima puikiai aprengti dėvėtų drabužių parduotuvėse. Nemėgstate „Humanos”? Prasisukite musumazyliai.lt arba labdaros iniciatyvos krautuvėlėje „Happimess”, kuri turi tikrą parduotuvę M.K.Čiurlionio g. arba paskyrą musumazyliai.lt Ten būna puikios kokybės batų ar net kuprinių.

Žaislų tokio amžiaus vaikams reikia mažiau, geriau rečiau, bet kokybiškesni. Visas naujausias knygeles rasite bibliotekose, o Vilniuje ir Kaune veikia žaislotekos, kur galite pažaisti ar pasiskolinti stalo žaidimų (tokiis veikia Kaune – Z. Kuzmickio padalinyje, Raseinių g. 26 ir Vilniuje – A.Mickevičiaus biblioteka Trakų g. 10).

Daugiausiai tokiame amžiuje pradeda kainuoti papildomas ugdymas – t.y. būreliai. Šaunu, jei jūsų mokykloje yra didelis pasirinkimas kokybiškos papomokinės veiklos, kur dažnai ji kainuoja kelis eurus. Mums pasisekė ne taip, bet yra puikių alternatyvų – tai valstybinės sporto, muzikos, dailės mokyklos, kuriose kaina daug draugiškesnė nei privačiame sektoriuje. Aišku, pasirinkimas skurdesnis, ne visuomet nuskyla ir su pedagogais, bet verta paieškoti. Mūsų šeimai daugiausiai kainuoja plaukimo pamokos, nes norisi ir kad vaikai judėtų, stiprintų nugaros raumenis, ir išmoktų gerai plaukti (man rodos tokia savybė privaloma visiems).

Dar vienas dalykas, kuris prisideda sulaukus 7-8 metų – vasaros stovyklos. Žinoma, nuostabu, jei turite galimybę vasarą leisti kartu ar išleisti pas senelius, bet ne visiems taip yra. Mūsų stovyklos pakankamai ribotos – abi vyresnės merginos skautauja, todėl vasarą savaitę arba dvi išleidžiu į skautų stovyklas. Šios kainuoja apie 100 Eur. Ar norėčiau leisti į daugiau? Žinoma! Dabar yra tiek nuostabių stovyklų, specializuotų, ugdančių tam tikrus įgūdžius, bet 500 Eur už savaitę (vidutinė stovykla kainuoja 250 Eur x 2 vaikai) mūsų šeimai yra per brangu.

PAAUGLIAI

Kol kas čia patirties turiu mažiausiai – vyriausioji tik eis į penktą klasę. Jau dabar prasidėjo klausimai apie kišenpinigius. Iki šiol jie siekė 5 Eur per mėnesį, o dabar kai atsiras galimybės ir norai su draugėmis nubėgti nusipirkti bandelę (pradinėje mokykloje vaikai tiesiog neturėjo kur tai padaryti), išeiti į kiną BE tėvų, reikės svarstyti kas laukia.

Būrelių kainos nesumažės, išlaidos drabužiams padidės, nes juk nebesirenks ką mama išrinko… Jau didėja ir telefono sąskaita, nes geriau turėti internetą, nei mobilų ryšį skambučiams. Tad pasikartosiu – leliukai kainuoja centus, tikrosios išlaidos prasideda daug vėliau, todėl kartais pagalvoju, kad vietoj lavinamojo kilimėlio, kuris kainavo šimtą litų, būčiau geriau tuos pinigus būčiau įdėsiu į sąskaitą su užrašu „paauglystei”.

P.S. dar sulaukiau priminimo apie išlaidas maistui. Taip, nuo dešimties metų jūsų krepšelis šoktels trečdaliu, nes kopiant į paauglystę klausimas „ką suvalgyti” tampa daug dažnesnis nei „ką nuveikti” 🙂

BlogasTitulinis 

3xmama: Kiek kainuoja vaikai? I dalis

2019-06-26 — by Goda Leo0

MG_1597-960x1440.jpg

Pamenu, draugė augino du, o aš jau tris vaikus ir jos teiravausi, ar ji norėtų dar trečio. „Gal ir norėčiau, bet negalim jo turėti, nes per brangu, – aš išpūčiau akis, kodėl, o ji tęsė – Žinai, mūsų statusas neleidžia daugiau turėti: jiems visiems visko reikės.” Tarp eilučių suprask, kad kiekvienam reikės nupirkti po išmanų NAUJĄ telefoną, rengti NAUJAIS drabužiais, nupirkti NAUJAUSIUS daiktus, o kur dar jų studijos, jų butų nuomos ir automobiliai. Ir tik tada pirmą kartą pradėjau galvoti – kiek kainuoja vaikai? Pirmoje šio savo blogo dalyje papasakosiu apie tai, kiek man kainavo mano visi trys kūdikėliai.

1 vaikas

Kai sužinojau, kad laukiuosi, puoliau į paniką. Abu su vyru dirbome vidutiniškus darbus su vidutiniškais pinigais. Gyvenome, galvos nesukome, bet man hormonai ją tikrai susuko – beveik kas vakarą sriūbaudavau, kad negalėsiu vaikui nupirkti gražiausios lovytės, krūvos drabužėlių ir žaislų… Ir šiaip, man norėtųsi gimdyti privačiai, o va čia, tokie bepinigiai galime apie tai tik pasvajoti.

Šiek tiek vėliau tai praėjo (vyras dėl šventos ramybės susirado kitą darbą), bet rūpestis buvo didelis. Su didžiausiu pilvu aplankiau sesę Paryžiuje ir ten rimtai apsiprekinau. Kažkas bandė siūlyti kažkieno likusius drabužėlius, bet net prunkštelėjau – na jau mano vaikas, tai kažkokių dėvėtų tikrai nesirengs.

Nusipirkau vežimą. GRAŽŲ. Taip ir rinkausi – toks, kuris gražiausias. Apsirūpinau viskuo, ką rašo „protingi” būsimų mamų sąrašai. Kažkodėl juose niekur neprirašyta net ir mažosiomis raidėmis, kad viską, ką matote sąraše galėsite nusipirkti PO gimdymo, jei pamatysite, kad to reikia. Žodžiu, vaikas tikrai kainavo 🙂

2 vaikas

Besilaukdama antrosios susidomėjau daugkartinėmis sauskelnėmis. Aš, matote, lengvai nepasiduodu, jei imuosi reikalo, tai iš peties. Išstudijavusi viską, nusprendžiau, kad reikia jas pasisiūti. Nusipirkau rietimus įvairių bambukinių, impregnuotų ir visokių ten -inių audinių, spaudes, reples, kalnus gumyčių ir pan. Pasiuvau, turbūt, kokias penkias. Paskui supratau, kad pirktinės vis dėl to ir patogesnės, ir kokybiškesnės (reikėjo turbūt pasiūti kokį šimtą, kad bent viena siūlė būtų padori).

Drabužius šįkart naudojau likusius nuo pirmosios dukros ir mielai priėmiau kas ką atiduoda. Vežimą pirkau negražų (jis tikrai buvo visai neįkvepiantis, juodas), bet PRAKTIŠKĄ.

Tiesa, labai norėjau mažo lopšiuko lovytės, tai šį padovanojo seneliai. Net nenoriu žinot, kiek kainavo 🙂 Užtat žinau, kiek kainuoja naujos iš salono „Baby Bjorn” supynės-gultukas. Labai gražios, velvetinės…

3 vaikas

O, nėščia? Valio! O, jau gimdau? Palaukit, dar susikrausiu kraitelį. Vargšas vaikas, naudojau viską kas liko nuo vyresnių dukrų (net sauskelnes), nusipirkau tik vežimėlį. Šįkart – ir gražų, ir praktišką!

Ir iš tiesų, kūdikiams reikia visai nedaug ir jie nezirzia, kad ant atiduoto bodžiuko yra menka nebeišplaunama dėmelė, o lovytėje gulėjo jau ne pirmas kleckas. Daugiausiai kainuoja bemiegės naktys, šalti nervai ir begalinė kantrybė. Jie yra neįkainojami ir labai gaila, kad nusipirkti jų nėra.

p.s. O draugės skaičiavimai toli nenuvedė – ėmė, ir gavosi netyčiukas (taip taip, taip būna ir mums, moterims gerokai virš 30 su kelių vaikų bagažu), tad dabar klausti jos net bijau, ką darys, kai visi trys paaugs. Gal ims paskolą vaikams?

p.p.s. tęsinyje – apie tai, kiek kainuoja paaugę vaikai 🙂

BlogasTitulinis 

3xMama: Vėjaraupiai

2019-06-16 — by Goda Leo0

IMG_20190616_213151-e1560715283147-960x1147.jpg

Vėjaraupiai – ir viskas tuo pasakyta 🙂 Ypač, kai nesirgę trys vaikai ir netrukus bus mėnuo, kaip mūsų namuose lazaretas, kurio vadžias laiko šeimos Vyras.

Istorijos eiga labai aiški – nesirgo nė viena, o darželyje užsikrėtė mažiausia. Viena naktis buvo kritinė, bet šiaip iš viso sirgimo prisimename pagrindinį juokelį, kaip Olivija rėkia „Mane kaso, kaso mane, kasooooo!”. Olivija, sakau, ne kaso, o niežti. Po valandos: „Mane <pauzė> kaip ten tas žodis????“ Pakasė pakasė ją, bet greit praėjo.

Trumpas atokvėpis, aš lieku dirbti Vilniuje, Vyras su vaikais prie Kauno sodyboje ir krito 7-nerių Eleonora. Kitą dieną vienuolikos Smiltė. Būtent ją galvojau paskiepyti, nes amžius jau link paauglystės, bet… poliklinika vėjaraupių skiepų neturi, o „Endemik” dvigubai brangesni (poliklinikoje apie 35 Eur, privačiai – 75 Eur). Ai, galvoju, tiek jau tos, kaip nors.

Ir tai šitoje vėjaraupių epopėjoje buvo didžiausia mano klaida.

Eleonorą išbėrė gausiai, o ypač prisidėjo tuo metu siautę tropiniai karščiai. Po nakties ant nugaros buvo ne pavieniai spuogai, bet nuo prakaito (bent jau taip spėju) ir viruso susidaręs vientisas raudonas patinimas. Iš jos sirgimo labiausiai įstrigo jos nuolatinis kartojimas, kaip ji nepatinka sau.

Ir liko vyresnėlė, kurią vėjaraupiai tiesioginę prasme iškirto iš kojų. Tiksliau, ją išbėrė taip baisiai: ištino veidas, išbėrė burnos ertmę, vokus, nugara tapo viena žaizda, o spuogeliai nusėjo net padus, tad negalėjo vaikas net paeiti. Temperatūra laikėsi ilgiausiai, o vaikas tapo viena vandeninga žaizda. Tad pirmas patarimas, kas dar nesirgo vėjaraupiais ir yra vyresnis nei 10ties – PASISKIEPYKIT. Apie randus dar net bijau galvoti.

Dabar apie gydymą. Įdėjau zelionke nuspalvotos Olivijos nuotrauką į socialinius tinklus ir oje, pasirodo, briliantinė žaluma yra toksiška. Really? Ir skiepai iš beždžionių sukelia autizmą? Iš tiesų, naudojome ir vieninteles putas nuo vėjaraupių (ar žinojote, kad užsisakant internetu jų kaina yra DVIGUBAI mažesnė? Tik laukti reikia 2 dienas?), bet briliantinė žaluma buvo a) linksma b) labai gerai žymėtis, kurie seni, kurie nauji spuogai, taip stebint ligos eigą.

Smiltei ir Eleonorai dar naudojau antiseptikus, prieš-alerginius vaistus, antiseptikus (labai patiko „Duoseptic”). Sulaukiau rekomendacijų dėl „Bepanthen”, bet suabejojau, nes spuogus reikia džiovinti, o ne drėkinti… Kas labiausiai padėjo? Viskas po truputį, tikrai neišskyriau nei auksinės kainos putų, nei eurą kainavusios zelionkės. Kiek domėjausi, randų atsiradimo tikimybė priklauso nuo spuogo dydžio, genų ir nusikasymo, bet ne nuo vaistų, nes visi tie išvardinti dezinfekuoja.

Nesu nei gydytoja, nei specialistė, bet kalbėjausi su trimis skirtingais gydytojais apie vėjaraupius ir mano pastebėjimai yra tokie:

  • vaikui gali būti bloga, Eleonorą kelias dienas pykino
  • vyresniam vaikui vėjaraupiai sunkesni
  • susirūpinti, jei vaikas vangus, nevalgo ir negeria
  • vežti į ligoninę, jei nekrenta temperatūra net nuo vaistų
  • negalima temperatūros mažinti ibuprofeno pagrindo vaistais, nes didesnė tikimybė susidaryti randams ir žaizdoms
  • vežti į ligoninę, jei temperatūra nekrenta septynias dienas
  • tepti, purkšti nesvarbu kiek kartų per parą
  • kai jau niekas nepadėjo, dėjau kompresus su vandeniu, kurie malšino niežėjimą
  • didelis kiekis filmukų, meilė, rūpestis ir miegas su tėvais gydo labiausiai
  • kiekvienas atvejis individualus ir stebuklingo būdo išvengti randų nėra
  • visi vaistai geri ir nė vieno stebuklingo

O dabar, gal kas patars – koks kremas nuo randų susidarymo pats geriausias?

BlogasTitulinis 

3xMama: kur dėti vaikus vasarą?

2019-06-06 — by Goda Leo0

laimafoto-080-960x640.jpg

Kažkada internete sklandė nuotrauka, kurioje mergina prašė atleisti iš darbo, nes jau šilta. O aš kasmet prasidedant vasarai, manau, reikėtų duoti visoms mamoms ar tėčiams 3 mėnesius atostogų. Na, gerai, bent du :))) Ne tam, kad pasidžiaugtų vasarą, degintųsi pajūryje ar kapstytų bulves darže, bet kad pabūtų su savo vaikais. Bet va taip rimtai pabūtų. ATSIBŪTŲ.

Kasdien gaunu klausimų, į kokias stovyklas važiuoja mano vaikai. Paminėjus, kad leis savaitę miške su skautais, dažniausias atsakymas – ir ką, tik tiek? Tik vieną? Ir viskas? Taip, tik tiek ir net nemanau, kad reikėtų daugiau – stovyklos irgi darbas, jos irgi vargina! Dar laukia savaitė pas vienus senelius, savaitė su kitu seneliu prie jūros ir, žiūrėk, kad pusę vasaros jau suplanuota!

O iš tiesų atostogos turėtų būti kitokios. Svajoju, kad galėčiau atsibudusi ryte su dukromis mėgautis ilgais, lėtais pusryčiais, kuomet keptume blynus, dėliotume šilauoges ir barstytume viską cukraus pudra. O gal kondensuotu pienu. Tuomet lėtai skaitytume knygas, o šiek tiek susikaupus lauktų diskusijos ką šiandien rengsimės. Įšilus orui ieškotume, kur pasimaudyti, o gal – rinktumėmės kuriame hamake geriau gulisi. Kai kirminas pradėtų graužti, ištraukčiau šaldytų „parduotuvinių” koldūnų (kas karštą vasaros dieną nori stovėt prie puodų?) ir nulaižius grietine nuo indelio folijos, valgytume skandindami joje koldūnus. Popietė skirta tolimesniam tinginiavimui – maudynės, plepesiai temomis „ar aš į penktą klasę galėsiu eiti be uniformos” ir “kodėl Rojus tempia mane už plaukų”. Pavakare, šiek tiek vėjui įpūtus gaivesnio oro, išsitrauktume stalo žaidimą, bet tokį nesunkų (kokį „King of Tokyo” ar „Love Letters”) ir loštume, kol bent kartą laimės kiekviena. Gal kokį poguliuką susiorganizuočiau sau… Na, tada jau vėl visi alkani ir ilgai svarstytume ką pasigaminti visoms kartu, bet, neabejoju, jog viskas baigtųsi blynais. Ir vėl su kondensuotu pienu. Ateitų vakaras, merginos išsireikalautų filmuko, aš toliau smurksočiau knygoje. Susirastume „ką nors skanaus” ir atėjus dešimtai visos be ginčų keliautume miegot.

IR TAS PATS KITĄ DIENĄ. IR DAR KITĄ. Mes taip skubame – užaugti, mokytis, dirbti, gyventi ir pamirštame tiesiog džiaugtis, išbūti tą laimės akimirką ir ją užfiksuoti.

Tai va, perfrazuojant pirmą blogo sakinį pabaigsiu: prašau atleisti mane iš darbo, nes vasara ir noriu pabūti su savo vaikais.

p.s. persiųskit mano darbdaviams, nes pati dar neišdrįstu to padaryti.

BlogasTitulinis 

3xMAMA: Kodėl reikia išbraukti gegužę?

2019-05-30 — by Goda Leo0

IMG_20190507_185141-960x720.jpg

Metuose nekenčiu dviejų mėnesių – gruodžio ir gegužės. Rodos, nieko blogo jie nepadarė – vienas kvepia Kalėdomis, o kitas jau ateinančia vasara, bet supras mane tik turintys vaikų. Tai patys siaubingiausi mėnesiai, jei jūsų dukra ar sūnus lanko bent vieną ugdymo ir papildomo ugdymo įstaigą. Būtent šiais mėnesiais atsibunda visos darželių auklėtojos, mokyklų pedagogės, būrelių vadovės ir organizuoja koncertus „tėveliams” (šį žodį reikia tarti saldžiai paplonintu balseliu, kaip kalbama su leliukais).

Aš ne prieš koncertus ir pasirodymus. Anaiptol, man labai įdomu, kaip sekasi mano dukroms, ko jos naujo išmoko, kaip groja, koncertuoja, dainuoja, plaukia, bet kodėl tai parodyti reikia būtent šiais mėnesiais? Kuo jiems blogas balandis, kovas, vasaris ar bet kuris likęs? Kodėl tą pasirodymą (ir net ne vieną) reikia įtraukti, kai dar atsiranda darželių, mokyklų išleistuvės, klasės išvykos, o kitiems dar ir pirmoji komunija?

Kaip atrodo paskutinės mūsų savaitės?

  • Penktadienis – Eleonoros koncertas
  • Šeštadienis – Eleonoros muzikos mokyklos bendruomenės šventė
  • Pirmadienis – Eleonoros koncertas
  • Trečiadienis – Smiltės koncertas
  • Ketvirtadienis – Eleonoros klasės išvyka
  • Penktadienis – Skautų šventė
  • Šeštadienis – Smiltės klasės išvyka
  • Ketvirtadienis – Smiltės išleistuvės
  • Ketvirtadienis – audimo paroda

Tai dėkoju tai idėjai, kad mažiausioji dar nelanko JOKIO būrelio ir ugdosi Valdorfo pedagogikos grupėje, kuri yra visai atskira respublika nuo bet kokio įprasto kalendoriaus ar kalendorinių švenčių.

Taip, galima sakyti, pati kalta, kad vaikai lanko daugiau nei 1 papildomo ugdymo užsiėmimą, bet jeigu jos nori, suderina ir gali?

Pasikartosiu, man jų koncertai patinka. Labai! Džiaugiuosi dukras matydama laimingas, pasitempusias, ant scenos ir veiksmo sūkuryje, bet nenoriu gegužę pasiimti atostogų vien dėl jų ATASKAITINIŲ (o kaip kitaip pavadinti?) koncertų.

BlogasTitulinis 

Šiuolaikiškas būdas rasti auklę – Yoopies (+ DOVANA)

2019-05-23 — by Goda Leo0

Yoopies-LT-Copy_optimized-1024x379-960x355.png

Yoopies” – pirmaujanti Europoje vaikų priežiūros ir pagalbos namuose platforma – jau pradėjo veiklą Lietuvoje. „Yoopies Lietuva” direktorei Kamilei Dalšėdaitei teko pačiai pasinaudoti „Yoopies” paslaugomis Ispanijoje, todėl kilo idėja „Yoopies” veiklą perkelti ir į Lietuvą.

„Šeimos gidas” skaitytojams auklių paieškos sistemos kūrėjai dovanoja nemokamą 1 mėnesio narystę – tereikia žsiregistravus https://yoopies.lt/vaiku-prieziura, spausti savo paskyroje “Užsisakyti Premium narystę” ir paspaudus ant “Nuolaidos kodas?” įveskite savo nuolaidos kodą – SEIMOS_GIDAS

„Prisiminiau sunkumus, su kuriais tenka susidurti šeimoms Lietuvoje, ieškančioms auklės, kuri atitiktų jų poreikius, pavyzdžiui, kad auklė galėtų ateiti tik kartą į savaitę arba tik paimtų vaikus iš mokyklos, – pasakojo K.Dalšėdaitė. – O tada dar iškyla pagrindinis klausimas – kur tokios auklės ieškoti? Klausinėti draugų ir pažįstamų? Gaudyti rekomendacijas iš lūpų į lūpas? Mokėti didelius mokesčius agentūroms? Pamaniau, kad „Yoopies” yra labai naudinga ir reikalinga platforma Lietuvoje. Europoje vaikų priežiūros platformos yra ypač populiarios ir plačiai šeimų naudojamos, o tuo tarpu Lietuvoje jaučiamas didelis stygius bei poreikis”.

Metų pradžioje K.Dalšėdaitė susisiekė su „Yoopies” įkūrėju Benjaminu Sucharu ir nusprendė pradėti projektą Lietuvoje. Po kelių mėnesių – balandį – jau buvo atidaryta svetainė „Yoopies Lietuva”, kurioje šiuo metu daugiau per pusė tūkstančio užsiregistravusių vartotojų.

„Yoopies Lietuva” platforma suteikia galimybę atlikti įvairių kriterijų paiešką, kuri atrinks tinkamiausius kandidatus, pvz.: auklės paieška pagal geografinę padėtį, patirtį, rekomendacijas, tvarkaraštį, atlyginimą bei pagal daugelį kitų kriterijų.

„Yoopies Lietuva” galite naršyti ir tyrinėti auklių profilius, svarstyti, ar jos atitinka jūsų lūkesčius, ar jos tiks jūsų vaikams, ar patogi jos gyvenamoji vieta – ar gyvena šalia jūsų namų ir t.t. – sakė K.Dalšėdaitė. – „Paskutinės minutės priežiūros” pasirinkimo pagalba galite matyti aukles, kurios sutinka gauti skubius iškvietimus, t.y., 72 valandų bėgyje, kai turite netikėtą susitikimą, renginį ar kitą užsiėmimą.”

„Yoopies Lietuva” kandidatų profilio patvirtinimo paslauga užtikrina, kad auklės asmens tapatybė ir nurodyti diplomai, sertifikatai ir rekomendacijos buvo patikrinti „Yoopies” komandos. Tai suteikia šeimoms daugiau pasitikėjimo šio asmens teikiamomis paslaugomis.

„Platformoje „Yoopies Lietuva” integruotas ir mūsų feisbukas, tad galite pamatyti ir draugų rekomenduojamas aukles, kurių paslaugomis jiems teko pasinaudoti, – pasakoja K.Dalšėdaitė. – Mes siekiame kurti tvirtą ir patikimą socialinį tinklą, nes suprantame, kad vaikų priežiūra negali būtų patikėta bet kuriam asmeniui, o tiesiog į internetą įkelti skelbimai neatskleidžia jų patikimumo. „Yoopies” jungia ir kuria pasitikėjimu grįstą bendruomenę suteikdama naują prasmę tradicinei „iš lūpų į lūpas“ patikimos auklės ar kitos paslaugos darbuotojo rekomendacijai ir paieškai.”

„Yoopies” veiklą pradėjo 2012 m. Prancūzijoje, o šiuo metu veikia 15 Europos šalių. Neseniai savo paslaugas „Yoopies” pradėjo teikti ir filialus įkūrė  Lietuvoje, Lenkijoje ir Norvegijoje.

„Yoopies” platformoje yra daugiau nei 3 milijonai užsiregistravusių vartotojų.

Nuo 2014 m. vaikų priežiūros paieškos platforma praplėtė savo paslaugas ir dabar siūlo surasti namų tvarkytojų, naminių gyvūnų prižiūrėtojų, korepetitorių ir slaugytojų. Šias paslaugas teikiančių darbuotojų taip pat galite rasti ir „Yoopies Lietuva” svetainėje – www.yoopies.lt

BlogasTitulinis 

3xMama: „normalus” šeimos vakaras

2019-04-11 — by Goda Leo3

Mamos-išpažintis_-kaip-atrodo-nepagražinta-realybė-960x540.png

Beprotiškai džiaugiuosi turėdama visas tris dukras, bet kartais pagalvoju, kad dar šiek tiek ir nebepavešiu šio antro-trečio-ketvirto etato. Taip, sistema veikia puikiai, vaikai eina į mokyklą, mažesni lanko darželius, tėvai gali ramiai dirbti, bet kaip po to?

Tradiciškai po darbų/mokyklų/darželių/būrelių visi susirenka 5-6 val. Kaip ir laikas būtų pailsėti, lyg idiliškuose filmuose pažaisti stalo žaidimą, kaip viduržemio jūros kraštuose – skirti 2-3 valandas vakarienei. Anaiptol, mano grafikas visai ne toks.

Pirmiausia, reikia pamaitinti gaują, kuri yra išbadėjusi, visą dieną valgiusi valstybinių ugdymo įstaigų kotletus, todėl receptų paieška „greita sveika ir skanu” pas mane jau yra išsaugota bookmarkuose.

Ruošiame stalą, dėliojame lėkštes, patiekiame kokį nors kvapnų daržovių, mėsos, grybų troškinį ir jau, rodos, ranka pasiekiama jauki šeimyninė vakarienė su pokalbiais apie praėjusią dieną, tada paaiškėja: mažoji sėdės tik tam tikroje vietoje, kurioje paprastai sėdi vidurinė; vyresnioji kategoriškai nevalgys nieko, kas bent kiek prisilietė prie grybų, vidurinė išvis nealkana. Tada neši sviestuką, bulkytę, bandai įkalbėti valgyti tik mėsytę ir tik pomidoriukus, vedi derybas dėl sėdimų vietų…

Valanda prie puodų. 15 min prie stalo. Vietoj jaukių pokalbių, ore pakabintas karo kirvis. Bet ok, misija įvykdyta. Manote, tada galima ramiai atsigulti, paskaityti knygą, pamedituoti žvakių šviesoje?

Ne, prasideda antra dalis – namų darbai. Kai lieka pusvalandis iki laiko miegoti, prisimenama, kad reikia sukurti ir parašyti puslapio pasakėčią, padaryti plakatą apie Lietuvoje gyvenančias pelėdas ar nuspalvinti didžiųjų miestų herbus. Dylini, kad parašysi raštelį mokytojai, jog nespėji. Po dviejų tokių dylinimų vaikas jau pats ateina pavakare ir prašo raštelio, nes „nespėja”.

Mano dvi dukros lanko muzikos mokyklas. OMG prakeikių tą dieną, kai sugalvojau, jog joms reikia muzikinio išsilavinimo. Be to, kad turi lankyti 5 papildomas pamokas per savaitę (nes ten vis dar ta tarybinė tvarka, kad padorus muzikos m-klos mokinys turi išklausyti muzikos istorijos kursą, išmokti solfedžio diktantus rašyti be klaidų ir lankyti chorą. O AŠ TIK NORIU, KAD JI PRAMOKTŲ GROTI PIANINU!) Žodžiu, vakarop prasideda smuiko pjovimo ir pianino barškinimo odė. Vyresnėlė jau penktokė, jai tereikia priminti, kad pagrotų. Su vidurinėle reikia groti kartu, sekti, kad nedarytų klaidų, laikytų ranką, ištiestų nugarą ir taisytųsi nešvarias natas. Primenu, negrojantiems, groti privaloma KASDIEN. Tobula būtų valanda, rekomenduojama pusvalandį, realybė – 15 min.

Po viso to susigriebi, kad jau prieš 20 min jos turėjo būti lovoje, tad skubos tvarka „dušini”, valai dantis ir veji miegot. Dar mažiausiai 30 min eini raminti klegesį – grasini viskuo kuo sugalvoji, kad baigtų plepėt ir miegotų.

Done. Visiška koma. Nuslenki į lovą. Bandai paskaityti knygą, bet supranti, kad po puslapio lūžti. Pažadi atsikelti prieš šešias, kad turėtum laiko sau. Chachacha…